Šiandien Žemieji Šančiai – vienas greičiausiai kintančių miesto rajonų, kurio senbuviai unikalia šios vietovės terpe priversti dalytis su jos veidą keičiančiais naujakuriais. Apie Šančius – pasakojimas keturių gyventojų lūpomis.

Sutraukė skirtingus žmones

Borisas Korobka jau daugiau kaip dvidešimt metų savo triračiu dviračiu vežioja spaudą Žemųjų Šančių gyventojams.

Vienoje iš Kranto g. gyvenančių sutuoktinių Edmundo ir Almos Stašių sodą puošia koplytstulpiai, o svetainėje, ant durų spintos, nutapyta Napoleono kėlimosi per Nemuną scena.

Reklamos ir interjero dizaineris Linas Masys kartu su šeima gyventi pasirinko atgimusias kareivines.

"Kauno diena" klausė: kodėl jie pasirinko Šančius? Kaip šis rajonas, jų akimis, gyvena šiandien ir ko jie norėtų ateityje? Su kokiomis vietomis jiems asocijuojasi Šančiai?

Prisimena R.Tamulį

B.Korobka pirmą kartą Šančiuose apsilankė 1963 m.

"Panemunės tiltas tada jau stovėjo. Pamenu, juo net važiavo pirmojo numerio autobusas. Maršrutas buvo Panemunė–Šančiai–Senamiestis. Vėliau, rodos, šiek tiek daugiau nei po metų, atsirado ir troleibusas, – pirmuosius įspūdžius šiame rajone prisimena B.Korobka. – Čia tuomet, kaip ir dabar, stovėjo daug nuosavų namų, jau buvo ir tos pačios Kranto gatvelės."

Vyras Šančiuose apsigyveno 1980 m., kai gavo paskyrimą ir butą. O šiandien, jau daugiau kaip 20 metų, savo triračiu dviračiu kiekvieną rytą išvežioja spaudą Žemųjų Šančių gyventojams.

Anot jo, nepaisant militaristinių objektų – kareivinių, karinių sandėlių, Šančiai ir tuomet buvo daugiau darbo žmonių rajonas: čia buvo įsikūrusi tankų remonto gamykla, metalo apdirbimo gamykla "Metalas", fabrikas "Drobė" ir kt.

Ilgą laiką Šančiai garsėjo profesionalaus bokso ringo meistrais. "Puikiai pamenu Tamulį (Ričardas Tamulis – daugkartinis Europos, SSRS ir Lietuvos bokso čempionas), kai jis "Rambyne" rodė atsineštą čempiono diržą. Keista, tačiau su Algirdu Šociku nesu asmeniškai susitikęs, nors visi Šančiai apie jį kalbėdavo ir kalba iki šiol", – stebisi spaudos išvežiotojas.

Iš pradžių buvo nejauku

"Man Šančių nereikėjo, kaip Dievą myliu, nereikėjo: turėjome butą Šilainiuose, sodą, mašiną, mūsų vaikai mokėsi", – pasakoja statybų inžinierė, šiuo metu pensininkė Alma.

Kartu su vyru Edmundu į Šančius jie atsikraustė prieš tris dešimtmečius, kai Edmundo dėdė, žymus skulptorius Leonas Juozonis, čia gavo sklypą savo studijai ir gyvenamajam būstui.

Moteris prisimena, kaip, prieš įžengiant į šį mikrorajoną, Šančiai jai asocijavosi tik su siaubu: "Man tai atrodė pats baisiausias rajonas Kaune."

Sutuoktiniai sutaria, kad, atsikrausčius čia, iš pradžių buvo nejauku: "Ėjome ir seniūno keletą kartų prašyti, kad įsuktų nors kokią lemputę šiose tamsiuose, siauruose keliukuose šalia kareivinių, nes jautėmės nesaugiai."

"Pažiūrėjus į miesto žemėlapį, Šančiai buvo pats jo vidurys, tačiau toks pamirštas kraštas. Jis buvo tarsi atskira gyvenvietė: vienintelis miestą primenantis simbolis buvo važiuojantis toleibusas", – sako E.Stašys.

Rinkosi iš dviejų

L.Masys su žmona Šančiuose gyvena jau dešimtmetį.

"Kai rinkomės, kur gyventi, turėjome du prioritetus – Žaliakalnio ir Šančių mikrorajonus. Pastarasis rajonas mums atrodė turintis daugiau privalumų – čia pat upė, gamta. Mus tas Šančių paplūdimys, nors nėra toks, koks galėtų būti, pati jo idėja, gyvenimas prie vandens labai sužavėjo", – pasakoja Linas.

Vyras pritaria, kad socialiniai sluoksniai Šančiuose labai skiriasi, tačiau tai jis vertina kaip pranašumą – "čia nesijaučia to Žaliakalniui kiek būdingo nosies užriestumo".

Paklaustas, kodėl iš jau įsigyto buto Šančiuose nusprendė persikelti į kareivines, L.Masys atsako, kad kareivinių rekonstrukciją pro savo namų langą stebėjo nuo pat jos pradžios.

"Kai prasidėjo pirmųjų kareivinių rekonstravimas, iškart pradėjome stebėti, ėjome į patį rekonstruojamą pastatą. Stovėjome ant griuvėsių, tačiau žinojome, kad ten bus mūsų kambarys. Kodėl mus taip traukė kareivinės? Nežinau. Visų pirma tai istoriškai susiformavusi šių pastatų aura. Taip pat architektūriniu aspektu – mūras, tie granitiniai laiptai, atlaikę šimtą metų. Tai kažkaip mus užbūrė."

Jauna šeima Šančiais ypač džiaugiasi vasarą, kai žydi obelys, atsigauna Nemuno pakrantės.

"Būna, kad žmones, sulaukusius tam tikro amžiaus, traukia į kaimą, sodą. O čia mes turime viską kartu – esame ir mieste, ir kaime", – tikina L.Masys ir pamini dar vieną Šančių pranašumą – idealų susisiekimą su Kauno centru.

Turi ir daržą

Pasak B.Korobkos, Šančiai savo veidą ėmė keisti po nepriklausomybės atgavimo – valdžios aplaidumas lėmė, kad šis rajonas buvo apleistas, nunyko daug gamyklų.

"Štai, pažiūrėkite koks tragiškas kiemas, kokia duobė. Rūpinamės tris mėnesius, kad mums sutvarkytų šį kanalizacijos dangtį. Visą šį laiką girdime tik vieną atsakymą – nėra pinigų", –  sielojasi vyras, pokalbio metu rodydamas į jo daugiabučio kiemo asfalte žiojančią duobę, kuri jam simbolizuoja valdžios neveiklumą.

Vis dėlto B.Korobka savo gyvenamąjį rajoną šiandien vertina pozityviai. Vyras džiaugiasi šio rajono naujakuriais, jaunąja karta. Anot jo, tai lemia geras susisiekimas su centru, gamta, patraukli rajono lokacija.

"Štai pastatė šį 27-uoju numeriu pažymėtą namą. Ten įsikūrė įvairios firmos. Žmonės dirba, nauji veidai. 31-ojo namo pirmąjame aukšte taip pat kuriasi bendrovės. Visur pirmus aukštus užima naujakurių verslas. Prie turgaus – irgi kažkokia nauja firma. Tai labai gerai", – pasikeitimus Šančiuose vertina senbuvis.

"Šiandien Šančius galima būtų lyginti su kaimu, tačiau atkreipkite dėmesį, kiek nedaug čia daržų. Be mūsiškio, daugiau nelabai ir matyti. Visi užsisėja pievutes, ir tiek. O mes skiriamės tuo, kad abu kilę iš kaimo ir neįsivaizduojame savo namo be sodo šalia", – pasakoja sutuoktiniai Edmundas ir Alma.

Rajonas greitai pasikeitė

Šeimos sklypas išsiskiria tuo, kad jame daug meninių objektų: dvi skulptūros, trys koplytstulpiai, kuriuos išdrožė Edmundo dėdė skulptorius Leonas Juozonis.

"Taip, galėjome, kaip ir visi, įsikurti praktiškai, tačiau turėjome norą ir galimybes susikurti tokią sau mielą erdvę, – tikina E.Stašys, kuriam pritaria ir žmona. – Mums smagu, kai auga obelis, stovi paminklai. Vienas koplytstulpis, kuriame pavaizduotas Florijonas, mūsų namą saugo nuo gaisrų. Graži ir kultūringa aplinka mus džiugina."

Kalbant apie renginius, sutuoktinių nuomone, Šančių bendruomenė yra gana konservatyvi, pasyvi. "Keista, tačiau šančiškai negali pasigirti kaimynų bendravimu, nežinau, kodėl taip yra. Tai tarsi daugiabutis – visi užsidaro savo teritorijose", – pastebi Alma.

Edmundas ir Alma mato, kaip rajonas gražėja: sutvarkyta pagrindinė gatvė, atkurtos kareivinės, į kurias keliasi naujakuriai, turintys savo naują požiūrį, bendruomeniškumo jausmą.

Kaip pastebi L.Masys, jam gyvenant čia, Šančiai pasikeitė labai smarkiai ir greitai: "Kai mes persikėlėme į buvusias kareivines, kuriose jau gyvename apie aštuonerius metus, nuo to laiko rajonas keitėsi tiesiog akyse. Galbūt tai siejasi su rekonstruotais, prikeltais naujam gyvenimui pastatais, tai, kaip jie keičia miesto veidą. Be abejo, tai daro įtaką ir miesto socialiniam atspalviui. Nors ne vien kareivinės. Turiu pastebėti, kad namai rekonstruoti ir Kranto gatvelėse – medinukai perdažyti, suremontuoti. Buvo ir tokių, kurie toliau kalė plastmases ant sienų, tačiau galima pastebėti ir naujakurių. Šančiai tuo ir žavi, kad 50 m nuo pagrindinės A.Juozapavičiaus g., kuri yra turbūt moderniausia mieste, gali girdėti vištų kudakavimą, matyti kapojamas malkas."

Asociacijos ir vietos

Paklaustas, kokias kasdienes rajono praeities vietas prisimena, B.Korobka išskiria parduotuves, barus ir legendines Šančių pirtis. Pamini ir carinės Rusijos laikų paveldą, kuris, anot jo, yra dalis rajono veido. Tai kareivinių, rūsių ir sandėlių pastatų kompleksas.

"Tarp gyventojų populiarus buvo restoranas "Kastytis", kino teatras "Taika", – paklaustas, kur Žemųjų Šančių gyventojai eidavo švęsti, prisimena R.Korobka. – Apsipirkdavome "Rugelyje", kurį vėliau pervardijo "Šilu", šalia jo veikė visų mėgstamas tiras. Na, dar verta paminėti Šančių pašto pastatą, kuris buvo prie dabartinio šviesoforo A.Juozapavičiaus g. Iš ten galima buvo išsiųsti laiškus, paskambinti."

Kiekvieno rajono neatsiejama socialinių centrų dalis – veikiančios alinės.

"Pamenu, anksčiau tiesiog gatvėje stovėdavo vyno automatai. Vėliau buvo pereita prie pilstomo alaus. Dvidešimt kapeikų įmeti ir pasiimi stiklinę. Tokie patys automatai stovėjo ir prie dabartinio "Šilo" parduotuvės, kur dabar yra ir Lietuvos pašto filialas. Gerti alaus rinkdavomės "Šnekutyje", kuris veikė prie Panemunės paplūdimio, Birutės ir A.Smetonos g. sankirtoje. Taip pat, žinoma, traukdavome į iki šiol veikiantį "Apynėlį", "Kastytį" arba tiesiog prie alaus automatų", – pasakoja vyras.

Vertina vandenį

Turgus Žemuosiuose Šančiuose nebuvo svarbus, atsidarė vos prieš du dešimtmečius. Kaip pamena pašnekovas, anksčiau jo vietoje buvo kariuomenės parašiutų sandėlis.

Nuo savo atvykimo į Šančius B.Korobka pamena ir Švč.Jėzaus Širdies bažnyčią (pastatyta 1938 m.). Vyras atkreipia dėmesį ir į tai, kad dabartiniame Vilijos parke stovėjo medinė stačiatikių cerkvė. 109-ojo Volgos pėstininkų pulko Dievo Motinos Globėjos cerkvė buvo pastatyta 1896 m., nugriauta po 1950 m. kilusio gaisro. Cerkvės vietoje šiandien stovi kryžius.

Pašnekovas akcentuoja ir mažai kam žinomą Šančių objektą – iki šiol tekantį legendomis apipintą šaltinį. "Taip, jis iki šiol yra. Čiurlena šalia bėgių ir iki dabar sutraukia daug žmonių, vertinančių jo vandenį. Ypač vertingas ir labai švarus vanduo", – apie L.Ivinskio g. esantį šaltinį pasakoja B.Korobka.

Kadaise dėl čia buvusių itin vertingų versmių egzistavo ir Šančių kaip kurorto vizija.

"O, Šančių pirtys! Jos buvo trys: geležinkelininkų (kur dabar veikia kepykla, A.Juozapavičiaus g. 112), A.Mickevičiaus g. pirtis ir, mano manymu, geriausia – Sodų g. pirtis, kuri iki šiandien sėkmingai veikia, – pasak B.Korobka, šios pirtys buvo neatsiejama šeštadienio tradicija. – Daug žmonių susirinkdavo, bendraudavo, aptardavo naujienas. Griebi vantą į ranką, kompaniją – į parankę, ir leki pirtin."

Traukia Nemunas

"Pati gražiausia vieta Kaune – mūsų gatvė. Atvažiuokite čia pavasarį – pamatysite, kaip viskas sužydi, paukščiai čiulba, Nemunas teka. Ir tik septynios minutės nuo miesto centro", –  svetingai kviečia šančiškė Alma.

Šeima pamini ir Napoleono kalną, esantį kitame Nemuno krante. Anot jų, ši vieta yra gerai žinoma šančiškiams: daug kas vyksta ten Joninių laužus deginti ar tiesiog pažvelgti į gražią Šančių panoramą.

"Man brangiausia Šančių vieta – Panemunės tiltas ir prie laidojimo biuro esanti pievelė. Ten auga labai gražus kaštonas. Tas peizažas, kai nuo laidojimo biuro gali matyti tiltą, žalia pievelė ir tas nuostabus kaštonas mane visada labai pradžiugina", – teigia moteris. Jos vyras Edmundas papildo: "O man mieliausias yra vaizdas iš mūsų terasos į Nemuną."

Sutuoktiniai sutaria, kad didžiausias traukos objektas jiems yra Nemunas: "Mes vaikštinėjame prie jo, girdime jo tekėjimą, vaikai važinėja dviračiais pakrantėmis."

Dviračių takas Šančiuose atsirado maždaug prieš penkiolika metų.

"Būna, kad Šančiai atrodo tušti, tarsi nėra žmonių. Tačiau ant šio dviračių tako visuomet vyksta veiksmas – daug kas pasistato mašinas prie mokyklos ir eina pasivaikščioti. O pavasarį pakrantes užplūsta žvejai", – savo įspūdžiais apie Šančiais dalijasi E.Stašys.

Ekskursija – į barą

L.Masio šeima taip pat išskiria paupio ruožą nuo Panemunės tilto iki geležinkelio tilto: "Kalbant apie konkrečią vietą šioje pakrantėje, turime savo mėgstamą pievelę netoli Panemunės tilto, kur smagu pasėdėti vasarą."

Iš barų vyras išskiria Šančių "Apynėlį", "Svaigalus rūkalus", kur veda ir visus draugus, apsilankiusius Šančiuose, – tarsi surengia  eksursiją į praeitį.

L.Masys prisimena ir kino teatrą "Taika", turėjusį "kažkokį unikumą, aurą".

"Pastebėjau, kad Šančiuose man nereikia konkrečios vietos. Galiu kiekvieną dieną klaidžioti tomis Kranto gatvelėmis ir atrasti kažką naujo. Šančių mozaika – atskiri gyvenimai, bet kartu viskas kažkaip sujungta ir bendra. Kartais net sunku patikėti, jei tave kažkas atvežtų į Šančius užrištomis akimis, tikrai nesuvoktum, kad tu Kaune, juolab centre: kažkur kudakuoja vištos, lysvės braškių, upė", – tikina jau daugiau kaip aštuonerius metus rekonstruotose kareivinėse gyvenantis vyras.

Visus kalbintus Šančių gyventojus jungia judėjimas maršrutu  A.Juozapavičiaus g.–Panemunės tiltas, pasivaikščiojimas Panemunės šile, Nemuno paupiu Šančiuose.

Didelių permainų nenori

"Norėčiau, kad Šančiuose žmonės gyventų geriau. Norėčiau, kad valdžia operatyviau tvarkytų problemas – štai mūsų šulinio dangtis nepakeistas, kiemo apšvietimas neveikia. Niekaip neprisibeldžiame į savivaldybę", – problemas vardija B.Korobka.

"Ko gero, Šančiai ateityje turėtų tapti... Žinote, mums Šančiuose dabar labai gerai, nenorėtume, kad kas nors pasikeistų kardinaliai. Gal man asmeniškai gaila tik troleibusų depo. Tokie namai stovi. Kareivinės taip pat atstovėjo penkiolika metų. Gal dabar jau ir depo eilė renovacijai ateis?" – apie ateitį kalba Edmundas ir Alma. Pasak jų, Šančiai labai gražėja, tik gaila, kad nejaunėja.