Ruandai – kauniečių pagalba

Perėmė ir tęsė

Vadovavimo lopšeliui-darželiui „Želmenėlis“ pradžia S. Šerėnienės atmintyje išliko kaip stiprus emocinis virsmas, kai visa bendruomenė išgyveno didelį pokytį. 2019 m. rugpjūtis tapo lūžio tašku – pasibaigus vienam etapui, kolektyvą slėgė neapibrėžta ateitis ir poreikis greitai, bet atsakingai priimti sprendimus.

„Rugsėjo 1-ąją reikia pradėti ugdymą, o rugpjūčio 31-ąją kolektyvas verkia, gailėdamas išėjusios vadovės: kaip mes dirbsime toliau?“ Supratau, kad pirmasis mano darbas – išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir tradicijų tęstinumą“, – S. Šerėnienė jautė, kad vadovas iš kitos aplinkos kolektyvui sukels didesnį stresą. Tiesa, pirminis pedagogės nusiteikimas buvo kitoks – vadovavimas neatrodė kaip siekiamybė, veikiau kaip gelbėjimas.

Patirtis: Afrikoje S. Šerėnienė buvo kaip turistė, o projektas į ją leido pažvelgti kaip specialistei. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Buvau patenkinta tuo, ką darau ir kur esu. Nenorėjau nieko keisti, – situacija ir bendruomenės lūkestis, anot pašnekovės, pastūmėjo į kitą kryptį. – Jei ne kolektyvas, tikrai nebūčiau kandidatavusi į šias pareigas. Bendruomenė ir buvusi įstaigos vadovė mane nuvedė į savivaldybę.“

S. Šerėnienė „Želmenėlio“ vairą perėmė pasitraukus trylika metų įstaigai vadovavusiai direktorei Linai Bagdanavičienei. Jai tai nebuvo staigus pokytis – ugdymo įstaigos dalimi S. Šerėnienė buvo ne vienus metus, jos profesinis kelias apėmė lietuvių kalbos ir matematikos mokytojos, socialinės pedagogės darbą mokykloje, projektų koordinavimą ikimokyklinio ugdymo srityje, raštvedės, pavaduotojos ūkiui ir ugdymui pareigas. Ši patirtis leido jai matyti švietimą kaip vientisą sistemą, o ne atskirų funkcijų rinkinį. „Pažinojau žmones, jie žinojo mane, gal todėl tai virto sėkmės istorija“, – teigė S. Šerėnienė.

Pedagogai – aktoriai

Vadovavimo pradžioje svarbiausias uždavinys naujajai vadovei buvo tęstinumas. Lopšelis-darželis jau turėjo susiformavusią patirtinio ugdymo praktiką, todėl pagrindinis darbas buvo ją stiprinti, o ne transformuoti. Kolektyvas nebuvo kardinaliai keičiamas, esama ugdymo kryptis – išlaikyta.

„Turiu fantastišką kolektyvą“, – vienai kolegių šmėstelėjus tarpduryje su klausimu, ar nenorėtume kavos puodelio, šyptelėjo S. Šerėnienė.

Jau ne vienus metus „Želmenėlis“ iš kitų ikimokyklinių įstaigų išsiskiria tuo, kad ugdymas čia – ne fiksuotas planas, o nuolat kintantis procesas, paremtas vaikų patirtimis. Kasdienybė čia tampa metodika, o situacijos – mokymosi medžiaga.

Planas: šįkart Lietuvos ekspertai lankėsi sostinės ankstyvojo ugdymo įstaigose, o vėliau jie vyks į kaimus. / Saulės Šerėnienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mes pirmieji startavome su nemiegančių vaikų priežiūra. Dokumentuose kaip patariantį savivaldos organą įteisinome tėvų konferenciją, įtraukėme ugdymą personažais“, – pasakojo S. Šerėnienė.

Vaikai lopšelyje-darželyje mokosi per žaisdami, kurdami istorijas ir užsiimdami įvairiomis veiklomis, tačiau svarbiausia detalė – pedagogų vaidmuo. Jie nėra tik stebėtojai ar programų vykdytojai. Jie patys įsitraukia į ugdymo procesą, tampa istorijų dalimi, kuria personažus ir situacijas, kurios padeda vaikams suprasti emocijas ir socialinius santykius. Lopšelyje-darželyje galima sutikti personažus varną Veroniką, ožį Jeronimą, o ir pati įstaigos vadovė turi jai bendruomenės paskirtą personažą.

„Iš Šerėnienės virtau Šerniene. Turbūt ir taip akivaizdu“, – direktorė atsigręžė į kabineto sienas, ant kurių kabo piešiniai su šerno atvaizdu ir kitokie šerno pavidalai.

Ši žaidybinė sistema kuria visiškai kitokį ugdymą – jis leidžia vaikams ne tik išgirsti, bet ir patirti, o pedagogams – augti ir išeiti iš komforto zonos.

„Paversti 50-metę moterį krokodilo ar kitu personažu dėl vaikų? Sutikite, skamba neįtikėtinai, bet mūsų komanda tai daro“, – S. Šerėnienė džiaugėsi kolektyvu ir svarstė, ar tokiai pat avantiūrai pasiryžtų Ruandos pedagogai. Rudenį jie atvyks į Lietuvą ir, be kitų ikimokyklinio ugdymo įstaigų, aplankys ir lopšelį-darželį „Želmenėlis“. Įstaigos vadovų komanda vylėsi, kad priimant svarbią delegaciją dėmesį parodys ir miesto savivaldybė.

Projekto dalis

Ruandos ministerijos vadovų, ikimokyklinio ugdymo specialistų viešnagė – projekto „Ikimokyklinio ugdymo ir bendruomenės paramos mokymuisi stiprinimas Ruandoje“ dalis. Šis projektas yra ES Dvynių (Twinning) iniciatyva, skirta stiprinti Ruandos ankstyvojo ugdymo sistemą. Jo esmė – ne tik infrastruktūros ar programų tobulinimas, bet ir visos ugdymo filosofijos peržiūra.

Lietuva šiame projekte pasirinkta neatsitiktinai. Šalies patirtis ikimokyklinio ugdymo srityje laikoma viena stipriausių regione. Ekspertai iš Lietuvos dalyvauja vertinant sistemą, teikiant rekomendacijas ir stebint pokyčius. Į šį procesą įtraukta ir S. Šerėnienė kartu su kolege iš Druskininkų – buvusia „Želmenėlio“ vadove.

„Viena dirbo Kaune, kita dirba šiuo metu. Apie Kauno pedagogus ir jų lygį tai tikrai labai daug pasako“, – pastebėjo S. Šerėnienė.

Ekspertų užduotis labai konkreti – jie vertina ugdymo prieinamumą, priemones pagal amžių, kompetencijų ugdymą, įtraukiojo ugdymo taikymą, pedagogų darbą ir bendrą sistemos kokybę. Kiekvienas vizitas dokumentuojamas itin detaliai – nuo mokytojo kalbos tono iki vaikų reakcijų į veiklas.

„Per dvejus metus suplanuoti aštuoni vizitai. Tai nėra vienkartinis stebėjimas – tai nuoseklus sistemos sekimas, siekiant suprasti ne tik kaip ji veikia, bet ir kaip ji keičiasi laikui bėgant“, – apie projekto esmę kalbėjo „Želmenėlio“ vadovė.

Kompiuteriai – ant sienos

Pirmasis vizitas Ruandoje atskleidė visiškai kitokią švietimo realybę. Viena diena buvo skirta Švietimo ministerijai, kur pristatyti nacionaliniai lūkesčiai. Kitą dieną ekspertai susitiko su nacionalinio švietimo institucijų vadovais, formuojančiais strateginius sprendimus.

„Žinoma, mes ėjome į sostinės Kigalio ugdymo įstaigas. Čia panašiai, kaip Karalienės Mortos mokykla Kaune ar Vilniuje. Kaime, manau, pamatytume kitų vaizdų. Ir pamatysime, nes kitų vizitų metų planuojami vizitai ten“, – pasakojimą tęsė pedagogė.

Vienas ryškiausių skirtumų – klasių dydžiai. Vienoje grupėje dažniausiai būna kiek daugiau nei 100 vaikų. Su jais dirba vienas mokytojas ir vienas mokytojo asistentas. „105 vaikai, o klasėj spengianti tyla“, – išvydusi nuostabą mano akyse, S. Šerėnienė pridūrė, kad ir jai pačiai pradžioje buvo keista.

Aplinka klasėse labai paprasta – kėdutė, stalas, sąsiuvinis ir pieštukas. Tačiau vidinė sistema itin griežta. Jei tik kas nors ima muistytis, mokytojo asistentas elgesiui suraukia antakį ir situacija kinta.

„Mokytojo vaidmuo čia centrinis, o ugdymas orientuotas į klausymą ir pakartojimą. Tai primena tradicinį senąjį modelį – mokytojas prie lentos, vaikai kelia ranką, už teisingą atsakymą ploja. Aiškios taisyklės ir struktūra“, – pasakojo lopšelio-darželio direktorė. Elektroniniai įrenginiai? Dėl interneto žalos šalies švietimo strategai juos laiko nesaugiais, todėl poreikio įrangai tiesiog nėra.

„Klausiu vienos mokytojos, ar jiems netrūksta kokių planšečių. Purto ji galvą, tada duria pirštu į piešinį ant sienos ir sako: čia mūsų planšetė“, – šyptelėjo pašnekovė.

„Prestižinė“ alga

Skiriasi ir socialinė realybė. Tarkime, mokytojo profesija Ruandoje laikoma prestižine, kaip ir alga, kurią jie gauna.

„64–65 doleriai. Pagal pragyvenimo kaštus tai nėra stebuklingi skaičiai, kurie užtikrintų prabangius kepsnius ant stalo. Brangūs ir degalai – kainos panašios į esančias Lietuvoje. Vietovė ten kalnuota, degalų sąnaudos didelės, todėl dauguma vaikščioja pėsčiomis arba važinėja dviračiais“, – S. Šerėnienė pasakojo, kad vaikus automobiliais į mokyklas veža nedaug tėvų. Jie, beje, į įstaigos teritoriją nėra įleidžiami. Jų įsitraukimas į ugdymo procesą taip pat minimalus. Sistema jiems neleidžia kištis daugiau, nei galbūt patys norėtų.

Viena dirbo Kaune, kita dirba šiuo metu. Apie Kauno pedagogus ir jų lygį tai tikrai labai daug pasako.

„Vaikus jie atveda ir palieka prie mokyklos durų. 12.30 val. pasiima. Niekam nesvarbu, ar turi kur palikti vaiką. Ką jie veikia po pamokų? Padeda namiškiams, dirba, prižiūri vieni kitus. Jų niekas nesaugo nuo gyvenimo, – veikiausiai dėl to, anot pedagogės, vaikai ten visai kitokie nei Europos šalių mokyklose. – Jie linksmi, smalsūs, atviri ir, žinoma, labai nori paliesti baltaodį, kuris jų kalba skamba „muzunga“. Tai jiems neša sėkmę.“

Paklausta apie vaikų psichologinę būklę, S. Šerėnienė prisiminė mokytoją, kuriai uždavė tą patį klausimą, ir trumpą jos atsakymą: žinoma, kad gera. Tai, anot specialistės, atspindi kur kas platesnį skirtumą tarp dviejų pasaulių, viename kurių vyrauja laisvė ir kūryba, kitame – kontrolė ir struktūra.

„Projektas – abipusė nauda ir patirtis“, – pokalbį reziumavo lopšelio-darželio vadovė. Jos įsitikinimu, Kauno pedagogams tai galimybė praktiškai įsivertinti savo ugdymo metodus, įgyti tarptautinės patirties, plėsti profesines kompetencijas ir praturtėti kultūriškai. Ruandos vaikams ši partnerystė atvers daugiau galimybių mokytis, stiprins pasitikėjimą savimi ir sudarys tvirtesnį pagrindą ateičiai.