Slapta ledo arenos statyba

Realesni veiksmai prasidėjo 1972 m., kai į Kauno miesto Sporto komiteto pirmininko postą buvo paskirtas tada jaunas specialistas Pranas Majauskas – dabartinis Lietuvos sporto muziejaus vadovas. Jau pirmą darbo dieną jo kabinete pasirodė A.Žalys, kuris iškart ėmė įrodinėti, kad reikia statyti dirbtinio ledo čiuožyklą.

"A.Žalys papasakojo, kad tuometėje Tarybų aikštėje guli dvi didelės krūvos vamzdžių ir išdėstė planą, ką reikia daryti. Netrukus pradėjome ketverius metus trukusius darbus", – prisiminė P.Majauskas.

Be valdžios palaikymo

A.Žalys buvo atsakingas už materialinę pusę, P.Majauskui buvo patikėti leidimai ir projektinė dalis. Sunkiausiai sekėsi įveikti Sanitarinės epidemiologijos stoties barjerus, nes vietiniai gyventojai rašė skundus, kad iš čiuožyklos iki 23 val. sklis triukšmas.

Kai buvo pasirengta atidaryti miesto valdžios atstovams iškilo klausimas, ar viskas parengta sklandžiai, ar nenutiks kokių nelaimių. Vamzdžiai buvo prileisti amoniako, kuris paleidus kompresorius gali sprogti, todėl iškilo abejonių.

"Kai ėmiau visus kviesti į atidarymą, niekas iš valdžios ir iš spaudos neatėjo. Atidaryme dalyvavo čiuožinėjančių vaikų tėveliai. Jie labai daug prisidėjo prie pačios statybos, kurioje dalyvavo ir įvairių įmonių darbininkai, netgi kareiviai", – prisiminimais apie 1976-ųjų liepą dalijosi P.Majauskas.

Įdarbindavo ir kareivius

"Jeigu dabar kas nors sušauktų įmonių vadovus ir pasakytų, kad reikia pastatyti tokią čiuožyklą, niekas jos nepastatytų", – įsitikinęs tuometis Kauno teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininkas Bronius Kriščiūnas.

Pasak jo, čiuožyklos statybose dalyvavusių įmonių vadovai jokiuose dokumentacijose negalėjo parodyti, kad statomas toks objektas. Medžiagų panaudojimas turėjo būti slepiamas, šimtai tonų betono buvo tiesiog nurašoma kitiems objektams, prireikus papildomos darbo jėgos skubiems darbams, įmonių atstovai vykdavo į Karmėlavą, kur buvo dislokuoti sovietų kariuomenės raketinių ir priešlėktuvinės gynybos pajėgų daliniai, ir iš karininkų skolindavosi kareivių.

Nelegaliai ir neteisėtai

Aktyviai Ledo arenos statybų reikalais rūpinosi ir tuometis "Bangos" radijo gamyklos direktorius Leonas Jankauskas. Jis rizikavo, nes iškilus viešumon apie Elektrėnuose statomą ledo areną, statyboms vadovavęs Lietuvos elektrinės direktorius Pranas Noreika tik per plauką išsaugojo savo postą.

"Tuo metu Lietuvoje tokių objektų nebuvo galima statyti legaliai ir teisėtai. Džiaugiamės, kad mums pasisekė išvengti to košmaro", – lygino tuometę kauniečių ir elektrėniškių situaciją buvęs "Bangos" vadovas.

"L.Jankauskas labai kuklus. Jis kalbėjo apie Elektrėnus, kas grėsė P.Noreikai, tačiau juk ir jam grėsė ne mažesni nemalonumai. Ledo arena buvo statoma kaip sandėlis, paskui kažkas apskundė. Tada iš Maskvos į Kauną atvažiavo komisija. Kad statinys atrodytų kaip sandėlis, buvo prikrauta visokių tuščių ir netuščių dėžių", – buvusio radijo gamyklos direktorius prisiminimus papildė Seimo narys Kazimieras Starkevičius, 1996–2004 m. vadovavęs LČF.

"Tada žmonės nenorėjo, kad šalia jų namų būtų čiuožykla, o šiandien džiaugiasi, kad čia stovi Ledo arena, o ne prekybos centras, – sakė politikas ir pridūrė: – Geri sprendimai kainuoja žilų plaukų."

Didžioji rekonstrukcija

1986 m. čiuožykla buvo uždaryta rekonstrukcijai. "Bangos" gamyklos konstruktorius Viktoras Firsovas parengė visiškai naują ledo rūmų projektą.

Rekonstrukcija truko ketverius metus, o kauniečių vaikai buvo priversti važinėti treniruotis į Elektrėnus ir Vilnių.

"Bangos" ledo rūmai duris vėl atvėrė 1990 m. gegužę. Tai buvo 800 kv. m naudingo ploto, visiškai uždara žiemos sporto arena, su 27x60 m dydžio ledo aikšte.

1990-ųjų atidarymas buvo gerokai iškilmingesnis. Tąsyk meninėje dalyje pasirodė ką tik kartu pradėję čiuožti Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko. Taip pat – pasaulio jaunių čempionas Igoris Paškevičius, tuomečiai šokių ant ledo pasaulio čempionai Marija Anisina ir Ilja Averbuchas (Rusija), geriausi to meto Lietuvos čiuožėjai: Edita Katkauskaitė-Dvarionienė, Dainius Tribandis, Vaidotas Juraitis, Ingrida Zinkevičiūtė ir Marius Janeliauskas.

1991 m. Ledo arenoje buvo surengtos pirmosios tarptautinės dailiojo čiuožimo varžybos.

Prireikė prezidento pagalbos

1993 m. "Bangos" gamykla buvo privatizuota ir prasidėjo sudėtingiausias Ledo arenos gyvavimo etapas. Iškilo ir arenos privatizavimo klausimas. Joje jau buvo atjungtas elektros tiekimas, kai ėmė rodytis pirkėjai – potencialūs arenos šeimininkai, kurie pernelyg neslėpė, kad jų planuose vietos Ledo arenai nėra.

Dabartinė LČF prezidentė L.Vanagienė, prašydama išsaugoti areną, tada kreipėsi į šalies prezidentą Algirdą Brazauską.

1994 m., olimpinių žaidynių Lilehameryje (Norvegija) metu, Lietuvos prezidentas su svita 8 val. ryto ateidavo į dailiojo čiuožimo treniruotes – tai labai stebindavo kitų šalių delegacijų atstovus.