Judėjimas neleidžia pasenti

K.Karpavičius jau įkopęs į aštuntą dešimtį, tačiau sveika gyvensena ir sportas, atrodo, padėjo jam sustabdyti laiką. Gimnastikos treneriu ir dėstytoju Lietuvos sporto universitete vyras dirba jau 48 metus ir visai neseniai iš Europos veteranų vandens sporto šakų čempionato Londone parsivežė aukso medalį.

"Tai gal koks penkioliktas prizinę vietą žymintis medalis. Dalyvauti tokiose varžybose pradėjau, kai sulaukiau 50-ies. Nebuvo labai sunku išmokti šuolių į vandenį, kadangi buvau gimnastas", – pasakoja K.Karpavičius, pridurdamas, kad naujausiose varžybose dalyvavo 4 tūkst. plaukikų veteranų, o jis pats dalyvavo šuolio į vandenį rungtyje ir šoko nuo 5 m aukščio tramplino.

Daug pasiekęs sportininkas prisimena, kad kaip tik tuo metu, kai pirmą kartą sulaukė pasiūlymo dalyvauti tokiose varžybose, treniravo neįgaliuosius ir iki varžybų Helsinkyje teturėjo mėnesį, kad galėtų pats pasiruošti varžyboms.

"Aš net išlaikiau visų kategorijų vairavimo teises ir tapau mūsų komandos autobuso, kurį gavome dovanų, vairuotoju. Daug šalių aplankėme, specialiai paprastai savaite anksčiau išvykdavome, kad galėtume pakeliauti. Dabar viskas kitaip, dabar skrendame lėktuvais", – sako jis.

Plaukimas pedagogui visada buvo labai svarbus ir, kaip pats sako, net savo žmoną išmokė plaukti.

Štai todėl sportiškas ir energingas senelis septynerių Austėjai yra tikras pavyzdys. Lygiai kaip ir senelis energijos nestokojanti mergaitė nuo ketverių lanko meninę gimnastiką. Juos sieja ne tik ši sporto šaka, bet ir plaukimas – kartu su seneliu Austėja praėjusią žiemą laimėjo apdovanojimą plaukimo varžybose poromis, kuriose kiekvienam reikėjo pademonstruoti po du šuolius ir dalyvauti vandens estafetėse.

"Austėjai tai nebuvo sunkus užsiėmimas, kadangi ji plaukia jau nuo tada, kai jai sukako trys mėnesiai", – prisimena mama Edmonda.

Sportas ir menas – drauge

Paklausus, iš kur atsirado tokia meilė sportui, aktyvus vyriškis atsako: tikrai ne iš šeimos tradicijų, jo tėvai nebuvę sportiški, gyveno ūkiškai.

"Tiesiog kai buvau vaikas, buvau labai aktyvus, kaip ir anūkas Raimondas. Mano galimybes pastebėjo kūno kultūros mokytoja ir nuvedė į gimnastikos sekciją pas legendinį trenerį Antaną Kaminską, kuris iki savo 80-mečio pats studentams demonstravo visus gimnastikos pratimus", – prisiminimais dalijasi K.Karpavičius.

Vyras taip pat prisimena, kad kadaise turėjo "Java" motociklą ir juo kas vasarą keliaudavo į Krymą, Karpatus, tuometį Leningradą, Taliną, Rygą, Helsinkį ar kitas šalis. "Vasaras su abiem sūnumis ir žmona taip pat leisdavome ir pionierių stovyklose. Ten kartus su vaikais pramogaudavome labai aktyviai, todėl ir sūnūs visada buvo aktyvūs ir sportiški", – atvirauja K.Karpavičius, pridurdamas, kad vaikai ne tik intensyviai sportavo, bet ir muzikavo, juk jų mama – pedagogė-smuikininkė.

"Sūnus Martynas sekė mano pėdomis ir taip pat baigė sportinės gimnastikos specialybę. Apskritai būtų įdomu atrasti, kokios sporto šakos jis nėra išbandęs", – pasakoja patyręs sportininkas.

Austėja prisipažino, kad nors jai kaip ir seneliui patinka gimnastika, dabar jos naujausias didžiausias džiaugsmas – buriavimas. "Reikia nusukti vairą nuo savęs, suskaičiuoti iki dešimt ir tada peršokti į kitą pusę, kol neapsivertei", – vendavimo paslaptis išdavė ji.

Buriuoja visa šeima

Karpavičių šeimoje sportiški ne tik senelis, mažoji Austėja ir jos tėtis Martynas, bet ir mama Edmonda. Nuo ketverių pačiūžomis čiuožusi, nuo antros klasės šešerius metus pramoginius šokius šokusi, vėliau ir kitokio žanro šokius išbandžiusi moteris poilsio be aktyvios veiklos neįsivaizduoja ir dabar.

"Atostogų metu mama mėgdavo pasyvų poilsį, o mūsų šeima dabar negali įsivaizduoti poilsio kur nors paplūdimyje gulint. Mes turime ką nors veikti. Kai sutikau Martyną, mano gyvenime atsirado ir šuoliai su parašiutu, ir dviračių maratonai, ir slidinėjimas, ir kitoks ekstremalus sportas", – apie vyro įkvėptą polinkį į aktyvius užsiėmimus pasakoja E.Karpavičienė.

"Buriuojame nuo tada, kai Austėja gimė. Ji beveik užaugo vandenyje, kai sukako pusantrų metukų, jau plaukė laive ir tai mažylei paliko nuostabų įspūdį. Kai gimė Raimondas, jam tebuvo vos kelios savaitės ir mes iškeliavome vasaroti prie jūros į Nidą. Mūsų šeima neįsivaizduoja vasaros be Nidos ir jūros", – apie meilę šiam kraštui pasakoja mama Edmonda. Ten šeima ne tik buriuoja, bet ir vaikščioja miške, važinėja dviračiais, o, kaip sako pati, dar ir intensyviai bėgioja gaudydama vaikus spėriai pasispiriančius paspirtukais.

"Šią žiemą pati išmokau buriuoti, kadangi iki šiol mano darbas buvo prižiūrėti vaikus laive ar jachtoje, kad jie būtų saugūs ir laimingi. Tada ir aš būdavau rami, bet dabar – esu pasiruošusi naujiems iššūkiams. Jau išsilaikiau teoriją, dabar liko praktika, bet manau, kad iki rudens būsiu išsilaikiusi visus egzaminus ir su šeima išplauksime bei buriuosime Kroatijoje", – apie naujus planus pasakoja kaunietė, primindama, kad su vaikais visa šeima kartu jau buriavo Graikijoje.

Mama pripažįsta, kad trejų sūnus yra labiau prisirišęs prie jos, o dukra – prie tėčio. "Raimiui labiau reikia mamos, jis dar mažiukas, o Austėja – didelė mergina. Ją ir tėtį sieja bendri pomėgiai, pavyzdžiui, krepšinis. Nors ir dėl skirtingų priežasčių: tėčiui – dėl krepšinio, o Austėjai – daugiau dėl šokėjų", – šypsenos neslepia mama.

Vis ilgesnės distancijos

Naujausias sportiškos kaunietės pomėgis – bėgimas. Ji jau antrus metus dalyvauja Kauno maratone, "Pink run su Benu" ir "Ąžuolyno bėgimuose".

"Kai po bėgimo grįžtu namo, pirmiausia Austėja manęs klausia, kur medalis, todėl būtinai turiu jį iškovoti. Kartą iš "Ąžuolyno bėgimo" parsinešiau ąžuolinį, tai Austėja nusivylė: koks čia netikras medalis?" – šypsosi Edmonda ir priduria: iki šiol bėgdavo 5 km, tačiau rudenį bėgs 10 km kartu su dukra. Mažajai tai nebus pirmoji bėgimo patirtis – ji jau yra bėgusi už mamą simbolinius kelis šimtus metrų.

Šeimos pagrandukas Raimondas – kur kas ramesnis vaikas nei sesuo, tačiau taip pat neatsilieka nuo vyresnėlės ir turi aktyvų pomėgį – futbolą. "Kad ir kokį pomėgį turėtų, mažasis nuo pat mažumės buvo neišskiriamas su savo traktoriais. Net į lovą iš smėlio dėžės tempdavosi, o kartais ir dabar per miegus kalba: mano traktorius!" – pasakoja mama.

Šeima, kuri visada poilsiauja ir laisvalaikį leidžia aktyviai, vakarais po darbo dienos dažniausiai būna kieme. "Vaikai negali be kiemo, kai reikia eiti miegoti – dažnai ir ašaros rieda. Mes vasarą net valgyti gaminame lauke, o kam sėdėti namuose? Gal todėl nuo pat pirmų dienų Austėja yra tikra sodininkė, o gėlės jai – geriausia dovana. Kastuvas už ją buvo didesnis, o ji jau sodino gėles. Ir kaip mokė brolį, kai šis buvo visai mažytis, kad skriausti augalų negalima..." – prisimena mama.

Senelių vaidmuo

Atsakinga mama neabejoja, kad vaikams reikia ne tik visiškos laisvės, bet ir drausmės. "Iš savo tėčio išmokau, kad užėjus ožiukui vaikus reikia užkalbėti, patraukti dėmesį kitur. O jei vaikai susipyksta tarpusavyje, dažniausiai leidžiu išsiaiškinti patiems. Austėjai iš pradžių buvo sunku priprasti, kad šeimoje yra mažesnis vaikutis, o ji – mergina su charakteriu. Bet kai berniukas paaugo ir pradėjo kalbėti, jie labai susidraugavo ir pati Austėja pasidarė labiau sukalbama. Žinoma, kartais nepakanka tokių tarpusavio aiškinimosi metodų, tada vaikai pabūna ir vieni kokiame kambaryje, paverkia, pamąsto, ką daro blogai", – apie nesutarimų sprendimus pasakoja Edmonda.

Kaunietė įsitikinusi: vaikų gyvenime be tėvų labai svarbūs ir seneliai. "Sakoma, kad pirmas vaikas skirtas seneliams, o antrasis – sau. Mūsų atveju taip tikrai ir yra. Austėjai seneliai atsiradus Raimondui tapo ypač svarbūs ir reikalingi, o mažasis – vis dar labai artimas man", – juokauja moteris.