Pereiti į pagrindinį turinį

Šešiavaikės mamos aistra – maratonai

Namuose Vilma Valaitienė – rūpestinga šešių vaikų mama. Bėgimo trasoje – nenugalima varžovė. Įveikusi ne vieną maratoną, moteris svajoja apie triatloną ir „Iron Man“ iššūkį.

Pilnatvė: Vilmos akys spindi, kai kalba apie vaikus ir apie bėgimą. Pilnatvė: Vilmos akys spindi, kai kalba apie vaikus ir apie bėgimą. Pilnatvė: Vilmos akys spindi, kai kalba apie vaikus ir apie bėgimą. Pilnatvė: Vilmos akys spindi, kai kalba apie vaikus ir apie bėgimą. Pilnatvė: Vilmos akys spindi, kai kalba apie vaikus ir apie bėgimą.

Šeima – visko pagrindas

Augusi su trimis broliais, Vilma dar vaikystėje svajojo turėti tris vaikus, tačiau, sutikusi savo gyvenimo vyrą, planą viršijo dvigubai. Šiandien džiaugsmus, ašaras, eilėraščius, šokoladinius saldainius, batų poras ir dantų šepetukus Vilma daugina iš šešių. Vyriausiajai Valaičių dukrai Medai penkiolika, Elzei – trylika, Emiliui greit bus vienuolika, Mariui – septyneri, Mėjai – ketveri, o šeimos pagrandukui Martynui – kiek daugiau nei metukai.

„Buitine prasme dabar tikrai nelengva, nes savęs nebelieka. Tačiau man geriau mažiau turėti, bet daugiau pasidalyti, todėl pagimdžiusi pirmą vaiką labai greit norėjau antro“, – paprašyta papasakoti, kaip atrodo eilinė šešių vaikų mamos diena, V. Valaitienė santūriai nusišypsojo.

Ryte pabudus šeimynai, ji aprengia mažiausiuosius, valgančius – pamaitina. Vyresnėliai pusryčių dažniausiai atsisako, tačiau tai nereiškia, kad Vilma gali lengviau atsikvėpti. Reikia paruošti maisto į mokyklą ir sudėti jį į dėžutes, todėl tai neretai primena maisto išvežiotojo automobilį. Ant Vilmos pečių gula ir vaikų pristatymas į ugdymo įstaigas.

„Labai gerai sutariu su broliais. Vienas jų prieš vienuolika metų palaidojo žmoną, tai ir jo vaikučius paimu, į mokyklą nuvežu“, – V. Valaitienė skaičiavo rytais stojanti prie keturių skirtingų mokyklų.

Motyvatorė: moteris džiaugiasi, kad savo pavyzdžiu įkvepia vaikus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Atgal į namus dauguma vaikų grįžta patys. Savo jėgomis jie keliauja ir į būrelius. Šeimos mažiausieji daug laiko praleidžia su mylimais seneliais. Jie daro viską, kad Vilmai būtų lengviau auginti vaikus.

„Esu dėkinga savo tėvams, nes jei ne jie, nežinau ar būčiau turėjusi tiek vaikų. Mano tėtį visas rajonas jau žino. Visus miškus ir parkus jis su vežimėliu apvažiavęs, – Moteris tikino, kad šeima yra jos stiprybė ir ramybės uostas, kuriame, nepaisant šurmulio, ji visada randa ramybę. – Kažkada važiuojant automobiliu pagavau save... Muzika tyliai groja, aš klausau jos ir staiga įsijungia antras girdėjimo faktorius, kad už nugaros kažkas pešasi. Išmokau išsijungti, nebegirdžiu nieko. Vaikams drausti visko negalima, jie turi džiaugtis vaikyste ir gyventi laimingai.“

Ryte pasportavusi išvažiavau į gimdymo namus, nes tądien buvo terminas.

Atrado bėgimą

Klausydama Vilmos, nesitvėriau pasmalsauti, kaip ji atsipalaiduoja po visos dienos bėgimo. Vyliausi išgirsti, kad pamalonina save atpalaiduojančiu masažu, karšta vonia, veido kauke ar kokia kita procedūra. Atsakymas nustebino. Pasirodo, bėgimą namuose moteris kompensuoja bėgimu iš namų. Tik nesupraskite klaidingai. Didžioji Vilmos gyvenimo aistra – bėgimas. Kelis kartus per savaitę ji aunasi sportinius batelius ir suka ratus aplink miestą. Neretai šoka į automobilį ir važiuoja pažinti kitų apylinkių. Smagiausia, anot jos, tai daryti rytais, kai dauguma žmonių miega, o saulė nedrąsiai savo spinduliais sveikina anksčiausiai kilusius.

Iš kur tiek jėgų? Matė, kaip sportuoja broliai, ir pati visuomet buvo fiziškai aktyvi. Išbandė ne vieną sporto šaką. 39-erių moteris niekada neieškojo pateisinimų tinginystei ir judėjo net skaičiuodama paskutines nėštumo savaites. Supratusi, kad po gimdymo kurį laiką negalės dirbti su treniruokliais, gimdymo dieną Vilma dar spėjo nueiti į sporto salę.

„Klausia manęs, kada gimdysiu. Aš ir sakau: šiandien! Taip ir buvo. Ryte pasportavusi nuvažiavau į gimdymo namus, nes tądien buvo terminas“, – V. Valaitienė pasakojo, po gimdymo ilgai netvėrusi be judėjimo – maitindama jauniausią sūnų ji užsirašė į maratono bėgimą ir užėmė jame ketvirtą vietą.

Tiesa, maratonus Vilma pradėjo bėgti kiek anksčiau – pagimdžiusi penktąjį vaiką. Pabandžiusi ilgus nuotolius moteris užsikabino ir dabar be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo.

„Man patinka ilgi nuotoliai, nes daugiau jėgų atsiranda su kokiu penkioliktu kilometru. Tada atsipalaiduoji, užsimiršti“, – moteris pasakojo, kaskart įveikianti apie 20–30 km.

Nors savo pasiekimais Vilma nelinkusi girtis, neslėpė, kad namuose per ne itin ilgą laiką sukaupė nemenkai trofėjų, kurie konkuruoja su dviračių sportu užsiimančio sūnaus taurėmis ir medaliais.

„Dar neturiu atskiros lentynos, bet, manau, reikėtų“, – svarstė bėgimo entuziastė.

Sunkumai tik užgrūdina

Nesvarbu, kad kur būtų ir ką darytų, Vilma vienoje vietoje nesėdi, o naudą suderina su malonumu bėgti. Viešėdama kokiame nors mieste, būtinai dirsteli, ar tuo metu ten nevyksta kokių nors bėgimo varžybų. Jei taip – kaip mat registruojasi naujam iššūkiui.

Taip nutiko ir prieš kelias savaites viešint Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur šiuo metu dirba jos vyras. Aplankiusi mylimąjį, moteris spėjo ir pažinti šalį, ir išbandyti save net dviejuose bėgimuose. Pirmasis, kuriame startavo lietuvė, driekėsi 42 km atkarpoje. Ji vingiavo per miškus, kalvas, kabančius tiltus. Tąkart moterų kategorijoje Vilma finišavo pirma, o bendroje įskaitoje užėmė ketvirtą vietą. Dar po savaitės šešių vaikų mama išbandė 42 mylių atkarpą – apie 67 km.

Ši pasirodė kiek sudėtingesnė. Iš vakaro pūtė uraganinis vėjas, pylė smarkus lietus, todėl dalyviams teko bėgti pažliugusia trasa. Baigusi distanciją moteris nuo savo batų ir kelnių nupurtė maždaug 3 kg molio. Sunkumai neišgąsdino, o užgrūdino ir praturtino – moteris išbandė savo jėgas ir susipažino su begale žmonių, gyvenančių ta pačia aistra kaip ir ji. Pasirinkę perpus trumpesnę – 20 mylių – atkarpą, prie starto linijos stojo ne tik etatiniai bėgikai, bet ir tie, kuriems bėgimas tiesiog smagi laiko leidimo forma. Ne visi jų bėgo – kiti tiesiog sparčiau ėjo. Stojo poilsio zonose, vaišinosi vietoje kepamomis dešrelėmis, kiaušiniais ir fotografavosi.

„Visi žmonės laimingi, sveikina vieni kitus. Bėgi ir nuolat šypsaisi. Lietuvoje kitaip. Žmonės pas mus kompleksuoti, piktesni. Reikia mums laisvesnio požiūrio“, – V. Valaitienė buvo laiminga galėjusi pažinti bėgikų bendruomenę už Atlanto.

Maksimalistė: sudalyvavusi ne viename maratone, Vilma sau kelia dar didesnius tikslus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ištikimiausi sirgaliai

Nors trasoje Vilma bėga viena, kone į kiekvieną maratoną ją lydi vaikų palaikymo komanda. Kol mama tirpdo kilometrus, šešetas aplanko poilsio stoteles, pasivaišina skanėstais ir gėrimais. Stebi bėgikus ir kaskart mamos klausia, kas yra vienas ar kitas žmogus, su kuriuo ji bendravo. Vilmai kirtus finišą, šešios poros rankų stipriai apkabina mylimiausią bėgikę ir sveikina su dar viena asmenine pergale.

„Labai smagu, kai vaikai šalia. Jie laukia, fotografuoja mane. Atsimenu, bėgau Kauno maratone po gimdymo. Buvo sunkesnis bėgimas, nesitikėjau, kad taip pasirodysiu. Tą dieną labai lijo, todėl vyras atvažiavo tik su dviem vaikais. Taip liūdna pasidarė, nes norėjau visus apkabinti“, – nors ne visi ir ne visada gali būti kartu, V. Valaitienė džiaugėsi, kad vaikai bando sekti jos pėdomis ir pamažu domisi sveika gyvensena, judėjimu.

Antai, vyresnioji dukra jau ruošia bėgimo batelius, todėl tikėtina, kad artimiausiu metu pasileis tiesiąja viena arba kartu su mama. Kitų vaikų lūpose taip pat neretai pasigirsta kalbų, esą jie kada nors bėgs taip, kaip mama.

Nori išmokti plaukti

Apie ką svajoja Vilma? Ne sykį įsitikinusi, kad geriau nieko neplanuoti iš anksto, moteris tikisi nubėgti 100 km nuotolį ir išbandyti save „Iron Man“ iššūkyje.

Juolab kad lietuviai šioje srityje turi nemažai patirties. Antai, prieš dvejus metus kaunietis Tautvydas Grabauskas įveikė penkiagubą ultratriatloną, kuriame reikėjo nuplaukti 19 km, numinti dviračiu 900 km ir nubėgti 210 km. Antru lietuviu, įveikusiu šią distanciją, tapęs T. Grabauskas tąkart tikino, kad tai buvo apšilimas prieš kitą karjeros ir gyvenimo iššūkį. Praėjusiais metais trasoje jis praleido daugiau nei 229 valandas ir įveikė net 2 260 km trasą. Ją sudarė 38 km plaukimas, 1,8 tūkst. km važiavimas dviračiu ir 422 km bėgimas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nubėgusi ne vieną tūkstantį kilometrų, Vilma puikiai rieda ir dviračiu. Ant jo moteris persėdo tada, kai po stresinio kojos lūžio negalėjo bėgti. Daktaras tada juokais užsiminė, kad patyrę traumų bėgikai neretai persėda ant dviračių. Kai ima skaudėti nugarą – neria į baseino vandenis, o galiausiai tampa puikiais triatlonininkais.

„Labai norėčiau save išbandyti „Iron Man“, bet į vandenį niekaip neįlipu. Varlyte plaukiu, bet reikia normaliai išmokti, kad nejuokinčiau žmonių“, – V. Valaitienė neabejojo, kad, prisijaukinusi vandenį, ji dar vienu žingsneliu priartės prie savo svajonės.

Mes pažadėjome, kad kai tik tai įvyks, susitiksime darsyk.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų