Sugiharos muziejui pagalbos ranką tiesia ne savi

Sugiharos namų-muziejaus darbuotojų galvos skausmas – kelis kartus sumažėjusios piniginės įplaukos ir išaugę mokesčiai. Nors buvo kreiptasi, Lietuvos valdžia padėti neskuba.

Sumažėjo turistų

Kauno Žaliakalnyje esančių buvusio Japonijos konsulo Chiune’ės Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai su nerimu laukia ne tik  žiemos sąskaitų. Kaskart sugirgždėjus pagrindinėms durims, darbuotojai skaičiuoja, kiek žmonių pro jas sugužės vidun. Kol kas nūdienos realijos liūdnos – į pastatą, kur tarpukariu gyveno ir tranzitines vizas, išgelbėjusias šimtus gyvybių, išduodavo Japonijos konsulas, darbo dienomis užsuka vos vienas kitas lankytojas. Anksčiau per metus jų atvykdavo apie 20 tūkst. Išgyventi iš parduodamų bilietų ir kuklių suvenyrų, kuriais prekiaujama pirmame muziejaus aukšte, neįmanoma.

„Sėdime finansinėje duobėje. Pagrindinės mūsų įplaukos buvo iš Japonijos turistų, kurie keliaudavo į Baltijos valstybes, pradedant Latvija, Estija, o Lietuvoje būtent čia baigdavo savo kelionę. Būdavo, kad per vasarą sulaukdavome ir 3 tūkst. žmonių. Dabar atvyksta vos vienas kitas japonas iš Europos“, – kalbėjo muziejų įkūrusio ir jį išlaikančio fondo „Diplomatai už gyvybę“ direktorius Ramūnas Janulaitis.

Praeitis: R. Janulaitis su nostalgija prisimena laikus, kai kasdien į muziejų atvykdavo po pilną Japonijos turistų autobusiuką. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Prieš kelias dienas pirmą kartą šiais metais muziejų aplankė specialiuoju reisu į Lietuvą atskridusi 160 japonų delegacija. Tai, anot R. Janulaičio, geras ženklas. Japonai jau įsileidžia turistų į savo šalį, vadinasi, netrukus ir patys ims daugiau keliauti. Žinoma, prireiks laiko, kol viskas grįš į senąsias vėžias.

„Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje“, – dėl jo, anot pašnekovo, pasikeitė kelionių kryptys. Anksčiau skridę per Rusiją, dabar japonai keliauja per Pietų kraštus – Indiją, Iraną. Dėl to skrydžiai pailgėja maždaug penkiomis valandomis. Savaime suprantama, išauga ir išlaidos.

Teko susiveržti diržus

Su finansiniais sunkumais Sugiharos namai-muziejus susidūrė prasidėjus pandemijai, kai užsivėrė ne tik kultūros įstaigų durys, bet ir visos sienos. Įvedus karantino apribojimus, dėl muziejaus išlikimo sunerimę japonai ėmė rinkti lėšas. Pavieniai asmenys per pusmetį paaukojo tiek, kad kauniečiams pavyko ištempti nuo 2020-ųjų iki šių metų pavasario.

„Per tą laiką sugebėjome sutvarkyti pirmą pastato aukštą. Atnaujinome autentišką parketą, perdažėme kelis kambarius, nes buvo įsimetęs grybelis ir reikėjo remonto“, – vardydamas nuveiktus darbus, R. Janulaitis pakvietė dirstelėti į pokyčius lauke. Nugriovus senąją, į kiemą muziejaus pusę virtusią tvorą, jos vietoje pastatyta nauja betoninė su medienos imitacija ir rėmeliais. Pastaruosiuose patalpintos nuotraukos, pasakojančios Ch. Sugiharos ir muziejaus istoriją.

Kol kas koją kiša ir žiema, ir baimės dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje.

„Nuolatinė ekspozicija bus naudinga tiems, kurie čia ateis ne darbo valandomis“, – grįžęs atgal į muziejaus patalpas, R. Janulaitis dirstelėjo į termometrą. Tądien jis rodė +18 °C. Seniau, anot pašnekovo, kildavo iki +20 °C.

„Kai buvo mažesni žmonių srautai, laikėme šiek tiek žemesnę temperatūrą – apie +16–17 °C. Dar labiau sumažinti negalime, nes atvės visas pastatas ir ims kristi tinkas“, – muziejaus direktorius neslėpė, kad dėl prastos finansinės padėties teko sumažinti ne tik pastato temperatūrą, bet ir darbuotojų skaičių. Iš vienuolikos liko vos puspenkto–keturi etatiniai ir vienas savanoris pagalbininkas. Veržtis diržus dar labiau praktiškai neįmanoma, todėl Sugiharos namų-muziejaus šeimininkai viliasi, kad dėmesį į juos atkreips šalies institucijos.

Realybė: nors muziejus dirba ir šeštadieniais, žmonių dabar čia užsuka nedaug. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Nesulaukia reakcijos

Vasarą, anot R. Janulaičio, buvo išplatintas pranešimas. Prisidėti prie muziejaus, apie kurį garsas pasklidęs plačiai po pasaulį, buvo kviečiami visi geros valio žmonės.

Tąkart sureagavo keli vietiniai gelbėtojai ir Japonijos, JAV, Izraelio, Lenkijos, Vokietijos, Nyderlandų ambasadų ambasadoriai. Pasikvietę muziejaus vadovą R. Janulevičių, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ steigėją ir valdybos pirmininką Ramūną Garbaravičių, po ilgo pokalbio diplomatai trimis laiškais kreipėsi kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, Vyriausybę ir prezidentūrą.

Muziejui, anot R. Janulaičio, reikia bent 150 tūkst. eurų per metus ir ši idėja buvo paremta. Tačiau daugiau jokių žinių iš valdžios įstaigų nesulaukta – buvo išreikštas susirūpinimas, ir nieko daugiau.

„Išgirdome, kad Lietuvos įstatymuose nenumatytas punktas, leidžiantis remti viešąją įstaigą, bet Seimas, mano manymu, tam ir yra, kad kurtų naujus įstatymus. Ar ne taip?“ – pečiais gūžtelėjo Sugiharos namų-muziejaus vadovas.

Labiausiai įstaigos išlikimu esą rūpinasi pavieniai asmenys, patys steigėjai ir  Tekančios Saulės šalies žmonės. Apie muziejaus problemas, direktoriaus teigimu, rašo net jų vietinė spauda. Po kelių publikacijų į muziejų kreipėsi vienos organizacijos atstovas ir teiravosi, kaip būtų galima padėti Kaune esančiam muziejui.

„Kartais atrodo, kad japonams, o ne Lietuvai yra svarbiau išgelbėti mūsų nedidelį muziejų“, – apmaudo dėl valdžios abejingumo neslėpė R. Janulaitis.

Faktas: pinigų iš bilietų ir suvenyrų nepakanka išaugusioms sąskaitoms apmokėti. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Griebiasi šiaudo

Pastaruoju metu muziejaus duris daugiausia varsto kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai. Neseniai vykusio pokalbio su Kultūros ministerijos atstovu metu buvo aptarta, kaip per Kultūros paso programą pritraukti kuo daugiau moksleivių ir studentų.

„Gaila, bet dabar jaunimas renkasi kitas vietas“, – R. Janulaitis patikino, kad, užsukę į muziejų Žaliakalnyje, visi lankytojai čia sužinos daug įdomių dalykų ir puikiai praleis laiką.

Čia jie galės iš arčiau susipažinti su Ch. Sugiharos ir gyvybės vizas išdavusio Nyderlandų garbės konsulo Jano Zwartendijko darbais, Lietuvos situacija 1939–1940 m. Muziejuje veikia nuolatinė ekspozicija, čia rodomas neseniai visuomenei pristatytas beveik 20 minučių filmas apie Ch. Sugiharą ir J. Zwartendijką. Miestiečiai ir Kauno svečiai gali dalyvauti edukacinėse programose.

„Galvojame organizuoti patirtines ekskursijas su japoniškos arbatos gėrimu, skanėstais ir pasakojimais apie Ch. Sugiharą. Panašios ekskursijos vyksta ir Art Deco muziejuje. Kiek žinau, žmonių į jas užsirašo kelioms savaitėms į priekį. Pagalvojome, kad per gomurį, akis ir širdį mes taip pat galėtume pritraukti daugiau lankytojų“, – R. Janulaitis neslėpė, kad, esant sunkiai finansinei padėčiai, muziejus, norėdamas išsilaikyti, gelbėdamasis priverstas griebtis bet kokio  šiaudo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Senukas

Senukas portretas
Keista tauta

liaudiškai grybelis arba serpula lacrymans

liaudiškai grybelis arba serpula lacrymans portretas
jei jau įsimetė- medinį namą per metus suėda. Jokie dažymai nepadeda. Tik sudegint viską kas pažeista.Vadinas ne grybelis o šiaip koks pelėsis.

nuomonė

nuomonė portretas
Žydai padėtų, jei iš to gautų pelno. O šiaip....
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių