Atsakyti į šį klausimą paprašėme Kaune, Žaliakalnyje, atidarytų katalikiškų Šv.Klaros globos namų kapeliono pranciškono brolio Juozapo Marijos Žukausko OFM. Jis, baigęs dvasinio konsultavimo ir asistavimo studijas, dirba šiuose namuose ir nuoširdžiai rūpinasi jų gyventojais.

– Ar žmogaus atidavimas institucinei priežiūrai tikrai yra jo išdavystė ir egoizmo požymis? Kokį sprendimą priimti, kai ligonis yra nebesavarankiškas, o mes turime eiti į darbą?

– Manau, kad pagrindinis argumentas visada yra artimo meilė ir troškimas, kad mylimam žmogui būtų geriau. Jeigu įmanoma užtikrinti gerą ir kokybišką slaugą namuose, visada būčiau už tai, kad žmogus liktų su namiškiais.

Tačiau realybė yra tokia, kad, amžiui ilgėjant, daugėja ir ligų, o priežiūra tampa vis labiau specializuota, prireikia profesionalių slaugytojų būti šalia visą laiką. Deja, net ir artimieji negali visą dieną būti namie, nes dirba.

Grįžus pavargusiam po darbo dienos sunku suskubti prausti, valgydinti ligonį. Ši pareiga pradeda varginti, subjursta nuotaika. Atidavus artimąjį gyventi į globos namus, darbo metu galima būti ramiam, kad juo yra pasirūpinta. Ateidami mylimo žmogaus aplankyti žmonės nebūna pervargę, gali visą dėmesį skirti bendravimui, to labiausiai ir reikia sergančiam žmogui.

Skatiname, kad žmogus būtų lankomas kaip galima dažniau, net kasdien. Gali tapti geru įpročiu grįžtant iš darbo kas vakarą nors pusvalandžiui užsukti pabendrauti pas artimąjį. Bendravimas bus daug kokybiškesnis nei tuo atveju, kai sergantis artimasis būna visą dieną praleidęs vienas namuose nieko nematydamas, o parlėkę artimieji turi pulti jį prausti, tvarkyti. Manau, kad slaugos namai gali būti didelė pagalba žmonėms, o pats ligonis vėlgi nesijaus kaltas, kad atima artimųjų laiką, kad yra našta.

Globos namuose apsigyvenęs artimasis galės bendrauti su savo amžiaus žmonėmis, dalytis mintimis apie praėjusius laikus. Galų gale jie tampa didelės šeimos dalimi, nes ir pas kitus gyventojus ateina lankytojai, su jais susipažįstama. Dienos tampa užimtos, gausios susitikimų, grupinės veiklos ir vienatvės tikrai sumažėja.

– Daugelis senelių labai priešinasi, kad būtų atiduoti į globos namus ar slaugos ligonines, nes priima tai kaip mirties nuosprendį, siuntimą į kapus, apleidimą ir nedėkingumą. Kaip reikėtų kalbėtis su išsigandusiu artimuoju, ką jam pasakyti, kai planuojama jį perkelti gyventi į globos namus?

– Manau, kad neigiamas globos ir slaugos namų įvaizdis likęs iš sovietmečio, kur viename kambaryje gyvendavo po penkis ar šešis žmones, o priežiūra būdavo tikrai ne kažin kokia.

Tačiau šiuo metu globos namai labiau primena sanatoriją. Bent jau Šv.Klaros globos namuose sukurta daugybė erdvių bendrauti, kur galima susirinkti švęsti net šeimos šventes. Įrengta skaitykla, koplyčia. Senyvi žmonės gali ramiai ir oriai leisti savo dienas, dalyvauti rankdarbių būreliuose.

Galima pasiūlyti artimajam tiesiog pabandyti pagyventi globos namuose. Nebūtina nuteikti, kad išvažiuojama į juos visam laikui. Galima numatyti mėnesio ar dviejų laikotarpį, o po to nuspręsti, kur geriau. Galų gal, šeima gali parsivežti savo mylimą žmogų savaitgaliui: darbo dienomis ramiai dirbti, o laisvalaikiu ir toliau būti su sergančiu artimuoju. Jis ir pats galės palyginti, kur geriau: namuose, kur darbo dienomis savo vaikų vis tiek nematydavo ir sėdėdavo vienas, rymodamas prie lango, ar globos namuose, kur dienos kupinos bendravimo, užimtumo. Jeigu vaikai ir anūkai nuolatos lankys senelius, jie nepajus atitrūkimo nuo artimųjų.

– Kokie yra gyvenimo globos namuose pranašumai?

– Visų pirma viskas daroma su meile. Žmonės, kurie ateina dirbti su tikėjimu, nedirba vien dėl uždarbio. Eilinis samdomas darbininkas padarys, kas jam priklauso pagal jo pareigų aprašą, o darbuotojas, ateinantis mylinčia širdimi, dirbs visai kitaip. Jis tikrai neskaičiuos, kiek kartų nusišypsoti, kiek kartų palaikyti už rankos ar paklausti: "Kaip laikaisi?“

Bendras gyventojų užimtumas globos namuose vis dar kuriamas, atsižvelgiant į žmonių pomėgius ir pageidavimus. Socialinė darbuotoja rūpinasi užimtumu, siūlo skirtingo tipo rankdarbius, šokių terapiją, pritaikytą net ir sėdintiesiems neįgaliųjų vežimėlyje.

Kas savaitę pas mus aukojamos šv.Mišios, du kartus per savaitę suteikiama dvasinių pokalbių galimybė. Čia sudaryta jauki namų aplinka.

– Daugeliui senyvo amžiaus žmonių labai sunku atsisveikinti su savo namais, kuriuose yra savita tvarka, jie žino, kur kas padėta, jaučiasi saugūs.

– Namai yra namai, tačiau į mūsų globos namus sudaryta galimybė atsivežti sau mielą namus primenantį daiktą. Tai gali būti spintelė, kėdutė ar stalinė lempa. Tie, kurie dar pajėgūs vaikščioti, gali patys gamintis maistą virtuvėlėje, iškepti pyragą savo draugams ar giminaičiams. Tai nėra izoliuota aplinka, kur žmogus pririštas prie lovos. Žinoma, ateis ir tas laikas, kai nebegalės iš jos išlipti, bet tada dar labiau reikės profesionalios priežiūros, kuri teikiama globos namuose. Slaugytojos nuolatos varto žmogų, kad nesusidarytų pragulos.

Galų gale ir dvasinis palydėjimas artėjant susitikimui su amžinybe tampa vis aktualesnis. Žmogus norom nenorom pradeda galvoti apie anapusybę ir yra pilnas baimių. Dabar sensta ta visuomenės dalis, kuri užaugo sovietmečiu, kai Dievas buvo labai toli. Todėl kai kurie tik dabar jį atranda. Manau, kad tikėjimas gali būti didelis atradimas senatvėje, kad mirtis būtų iškeliavimas ne į nežinią, o į mylinčio tėvo namus.

– Daug senyvo amžiaus žmonių yra pamaldūs ir prašo, kad artimieji pagal galimybes sekmadieniais juos vežiotų į šv.Mišias. Kartais tai gali sudaryti sunkumų daug dirbantiems ir pavargstantiems jų vaikams. Turbūt verta atsižvelgti į savo artimojo pamaldumą ir renkantis globos namus?

– Jau pradėjome aukoti šv.Mišias Šv.Klaros globos namuose. Kartu su seneliais jose dalyvavo ir jų vaikai, tad senjorai buvo labai patenkinti. Galimybė dalyvauti Eucharistijoje, ypač, kai žmogus jau sėdi neįgaliojo vežimėlyje, yra didelė dovana.

Atsimenu, kad dar gyvendamas Kretingoje pažinojau močiutę, kuri kiekvieną rytą ir vakarą ištikimai dalyvaudavo šv.Mišiose. Vieną dieną ji atėjo apsiverkusi pasakyti, kad vaikai ją išsiveža į didelį miestą, kur niekas jos kasdien nevežios į bažnyčią, nes ji esą labai toli. Vaikai pasakė, kad nuveš močiutę į šv.Mišias nebent per šventes. Dėl to ji buvo labai nuliūdusi. Manau, kad jai ir panašių įsitikinimų senjorams krikščioniškuosiuose globos namuose būtų net geriau nei vaikų namuose, kur jie netenka širdžiai brangios tikėjimo praktikos.

– Ko reikėtų nepamiršti ir neapleisti, atidavus artimąjį gyventi į globos namus?

– Reikėtų nepamiršti žmogų lankyti, paminėti gimtadienius ir kitas svarbias sukaktis bei įvykius. Raginčiau vaikus, kurie atiduoda savo tėvus į globos namus, nusivežti ten ir anūkus, kad jie lankytų senelius ir matytų senatvę. O tie tėvai, kurie neveža savo vaikų ir slepia nuo jų senatvę, ligą ir mirtį, turėtų nesistebėti, kad jiems pasenus vaikai jų neslaugys. Gražus tėvų pavyzdys yra labai svarbi auklėjimo dalis.

Seneliams labai svarbu žinoti, kas vyksta jų vaikų gyvenime, tad jei negali atvažiuoti, reikėtų bent paskambinti ir papasakoti naujienas, kad ir kokios nereikšmingos jos atrodytų. Reikėtų paraginti net paauglius anūkus reguliariai užbėgti aplankyti senelių, kad išliktų ryšys su šeima.