Viskas apie Kauną

Po gero mėnesio pajūryje, kur ir šventė savo 70-ąjį jubiliejų, įpusėjus liepai, fotomenininkas R.Požerskis grįžo į Kauną. Tiesa, neilgam, todėl, kol nespėjo pasprukti iš miesto gniaužtų, pasiprašėme į svečius. Prieš pakildami į trečią aukštą, kuris pulsavo karščiu nuo įkaitusio stogo, dirstelėjome į laiptinėje iškabintas fotomenininko nuotraukas, o tada įsitaisėme prie jo darbo stalo. Su mineraliniu vandeniu ir kokakolos buteliu.

"Taip karšta… Gal tai padės kiek atsivėsinti", – gaivaus oro gūsį bandęs įsileisti pro atvirą langą R.Požerskis suprato, kad kartu su juo vidun įsibraus triukšmas, sklindantis iš lauko. – Uždarytas ir Pilies žiedas, ir Vilniaus gatvė. Įdomiai dabar gyvenu."

Romualdas Požerskis/Vilmanto Raupelio nuotr.

Vėl užvėrus langą, kambarys prisipildė šilumos ir pokalbių apie Kauną, kuris, kad ir kiek keliautų, fotografui yra ramybės uostas ir vienas didžiausių įkvėpimų.

Pirmiausia fotomenininkas prisiminė vaikystę, Žaliakalnį, ir dabartinę "Saulės" gimnaziją.

"Joje mokiausi aš, o dabar įstojo ir mano anūkė", – ratu besisukantys prisiminimai atvedė link Senamiesčio, kuris jaunystėje R.Požerskiui atrodė paslaptingas ir baugus.

Tik tada, kai į rankas paėmė fotoaparatą, jis išdrįso į Senamiestį įkelti koją. Tiesa, pirmoji pažintis neatrodė labai romantiška.

R.Požerskis Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius pradėjo fotografuoti dar 1974 m. (R. Požerskio nuotr.)

"Buvo "Žibutės" valgykla, keli automatai, kuriuose galėjai nusipirkti alaus ar pigaus spirituoto vyno. Namai tuo metu buvo šildomi anglimis, žmonės gyveno tamsiuose ir drėgnuose pusrūsiuose", – R.Požerskis pasakojo, kad pirmiausia pradėjo fotografuoti vaikus, nes su jais viskas buvo paprasta. Vėliau teko ieškoti pažinčių ir kontaktų, taikytis prie vietinių sąlygų ir taisyklių.

Fotografija iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs.

Nekartotų ciklų

Kauno senamiestį pažinęs virsmo laikotarpiu, fotomenininkas užfiksavo nemažai masinės rekonstrukcijos vaizdų. Tarkim, stogus dengiančius ar trasas klojančius darbininkus.

Paklaustas, ar nenorėtų išsitraukti fotoaparato ir užfiksuoti dar vieno Senamiesčio virsmo, fotomenininkas pakraipė galvą.

"Maždaug 2011 m. vaikštinėjau Senamiestyje pasiėmęs du aparatus – skaitmeninį ir juostinį. Tai gal metus nė vieno kadro negalėjau padaryti. Kaip fotografuoti? Spalvotai ar nespalvotai? Tada pasiėmiau panoraminį juostinį fotoaparatą, kuriuo galėjau fotografuoti įdomiu kampu. Fotografavau šunis, jaunimą, muzikantus gatvėje. Bandžiau ir darbininkus, bet nelabai išėjo – reikia leidimo norint lipti ant stogo. Be jo ir vaikų negalima fotografuoti", – Kauno metraštininkas prasitarė, kad savęs su fotoaparatu nematantis ne tik Senamiestyje, bet ir dar bent keliose vietose Kaune, kur anuomet gimė įstabiausi nuotraukų ciklai.

Tarkim, Kauno klinikos arba tuometė Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurioje fotomenininkas su aparatu lankėsi ne vienus metus.

"1976 m. gavau Kauno klinikų užsakymą padaryti reprezentacinių spalvotų fotografijų seriją apie ligoninės kasdienybę. Laisvai galėjau užeiti į bet kokią palatą, lankytis bet kuriame skyriuje, operacinėse ir netgi morge", – spragtelėjęs pelės klavišais, R.Požerskis atvėrė kelias nuotraukas iš šios vietos.

Romualdas Požerskis/Vilmanto Raupelio nuotr.

Vienoje jų – nuo plaučių uždegimo miręs naujagimis, kitoje – kelis mėnesius šaldytuve išgulėjęs jaunas vyras, kurio veidas vienam medikui pasirodė labai panašus į R.Požerskio.

Ligoninėje fotomenininkas praleido maždaug metus, kupinus įvairių patirčių. Tarkim, jis išvydo, kaip atliekama širdies operacija ar nuimamas kaukolės kaušas.

"Ar buvo sunku stebėti? Aš nemačiau to savomis akimis, o per objektyvą…" – fotomenininkas pasakojo, kad netrukus jis persikėlė į tuometę Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur jo mama dirbo budinčia stomatologe.

R.Požerskis tapo budinčiu fotografu. Taip į jo juostą pateko ant lovų besisupantys, šachmatais žaidžiantys ar koridoriais su ramentais lakstantys mažieji ligoniukai.

Skriejo motociklu

Visgi Kaunas, kurį R.Požerskis sieja ne tik su konkrečiomis vietomis ar objektais, bet ir žmonėmis, jo juostoje atsirado kur kas anksčiau. Toliau spragsėdamas pelės klavišais, R.Požerskis atidarė dar vieną galeriją, menančią ketverius jaunystės metus ant motociklo.

"Buvo draugų, su kuriais važinėjau ir juos fotografavau. Buvo draugų, kurie nepatekdavo į mano fotoobjektyvą", – R.Požerskis su šypsena prisiminė savo 20-uosius gyvenimo metus, kai užsikrėtęs motociklų virusu už 630 rublių nusipirko Čekoslovakijoje pagamintą motociklą "Jawa". Vėliau savo plieninį žirgą šiek tiek modifikavo – žemą gamyklinį vairą išmainė į naują ir kiek aukštesnį, šonuose pritvirtino apsaugus, už sėdynės – groteles daiktams laikyti, priekyje – signalinius žibintus. Ant sparno baltais dažais studentas užrašė žodį "Lithuania". Tokius pat užrašus ant priekinių motociklų sparnų įtupdė ir R.Požerskio bičiuliai.

Su savo dvirate priemone ir tokiais pat nutrūktgalviais bičiuliais kauniečiais, studentas Romualdas išmaišė visą Lietuvą, suko į Latviją ir Estiją, klausėsi "The Doors", "Led Zeppelin", skaitė Jacką Kerouacą, siuvosi striukes, plačius džinsus ir svajojo apie laisvę.

Aistra išliko

Nestigo jauniems vyrams ir merginų dėmesio. Jo sulaukdavo ir dėl savo asmeninio žavesio, ir dėl galingų motociklų, ant kurių sėdynių troško įsitaisyti ne viena gražuolė. Beje, dėl vienos menkai pažįstamos merginos, tiksliau, dėl nelaimingo atsitikimo, per kurį ji stipriai nukentėjo, R.Požerskis ir kiti bendražygiai nusigręžė nuo motociklų.

Bene geriausiai miesto veidą, anot fotomenininko, atspindi ne tam tikri objektai, o žmonės. (R. Požerskio nuotr.)

"Ruošėmės vienai kelionei. Visi – su panomis, o Petras – ne. Bičiulio draugė atsivedė tris, pasodino ant sofutės, o Petras iš jų išsirinko vieną. Deja, planuota kelionė baigėsi ne taip, kaip tikėjomės. Sprogo priekinė motociklo padanga ir jiedu apsivertė. Pusbroliui lūžo ranka, merginai trijose vietose skilo kaukolė. Vargšė daugiau nei savaitę Šakių ligoninėje išgulėjo ištikta komos", – avariją, kuri pakeitė jos liudininkų ir dalyvių gyvenimus, prisiminė fotomenininkas.

Ryšys su motociklu išliko, tik fotomenininkas jau nesėdo prie vairo. Plieninius žirgus, tiksliau – lenktynes stebinčius žiūrovus, jis fiksavo per fotoaparato objektyvą.

"Svarbiausia man buvo pastebėti žmogiškąsias emocijas ir jas užfiksuoti, atskleisti žmogaus dvasinę būseną", – ciklą pavadinęs "Pergalės ir pralaimėjimai", R.Požerskis tikino, kad šis pavadinimas tinka ne tik motociklų sportui.

Jei chirurgas išgyventų dėl kiekvieno paciento, neatliktų gerai operacijos, taip ir aš – stengdavausi atsiriboti nuo krepšinio, nors pripažinsiu, buvo labai sunku.

Menininkai ir mūzos

Kalbėdamas R.Požerskis juokais prisiminė vieną mokslininkų išvadą. Esą jie nustatė, kad vyrų ilgaamžiškumą lemia matytų nuogų krūtų kiekis. Prieš kelis mėnesius mačiusi vieno garsiausių Lietuvos fotomenininkų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus R.Požerskio parodą "Menininkai ir mūzos" supratau, kad jei mokslininkai nemeluoja, mano pašnekovas turėtų sulaukti 100 ir daugiau metų. Visgi ilgaamžiškumo temos neplėtojome – nuotraukų cikle "100 metų kartu", 2018-aisiais apie tai kalbėjo R.Požerskio dukra Monika. O su juo pačiu apsistojome ties fotografais, dailininkais, režisieriais, aktoriais, kompozitoriais, poetais, architektais ir kitais žinomais žmonėmis, garsinusiais ar tebegarsinančiais Kauno vardą.

"Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografuoti pradėjau 1974 m. Lankiausi parodų atidarymuose Kauno paveikslų galerijoje, Mykolo Žilinsko dailės, Kauno fotografijos galerijose. Fotografavau kūrybinius vakarus Kauno menininkų namuose", – nespalvotas nuotraukas, kurių dalis sukris į fotoalbumą "Menininkai ir mūzos", vertė fotomenininkas.

Knygoje, kuri šiuo metu maketuojama, – ne tik menininkų veidai, bet ir tai, kas jiems suteikė sparnus. Tai serijos "Mūzos" herojės. Aukštos, žemos, lieknos, putlesnės, prisirpusių krūtų, sultingų sėdmenų.

"Iki šiol turiu storą sąsiuvinį su visais kontaktais. Planuoju kada nors paskambinti daliai jų ir vėl nufotografuoti", – R.Požerskis neabejojo, kad dalis mūzų tikrai ir vėl sutiktų stoti priešais fotoobektyvą.

R. Požerskio nuotr.

Viskas dėl gero kadro

Visą laiką atsakinėjęs į klausimus, galiausiai R.Požerskis vieną uždavė ir man.

"Išvardykite bent dešimt dalykų, ką turi Kaunas ir ko neturi kiti miestai", – lenkdamas pirštus sulig kiekvienu atsakymu, galiausiai fotomenininkas sąrašą papildė savais variantais. Tai – Laisvės statula, Nežinomo kareivio kapas, Laisvės alėja ir "Žalgiris". R.Požerskis prisiminė vadinamuosius aukso laikus, kai kauniečiai tapo SSRS vyrų krepšinio čempionatų aukso ir sidabro medalininkais, iškovojo Tarpžemyninę Williamo Joneso taurę. Fotografuoti jų ir rusų krepšininkų kovų R.Požerskis tuo metu vykdavo net į Maskvą.

"Keliaudavome specialiais sirgalių traukiniais, kur per naktį skambėdavo dainos. Į areną sirgaliai eidavo būriu, su dainomis, išskleistomis "Žalgirio" vėliavomis. Prie Maskvos arenos, kur vykdavo rungtynės, lietuvius pasitikdavo maskviečiai, dažnai kildavo muštynių", – fotomenininkas pasakojo, kad ir pats yra nukentėjęs. Tiesa, ne nuo sirgalių, o nuo kitų fotografų, dėl geresnio kadro lipusių ant gulinčio kauniečio.

"Ar sirgau už krepšininkus? Jei chirurgas išgyventų dėl kiekvieno paciento, neatliktų gerai operacijos, taip ir aš – stengdavausi atsiriboti nuo krepšinio, nors pripažinsiu, labai sunku buvo", – kalbėjo fotomenininkas.

Turtas kitoms kartoms

Projektas "Tarp šviesos ir tamsos" R.Požerskiui leido aplankyti Kauno Prano Daunio ugdymo centrą ir iš arčiau pažinti neregių pasaulį – jų bendravimą, integraciją baigus mokslus. Taip gimė ne tik nuostabus nuotraukų ciklas, bet ir jau beveik dešimt metų besitęsianti bičiulystė su Aleksote gyvenančia nerege Laura.

"Pamenu, kelias dienas prieš gimdymą Laurą fotografavau Nemuno pakrantėje. Besileidžiančios saulės apšviesta ji vaikštinėjo Senamiesčio bažnyčių fone. Iki šiol pamenu kelių močiučių veidus, kai šios išvydo Laurą su pilvu ir neregio lazdele. Atrodė, kad jos pamatė patį Dievą. Vėliau kasmet toje pačioje vietoje fotografavau ją su dukra Liepa", – verčiant nuotraukas su Lauros atvaizdu, R.Požerskio paklausiau apie svarbiausias gyvenimo nuotraukas.

Jų – bent kelios. Vienoje užfiksuoti Sausio 13-osios įvykiai, kitoje – Vasario 16-osios signatarai. Vienas žymiausių šalies fotomenininkų džiaugėsi ne tik nuotraukomis, bet ir galimybe būti pastarųjų istorinių įvykiu liudininku.

R. Požerskio nuotr.

"Fotografija iš atminties ištraukia tuos momentus, kuriuos tu išgyvenai, bet buvai pamiršęs. Tai galioja tiek kalbant apie vietas, tiek apie žmones ir tai nėra rašytinis tekstas ar pieštas paveikslas, kurie ne visada būna tikslūs", – R.Požerskis vylėsi, kad Kauno istorijos metraštis, kurį jis paliks, pasitarnaus ateinančioms kartoms.