Senosiose Europos valstybėse iš kartos į kartą keliaujantys šeimos verslai pamažu įsisiūbuoja ir pas mus. Savo verslą įkūrę žmonės sako, kad dirbdamas sau tampi labiau motyvuotas, tačiau padaugėja ir bemiegių naktų.

Užauga iki korporacijų

Su artimiausiais žmonėmis įsteigta įmonė – verslo modelis, kurį dažniausiai pasirenka gerai sutariančių šeimų nariai. Dažniausiai šeimos įmonės išlieka nedidelės, tačiau kai kurios išauga šeimos marškinėlius ir tampa milžiniškomis korporacijomis.
Lietuvoje šeimos tradicija dar tik mezgasi, tačiau jau yra ryškių sėkmingo šeimos verslo pavyzdžių.

Žinoma informacinių technologijų įmonių grupė – kūrybingos šeimos produktas. 1989 m. veiklą pradėjusi kaip programinės įrangos bendrovė, 1992 m. bendrovė pradėjo prekiauti kompiuteriais. Tėvas Valentinas Milaknis ir sūnus Tomas Milaknis sėkminga ilgametės veiklos priežastimi laiko išskirtinę profesionalų komandą.

Lietuvoje yra ne vienas pavyzdys, kai žmogus savo verslą, į kurį įtraukta ir kitų šeimos narių, išplėtė tarptautiniu mastu: nuo pirmos parduotuvės iki didmeninės  prekybos ir tinklo Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Turkijoje ir kitose šalyse.

Pagrindinis motyvas – laisvė

Baro Amaliuose savininkė Diana Širvinskienė su vyru nusprendė imtis verslo, nes pabodo būti samdoma darbuotoja.

"Užkniso darbdavių vaikymas, todėl nusprendėme rizikuoti. Buvusiame darbe per krizę sumažėjo alga, tačiau tą darbą mečiau ne dėl pinigų. Žinojau, kad turėdami nedidelį verslą galime apskritai nieko neuždirbti", – kalbėjo D.Širvinskienė.

Medienos perdirbimo įmonę įkūręs Dominykas Vizbaras taip pat verslo ėmėsi pajutęs, kad nori ir gali nuveikti daugiau, negu tik būti samdomu darbuotoju.
"Mane viliojo iššūkiai, be to, turėjau patikimą komandą – šeimos narius, kuriems patiko idėja kurti bendrą verslą", – pabrėžė D.Vizbaras. Jo teigimu, įkūrus įmonę padaugėjo nemigos naktų, tačiau jas atperka džiaugsmas dėl gerų rezultatų.
D.Širvinskienės, kaip ir daugelio verslininkų, galvos skausmas – mokesčiai ir atlyginimai darbuotojams. Jos teigimu, reikia verstis per galvą, kad neliktum niekam skolingas.

"Erzina tai, kad nežinau, ar turiu visus būtinus dokumentus, nes niekas tiksliai negali išvardyti visų popierių, kurie reikalingi šiam verslui. Neturiu tiek pinigų, kad mokėčiau patarėjams. Neseniai net apsidžiaugiau, kai apsilankė tikrintojai iš "Sodros". Viskas buvo gerai, todėl dabar ramu", – kalbėjo D.Širvinskienė.

Svajonė – kavinių tinklas

Blyninės Kaune įkūrėjas Kęstutis Vyšniauskas į verslą įtraukė mamą ir brolį, kurie dabar ir sudaro kavinės branduolį.

"Žmona dabar yra motinystės atostogose, todėl mus palaiko moraliai, bet ateityje galbūt ir ji prisijungs prie bendro verslo, – svarstė K.Vyšniauskas. – Šeimos verslas yra geriausias dalykas, nes gali būti ramus, kad niekas neišduos – šeimoje visi yra patikimi."
Pavasarį duris atvėrusi kavinė stengiasi prisijaukinti kiekvieną klientą, juolab kad dabar prasidėjo sunkusis vasaros laikotarpis, kai valgytojų mieste sumažėja, nes daugelis atostogauja.

K.Vyšniauskas sako, kad dirbant su savais būna ir sudėtingesnių situacijų, kai tenka ieškoti kompromiso.
"Jeigu būna nesutarimų, paskutinį žodį tariu aš, nes esu įmonės vadovas, tačiau rimtesnių ginčų dar nebuvo", – sakė K.Vyšniauskas.
Blyninėje dirbantys trys samdomi darbuotojai, K.Vyšniausko nuomone, nesijaučia nejaukiai tarp šeimos narių. Paklaustas apie viršvalandžius, vyras pripažino, kad dažniau juos dirbti tenka šeimos nariams.
"Darbo laiko neskaičiuojame, pats dirbu daugiau kaip dešimt valandų per parą, o ir kiti šeimos nariai dirba tiek, kiek reikia. Jeigu reikėtų paprašytume dirbti viršvalandžius ir samdomus darbuotojus, bet su jais už papildomą krūvį reikėtų ir atsiskaityti", – lygino K.Vyšniauskas.

Dominavo žydai ir vokiečiai

Tarpukariu Lietuvoje suklestėjusio šeimos verslo iniciatyvos buvo užgniaužtos sovietmečiu. Tiesa, tuomet pogrindyje šeimos rasdavo įvairių būdų prisidurti prie algos. Vieni megzdavo drabužius, kiti verdavo karolius, treti užsidirbdavo iš laukinių žvėrelių kailių.
Tarpukariu šalyje klestėjo ne viena šeimos verslo įmonė, tačiau dažniausiai tarp savininkų pavardžių būdavo ne lietuviškos, bet žydiškos arba vokiškos pavardės. Visoje šalyje, o ypač Kaune, sparčiai didėjo prekybos mastai. Eksportas ir importas sudarė 40 proc. visos prekybos, dirbo nemažai arbatinių, restoranų, viešbučių.
Kaune sėkmingai veikė vokiečių kapitalisto Ričardo Tilmanso, kuris įkūrė "Tilmanso ir Ko" bendrovę, metalų dirbtuvės. Gamykloje būdavo perdirbama 160 tūkst. pūdų geležies, čia dirbo 350 darbininkų. Su Tilmansais konkuravo broliai Šmidtai, taip pat vadovavę sėkmingoms metalo dirbtuvėms.
Pagrindinis tuometės Lietuvos vadovų tikslas buvo atstatyti po karo suniokotą šalį, įvesti valiutą, sutvarkyti šalies finansus. Lietuvos miestai buvo sunaikinti karo, pramonė ir prekyba sugriauta, o dauguma gyventojų santaupų ir turto prarasta. Besikuriančios valstybės ūkiui reikia daug lėšų, todėl kiekviena prekybos ar pramonės įmonė privalėjo įsigyti verslo liudijimą.