Be žymės
Kylame į vieno daugiabučio Neries krantinėje trečią aukštą. Namas nerenovuotas, tačiau akį patraukia nepriekaištinga tvarka laiptinėje. Kauno savivaldybei priklausančio socialinio buto durys niekuo nesiskiria nuo kitų.
„Čia dviejų kambarių butas. Taip paruoštus butus išnuomojame turintiems teisę į socialinio būsto nuomą“, – rakindama buto duris aiškina Nekilnojamojo turto skyriaus Būsto valdymo poskyrio vyr. specialistė Aušra Narkuvienė.
Vaizdas stebina. Sienos nudažytos baltai, grindys pilkos, erdvė švari, tvarkinga. Kaip mėgstama sakyti – tikras euroremontas. Tai stogas virš galvos žmonėms, gyvenantiems sunkiomis finansinėmis sąlygomis ar gaunantiems mažas pajamas.
Taip, butas be baldų. Tik virtuvėje paliktos kelios naudotos, bet dar tinkamos spintelės. Tačiau šiandien baldai nebėra didžiausia problema – žmonės juos dovanoja ar parduoda už simbolinę kainą. Svarbiausia turėti, kur gyventi.
Kitas savivaldybės socialinis būstas – Šilainiuose. Trijų kambarių butas taip pat paruoštas įsikelti. Vaizdas identiškas: baltos sienos, pilkos grindys, švara ir tvarka.
„Po kiekvieno nuomininko padarome remontą. Kartais reikia didesnio, kartais mažesnio – jokių tapetų, tik švariai, šviesiai dažytos sienos“, – pastebi A. Narkuvienė.
Savivaldybė neturi galimybių kiekvieną būsto laukiantį asmenį nuvesti ir gyvai parodyti butą. Dažniausiai pateikiamos nuotraukos ir žmogus renkasi pagal jas.
„Mes neturime tokios prabangos kiekvieną nuomininką lydėti iki butų. Parodome nuotraukas kompiuteryje ir žmogus pasirenka. Kartą skambina butą jau išsirinkęs vyras ir klausia: „Kam aš turiu būti dėkingas už tokį butą?“ Jis nepatikėjo, kad tai, kokį butą pamatė nuotraukose, toks bus ir realybėje“, – pasakojo specialistė.
Savivaldybė sąmoningai laikosi principo, kad socialiniai būstai neturi būti vizualiai atpažįstami ar žymėti neigiamu socialiniu „ženklu“. Namai turi suteikti saugumo jausmą, galimybę būti savimi ir jaustis savo gyvenimo šeimininku.
Daugiau nei būstas
Pagalbą būstu Kaune gauna įvairios socialinės grupės – nuo žmonių su negalia iki be tėvų globos likusių vaikų, senjorų ar nelaimių ištiktų šeimų. Tai gali būti ir žmonės, kurie visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius, tačiau dėl pakitusių gyvenimo aplinkybių neteko materialinio pagrindo po kojomis.
Todėl socialinis būstas suprantamas ne tik kaip fizinė gyvenamoji vieta. Atnaujinant būstus neapsiribojama formaliu problemos sprendimu – „suteikti stogą virš galvos“. Siekiama, kad socialiniai būstai savo kokybe nesiskirtų nuo privačių, o kartu su nuoma būtų teikiama ir socialinė pagalba.
„Socialiniam būstui suteiktą paramos formą lydi ir socialinio darbuotojo pagalba ir priežiūra. Nuo paramos būstui neatsiejama socialinė pagalba, – aiškina Kauno savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas Donatas Valiukas. – Tai didžiausias pokytis per šiuos dešimt metų, kad socialinio būsto nuomą integravome į socialinę pagalbą ir švietimą.“
Pasak specialistų, jeigu žmogui prireikia tokios pagalbos, dažniausiai reiškia, kad jis patyrė rimtų gyvenimo sukrėtimų arba neturi įgūdžių savarankiškai tvarkyti buities ir finansų.
„Iš našlaičių ar vaikų namų atėję į socialinį būstą dažnai nemoka net sąskaitų sumokėti. Juos reikia pamokyti, paaiškinti, kaip skaitiklių duomenis nurašyti, kaip prižiūrėti būstą“, – pasakoja A. Narkuvienė.
Socialinis būstas taip pat nėra nemokamas. Gyventojas turi turėti pajamų komunaliniams mokesčiams – vandeniui, elektrai, šildymui. Socialinio būsto nuoma Kaune kainuoja 2,56 Eur/kv. m. Socialinis darbuotojas ne tik stebi, kaip žmogui sekasi tvarkytis buityje, bet ir skatina nedirbančius registruotis Užimtumo tarnyboje, kelti kvalifikaciją, integruotis į darbo rinką.
„Kitą kartą jie sėdi ir laukia darbo. Kas trejus metus peržiūrimos socialinio būsto nuomos sutartys ir jei matome, kad žmogus nededa pastangų, komisija, sudaryta iš labai įvairių žmonių, sprendžia, pratęsti su juo socialinio būsto nuomos sutartį ar ne, arba kiek pratęsti. Jei nėra požymių, kad žmogus stengiasi, pradedamas mechanizmas dėl sutarties nepratęsimo, iškeldinimo“, – aiškina D. Valiukas.
Vis dėlto, pasak vedėjo, kalbos apie žmonių išvarymą „prie konteinerių“ neturi realaus pagrindo. Kai žmogui nesiseka gyventi savarankiškai socialiniame būste, jam siūlomos kitos paramos formos, užtikrinančios gyvenamąją vietą ir didesnę priežiūrą.
„Norint būti benamiu, žmogus turi labai pasistengti, bet jei jo norai yra kiti – nori namų, nori kabintis į gyvenimą, jis randa ir sulaukia pagalbos“, – teigė vedėjas.
Individualus vertinimas
Regis, dar visai neseniai girdėdavome apie tūkstantines eiles socialiniam būstui gauti, kai laukimas trukdavo dešimtmečiais, bet šiandien tai jau liko tik prisiminimuose – kaip ir apšnerkšti, apleisti kambariai.
„Ir kokybine, ir finansine prasme viskas pasikeitė į gerąją pusę. Prieš maždaug dešimt metų savivaldybė be pagrindo turėjo ir naudojo daug būstų. Daliai žmonių to socialinio būsto net nereikėjo, – esminius pokyčius įvardijo D. Valiukas. – Ėmus aktyviai dirbti su nuomininkais, aiškintis situaciją, kiekvieną atvejį vertinti individualiai, paaiškėjo, koks yra socialinių būstų poreikis. Paaiškėjo ir tai, kad kai kuriems žmonėms reikia būsto ne kaip pagalbos, bet kaip socialinių paslaugų – tai irgi labai svarbus aspektas.“
Nuoseklus aiškinimasis, kuo žmonėms iš tiesų galima padėti, davė apčiuopiamų rezultatų – socialinio būsto laukiančiųjų eilė nuo maždaug 3 tūkst. asmenų sumažėjo iki 466. Šis pokytis įvyko prieš šešerius metus.
Tam įtakos turėjo keli veiksniai: būstų atlaisvinimas iš tų asmenų, kuriems socialinis būstas nebuvo būtinas, jų sutvarkymas ir perdavimas tiems, kuriems pagalbos reikėjo realiai. Taip pat svarbų vaidmenį suvaidino alternatyvių paramos formų išaiškinimas žmonėms, stovėjusiems eilėje.
„Anksčiau buvo įprasta, kad, gavus socialinį būstą, jis tapdavo lyg ir nuolatinis, suprask, visam laikui. Mes inicijavome, kad socialinio būsto nuomos sutartys kas trejus metus būtų peržiūrimos, – pasikeitusį principą aiškina vedėjas. – Tai lėmė, kad žmonės pradėjo galvoti, o kam gi jiems stovėti eilėje penkis ar dešimt metų ir, tarkime, trejus metus pagyvenus keisti gyvenamąją vietą. Jei socialiniai darbuotojai mato, kad tam žmogui nereikia socialinio būsto arba jis neatitinka sąlygų arba nori gyventi socialiniame būste, bet nenori laikytis taisyklių ir sąlygų, kurios reikalingos norint išlaikyti būstą ir pratęsti būsto nuomos sutartį, neverta laukti.“
Pasak D. Valiuko, tai nereiškia, kad socialinio būsto skyrimo tvarka buvo sugriežtinta. Šią sritį reglamentuoja aukštesni valstybės teisės aktai, kurių savivaldybė privalo laikytis. Tačiau per pastaruosius metus akivaizdžiai padidėjo dėmesys – imta aktyviau ir individualiau vertinti kiekvieną socialiniame būste gyvenantį asmenį.
Patraukli paslauga
Pernai išsiplėtė būsto nuomos mokesčio dalies kompensacija. Kaune šia galimybe pasinaudojo apie 1,7 tūkst. asmenų. Į būsto nuomos kompensaciją gali pretenduoti mažas pajamas gaunantys asmenys, atitinkantys nuomos mokesčio dalies kompensavimo tvarką.
„Mano supratimu, šita forma yra labai patogi žmonėms, ypač kai tie finansiniai sutrikimai yra laikini. Aišku, susiduriame su problema, kad ne visi butų savininkai nori nuomos sutartis registruoti nekilnojamojo turto registre ir nuomoti oficialiai. Nors skaičiai rodo, kad situacija palaipsniui keičiasi, jei dar prieš keletą metų oficialių nuomininkų skaičiai buvo gerokai mažesni, dabar šie skaičiai auga. Žmonės supranta, kad nieko čia baisaus būti oficialiu būsto nuomotoju“, – niuansus minėjo vedėjas.
Nuomos kainos rinkoje kasmet kyla, o kartais šuolis būna itin staigus. Kauno savivaldybė į šiuos pokyčius reaguoja – atsižvelgiama į būstų nuomos rinkos kainas, mokesčio dydis perskaičiuojamas kasmet.
Kauno savivaldybė kol kas neplanuoja vadinamojo „socialinio nuomotojo“ modelio, kai savivaldybė pati išsinuomoja būstus iš privačių savininkų ir pernuomoja juos socialinio būsto laukiantiems asmenims, prisiimdama visas su nuomininkais susijusias rizikas.
„Rekomenduojame naudotis būsto nuomos mokesčio kompensacija. Iš privačių nuomininkų savivaldybė kol kas nenuomoja butų. Viena – neturime tokio poreikio. Be to, savininkai kartais sunkiai prognozuoja, ar tikrai per dešimt metų jiems patiems neprireiks to būsto – gal grįš vaikai iš užsienio, norės gyventi tame bute, o bute nuomininkai ir iki nuomos su savivaldybe sutarties pabaigos dar treji metai“, – žmogiškąjį faktorių išskiria D. Valiukas.
Paaiškėjo ir tai, kad kai kuriems žmonėms reikia būsto ne kaip pagalbos, bet kaip socialinių paslaugų.
Būstų fondas
Kauno savivaldybė iš viso valdo 3 040 būstų, tačiau ne visi jie priskiriami socialinio būsto kategorijai. Iš jų 1 308 yra socialiniai būstai.
„Visas būsto fondas yra savivaldybės nuosavybė. Tik socialinius būstus savivaldybė traktuoja kaip paramą, o savivaldybės būstai yra tie, kuriuose gyvena žmonės, po 1991-ųjų nepasinaudoję galimybe ar nenorėję išsipirkti butų už investicinius čekius. Tie būstai liko savivaldybės balanse. Jei iš tokio būsto išsikelia arba miršta jame gyvenęs žmogus, tas būstas pereina į socialinio būsto balansą“, – aiškina Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas D. Valiukas.
Vieną tokių būstų ir aplankėme. Trijų kambarių butas Bajorų gatvėje pasitiko niūrokai – 1980-aisiais madingas sienų dažymas taškavimu praradęs spalvą, lubos – gipsinėmis apdailomis, tamsiomis medinėmis dailylentėmis iškaltas koridorius.
„Šis butas ne suniokotas, jis nugyventas. Akivaizdu, kad žmonės neturėjo pinigų remontui, gal tai buvo senyvo amžiaus gyventojai“, – apžiūrėdamas išlikusias detales, gyvenimo patogumui sumeistrautas spinteles ir kitas buities smulkmenas, vertino vedėjas.
Akivaizdu, kad toks būstas pareikalaus kapitalinio remonto. Savivaldybė tokioms išlaidoms yra numačiusi atskirą biudžetą.
„Kartais reikia kapitalinio, kartais planinio, o kartais pakanka tik kosmetinio remonto po to, kai atėjus sutarties terminui, nuomininkai išsikrausto. Bet remonto reikia visada. Kažkaip jie sugeba per trejus metus nugyventi tuos butus“, – šypteli A. Narkuvienė.
Per metus Kaune vidutiniškai sutvarkoma ir naujiems, laikiniems šeimininkams išnuomojama apie 100–120 būstų. Tačiau savivaldybė susiduria ir su nauju iššūkiu.
„Dabartinė problema, kad daugėja mūsų žinioje esančių 3–4 kambarių butų, o realiai eilėje laukiančių šeimų ne tiek daug, dažniausiai laukia vieniši žmonės, kuriems reikia 1 arba daugiausia 2 kambarių būstų. Tokių eilėje iš 466 yra 370. Didelė šeima socialinį būstą gali gauti kone iš karto. Ateinantiems metams turime užduotį – įveiklinti turimus 3–4 kambarių butus“, – rūpesčiais dalijasi vedėjas.
Investicija į ateitį
Dar vienas svarbus momentas – per pastaruosius metus pasikeitė ir pats socialinio būsto gyventojo portretas. Nekilnojamojo turto skyriaus vedėjas neslepia – problemų pasitaiko, yra žmonių, kurie gyvena taip, kaip neturėtų, tačiau socialiniai darbuotojai reguliariai lanko socialinių būstų gyventojus, atliekamos apžiūros, stebima situacija.
„Pastebėjome, kad yra privatininkų, kurie gyvena dar blogiau nei socialinių būstų nuomininkai. Mūsų būstai sudaro labai nedidelę būstų dalį Kaune. Dažnai gauname laiškų, kuriuose esame raginami žiūrėti, kad neva mūsų nuomininkų gyvenimo būdas yra netinkamas, bet paaiškėja, kad tai visai ne mūsų nuomininkai, o privatininkai“, – margomis miesto gyvenimo realijomis dalinasi vedėjas.
Savivaldybė laikosi nuoseklios koncepcijos, kad socialiniai būstai būtų įrengiami standartiniuose daugiabučiuose namuose, turinčiuose administratorius ir aiškiai veikiančias inžinerines ir priežiūros sistemas.
Remonto reikia visada. Kažkaip jie sugeba per trejus metus nugyventi tuos butus.
Vis dėlto savivaldybės balanse vis dar yra ir būstų, esančių ne daugiabučiuose – namų valdose, senuose mediniuose pastatuose Žaliakalnyje, Vilijampolėje, Šančiuose. Kai tokie būstai atsilaisvina, dažniausiai jie neremontuojami – pripažįstami netinkamais gyventi, jie reikalauja didelių investicijų, todėl savivaldybei ekonomiškai neapsimoka imtis jų atnaujinimo. Tokie objektai parduodami aukcione.
Didžiausiu ir svarbiausiu pastarųjų metų pokyčiu skyriaus vedėjas įvardija pasikeitusį požiūrį į socialinį būstą – jis nebelaikomas vien tik stogu virš galvos. Tai socialinės paramos forma, kurios tikslas – kad socialiniame būste gyvenantis žmogus jaustųsi oriai.
Todėl socialinio būsto suteikimą galima vertinti kaip vieną pagrindinių priemonių, užtikrinančių ir ginančių žmogaus teises ir mažinančių socialinę nelygybę bei atskirtį. Kitaip tariant, socialinis būstas yra investicija į žmones, stiprias bendruomenes ir – ilgalaikėje perspektyvoje – į bendrą valstybės ateitį.
Naujausi komentarai