Reikalauja atšaukti planus

Vilkaviškio rajonui priklausančioje Vištyčio seniūnijoje yra 1 019 gyventojų. Į susitikimą su parko kūrimo planus vietos visuomenei pristatančiais ministerijos atstovais susirinko per 400 žmonių. Dauguma jų reikalavo parko kūrimą atšaukti. Reikalavimai buvo paremti argumentais, kurie valdininkams iš Vilniaus pasirodė verti dėmesio.

Skeptiškai ir net priešiškai Suvalkijos nacionalinio parko kūrimo sumanymą vertinantys aktyvistai savo argumentus išsakė ir „Kauno dienai“.

„Esu dešimtos kartos kaunietis. Nekilnojamojo turto Vištytyje įsigijau 2001 m. Nuolat čia pradėjau gyventi išėjęs į pensiją. Nors Vištytis ir nėra mano tėviškė ir negaliu savęs vadinti vištyčioku, tačiau prisirišau prie šio nuostabaus krašto, gražaus ežero“, – sakė Algirdas Snarskis.

Patirtis: daug laiko prie Vištyčio ežero praleidžiantis A. Snarskis žino šio krašto privalumus ir bėdas.

Kritikuoja direkciją

Pasak A. Snarskio, svarbu pabrėžti, kad apylinkės jau nuo 1992 m. priklauso Vištyčio regioniniam parkui.

„Čia jau daug metų galioja aplinką turintys tausoti apribojimai, tačiau gyventojai, remdamiesi savo patirtimi, įsitikino, kad iš reglamentų naudos neturi nei gamta, nei bendruomenė. Nei tvoros gali pastatyti, nei stogo, nei langų kokių nori. Tačiau nesprendžiamos esminės problemos, kurios gamtai daro žalą – pavyzdžiui, nėra lietaus kanalizacijos. Kai lyja lietus, pagrindinė Vištyčio gatvė taip patvinsta, kad tampa tinkamesnė ne automobiliams, bet valtims. Paskui iš gatvės viskas suteka į ežerą“, – pasakojo pašnekovas.

Tačiau, anot A.Snarskio, yra rimtesnių įsisenėjusių bėdų.

„Vietovėje, kurioje neva saugoma gamta, iki šiol neįrengta nuotekų kanalizacija. Kiekvienas elgiasi taip, kaip išmano. Aš užsakau iš Kybartų nuotekas išvežantį automobilį, be ne visi taip daro, nes tai nepigu. Ne visi turi valymo įrenginius, tad šioje srityje daug saviveiklos. Suprantama, kad tokia padėtis gamtai daro žalą“, – pabrėžė A. Snarskis.

Kelia nepasitikėjimą

Pašnekovas tvirtino dažnai bendraujantis su vietiniais gyventojais ir jam netekę girdėti palankios nuomonės apie regioninį parką, o planai kurti Suvalkijos nacionalinį parką kelia nepasitikėjimą.

„Žmonės svarsto, kad tas parkas valdžiai reikalingas dėl prestižo, galbūt dėl kažkokių lėšų. Labai nusivylė ir ūkininkai. Žemdirbiai supranta, kad, įsteigus nacionalinį parką, jie turės papildomų apribojimų ir suvaržymų, kurie sumažins ūkininkavimo efektyvumą. Žemdirbiai šiame krašte yra labai svarbūs – pas juos darbą randa nemažai žmonių, derlius yra geras“, – pabrėžė A. Snarskis.

Jis pasakojo, kad Vištytyje nesirūpinama poilsiui tinkamos aplinkos įrengimu.

Labai apgailestauju dėl ministro Simono Gentvilo. Susitikimui  kruopščiai ruošėmės, bet jis mūsų iki galo taip ir neišklausė.

„Ne tik neinvestuojama į poilsiui gamtoje gerinti skirtą infrastruktūrą, bet ir varžoma tai daryti privačiose valdose.

Savo sklype esu pasistatęs namelį ir teikiu nakvynės paslaugas – atvažiuoja ir šveicarų, švedų, anglų. Nori išsimaudyti ežere, bet susiduria su problemomis – nėra lieptelių, nėra persirengimo kabinų, ežero krantai apžėlę. Tiltelių statyti neleidžia, nes tai regioninis parkas“, – apgailestavo A. Snarskis.

Reikia didesnės paramos

Vištyčio senbūvis Juozas Jurkynas pabrėžė, kad pats yra susidūręs su regioniniame parke taikomais suvaržymais, nors mano, kad jie yra pertekliniai.

„Su suvaržymais pats asmeniškai susidūriau, kai nusprendžiau įrengti bitidę. Teko pavartyti nemažai įstatymų, nutarimų, kol man buvo leista pastatyti vagonėlį – bitidę. Esu prieš bet tokį nacionalinį regioninį parką. Žmonėms turi būti laisvė. Jei planuojamas parkas būtų įsteigtas, turėtų būti suteikta didesnė parama ūkininkaujantiems žmonėms“, – svarstė J. Jurkynas.

Jis pabrėžė: nors pats ir neūkininkauja, tačiau įsitikinęs, kad ūkininkaujantys nacionalinių ar regioninių parkų teritorijoje turi gauti didesnę paramą nei ūkininkaujantys įprastose vietovėse,

„Regioniniame parke esama labai daug varžymų – tiek architektūros, tiek žemės dirbimo, tiek gyvulių auginimo. Vienas pavyzdys – regioninio parko stebėtojai pamatė, kad ūkininko ganykloje išdygo kažkokia labai reta žolė. Todėl jis nebegali tos pievos šienauti, negali tam tikrą laiką ganyti, žolę gali pjauti tik rudeniop. Man atrodo, tai keisti dalykai“, – stebėjosi Vištyčio senbūvis.

Vaizdai: Vištyčio ežero aplinka nuvilia čia atvykstančius lankytojus.

Yra nevalyvumo

Kaip ir kiti pašnekovai, J. Jurkynas atkreipė dėmesį į akis badantį nevalyvumą, kurio priežastis – valstybinių institucijų neveiklumas.

„Ypač problemiškas – fekalijų atsikratymas. Nemažai žmonių nežinia, kur deda fekalijas, nes neturi nei kanalizacijos, nei vandentiekio. Aš turiu valymo įrenginį, bet ne visi jį gali įsigyti“, – nuogąstavo J. Jurkynas.

Jis pabrėžė apgailestaujantis dėl apleistos Vištyčio paežerės.

„Dar gerokai anksčiau siūliau aplink Vištytį leidžiamojoje zonoje įrengti pėsčiųjų ir dviračių taką. Čia yra labai daug gražių vietų. Deja, dabar visur apžėlę, visur krūmai. Aišku paukštukams gerai, bet jie gali susirasti kitų vietų arba reikėtų padaryti kažkokias atskiras salas paukštukams“, – svarstė pašnekovas.

Siekdamas būti objektyvus, J. Jurkynas užsiminė, kad esama ir Suvalkijos nacionalinio parko steigimui pritariančių žmonių.

„Už naujo parko steigimą dažnai pasisako ne vietiniai, bet čia trumpam atvykstantys poilsiautojai, kurie nori pabūti laukinėje gamtoje. Tačiau, kiek teko girdėti, ir tarp vietinių yra pasisakančių už valdžios institucijų suplanuotas permainas“, – sakė J. Jurkynas.

Ryškėja prieštaravimai

Vištytyje dažnai besilankantis politologas Mindaugas Jurkynas pasakojo ne kartą yra girdėjęs Vištyčio gyventojų nuogąstavimus dėl parko teritorijoje egzistuojančių dvigubų standartų.

„Visas tas problemas, aišku, geriausiai žino žmonės, kurie gyvena vietoje. Šiuo atveju esu asmuo, kuris turi sodybą Vištytyje, vaikystės vietoje, ir mano vizitai tėra poilsiniai“, – pabrėžė pašnekovas.

Jo tvirtinimu, gerai, kad žmonės aktyviai išsako savo reikalavimus ir juos paremia argumentais.

„Kai kurie reikalavimai gal objektyvūs, kai kurie gal tik emocijomis paremti. Esu girdėjęs, kad žmonėms nepriimtini reikalavimai dėl langų dydžio, stogų dangos, namo spalvos, tvorų ir pan. Girdėjau nusiskundimų, kad yra daug finansiškai rizikingo derinimo. Pavyzdžiui, jei sugalvoji statyti priebutį, prieš kreipiantis į Vištyčio regioninį parką, reikia turėti suderintą architektų sprendimą ir už jį sumokėti. Tą suprojektuotą ir apmokėtą dalyką neši į regioninį parką, o parkas sako – nepritariame. Taigi, tavo pinigai išmesti. Žmonės yra kalbėję apie dvigubus standartus. Jei pavažinėsite po Vištyčio miestelį, pamatysite, kad yra namų, kurie išsišoka iš tų architektūrinių reikalavimų: rasite ir „kolūkinio baroko“, ir rusiškos pirties sienojų pastatų. Todėl žmonės pagrįstai gali klausti: jei regioninis parkas numato tam tikrą standartą, kodėl to standarto ne visi laikosi. Taip kalba žmonės, bet tuos dalykus reikia tikrinti faktais“, – sakė M. Jurkynas.

Mato dvigubus standartus

Panašiais pastebėjimais, kaip ir M. Jurkynas, su „Kauno diena“ pasidalijo vasaros metu prie Vištyčio apsistojantis gydytojas Arūnas Jakubauskas.

Jo nuomone, atidžiai pasižvalgius po miestelį, gali kilti įtarimų dėl korupcinio pobūdžio reiškinių.

„Pagal regioniniame parke taikomus reikalavimus stogai turėtų būti šlaitiniai, raudoni, bet iškilo didžiulių namų su paprastais plokščiais ir ne raudonais stogais, ir niekas į tai nekreipia dėmesio. Kitas pavyzdys. Perasfaltavo gatvę, bet po rekonstrukcijos, kai palyja, gatvė pasidaro kaip ežeras. Nėra nei centrinės kanalizacijos, nei vandentiekio, viskas iš tualetų patenka į ežerą“, – dalijosi pastebėjimais A. Jakubauskas.

Pasigedo atidumo

Vištyčio apylinkėse ūkininkaujančio Sigito Šilkausko tvirtinimu, sumanymas steigti Suvalkijos nacionalinį parką atsirado visiškai nepasitarus su vietos gyventojais ir tai, anot ūkininko, rodo atsainų valdžios institucijų požiūrį į konkrečių bendruomenių poreikius.

„Labai apgailestauju dėl ministro Simono Gentvilo. Prieš susitikimą kruopščiai ruošėmės, bet jis mūsų iki galo taip ir neišklausė. Nesibaigus susirinkimui norėjo išeiti. Tai koks valdžios požiūris į eilinį žmogų?“ – apmaudžiai kalbėjo ūkininkas.

S. Šilkauskas sakė, kad dabar veikiančiame Vyštyčio regioniniame parke ūkininkams taikomi apribojimai yra nesuprantami.

„Bėda, kad reglamentas visiškai neatitinka šiuolaikinių realijų, nes patvirtintas prieš daug metų, iki šiol nepakeistas, tad, suprantama, visiškai pasenęs. Parko teritorijoje ūkininkui tiesiog sunku gyventi. Turėjau tėvų miško. Pardaviau 8 ha. Jei tas miškas būtų ne parko teritorijoje, už 1 ha būčiau gavęs 8 tūkst. eurų, bet kadangi parke yra visi tie ribojimai, man už 1 ha davė tik 4 tūkst. eurų“, – sakė ūkininkas.

Drugeliai – ne pašaras

S. Šilkauskas užsiminė ir apie pievoms, arimams taikomus apribojimus, kurie aštriai kertasi su ūkininkų interesais.

„Siekiama, kad būtų daugiau kultūrinių pievų, mažinami arimai, ribojamas tręšimas. Tai trukdo žemdirbystei. Valdžia veikia lyg paslapčiomis. Tą parką pradėjo kurti po stalu, su mumis, ūkininkais, nesitarė. Savo žemėje aš esu laisvas ir aš saugosiu savo teises. Eisime teisiniu keliu, samdysimės patyrusius advokatus ir įrodysime, kad niekas neturi teisės varžyti manęs mano žemėje, nes mano žemė yra mano namai ir mano tvirtovė“, – kalbėjo ūkininkas.

Jis papasakojo gana neįprastą situaciją, į kurią dėl gamtosaugininkų keliamų apribojimų pateko vienas pažįstamas ūkininkas.

„Pavyzdys. Ūkininko žemėje pagavo dvitaškę peteliškę. Tam ūkininkui pasakė, kad nepjautų tos pievos, kol neišsiris lėliukės. Pievą jis gali šienauti tik spalį. Ūkininkas sako: pasiimkit tą savo peteliškę ir neškitės, aš juk negalėsiu peteliškių rudenį gyvuliams paduoti, jiems reikia šieno“, – apie ūkininkui atsiradusią neįprastą dilemą pasakojo S. Šilkauskas.

Abejonės dėl skaidrumo

Apie Vištyčio regioninio parko veiklą labai kritiškai kalbėjo ir čia gyvenantis gydytojas, ekskursijų gidas Vilius Kočiubaitis.

„Specialiai pasidomėjau ir galiu pasakyti, kad regioninio parko metinis biudžetas yra apie 800 tūkst. eurų, o rezultatas toks, kad per 30 metų regioniniame parke matome tik degradaciją“, – apie nuviliančias Vištyčio realijas pasakojo V. Kočiubaitis.

Jis atkreipė dėmesį į kaip naktis ir diena skirtingą Vištyčio pakrančių būklę Lenkijos ir Lietuvos teritorijose.

„Į susitikimą su gyventojais atvykusiam aplinkos apsaugos ministrui S. Gentvilui parodėme, kaip Vištyčio pakrantės sutvarkytos už 15 km – Lenkijoje. Jis rankomis užsidengė akis. Skirtumas – kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų“, – sakė V. Kočiubaitis ir pabrėžė, kad, jo duomenimis, ministerijoje jau atliekamas vidinis tyrimas siekiant išsiaiškinti, kaip buvo naudojamos Vištyčio regioniniam parkui skirtos biudžetinės lėšos.

Marijampoliečių noras

Situacija planuojamoje Suvalkijos nacionalinio parko teritorijoje ir gyventojų priekaištus „Kauno dienai“ komentavęs aplinkos viceministras Danas Augutis atkreipė dėmesį į tai, kad planų kurti nacionalinį parką atsirado dar praėjusio amžiaus pabaigoje.

„Rengiant įvairius dokumentus dėl turizmo plėtros šalyje, rengiant Lietuvos Respublikos bendrąjį planą, aktyvūs Marijampolės piliečiai, savivaldybių ir Marijampolės apskrities atstovai išreiškė norą turėti Suvalkijos nacionalinį parką. Į šį pageidavimą buvo atsižvelgta ir 2002 m. patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane buvo numatytas sprendinys užbaigti ankstesniuose aplinkosauginio planavimo dokumentuose numatytą Lietuvos valstybinių parkų sistemos formavimą. Viena iš naujų teritorijų, rezervuojamų valstybinių saugomų teritorijų tinklui vystyti, ir buvo numatyta Vilkaviškio ir Šakių rajonų savivaldybių teritorijose. Tai ir būtų vadinamasis Suvalkijos nacionalinis parkas, kurį kuriant nuspręsta iš dalies transformuoti Vištyčio regioninį parką“, – paaiškino D. Augutis.

Viceministras informavo, kad Suvalkijos nacionalinio parko ribų planas buvo pradėtas rengti 2007 m.

„Deja, bet dėl tuo metu išreikšto gyventojų, vietos ūkininkų nenoro planavimo procesas 2008 m. buvo sustabdytas, kol bus pakeistas Saugomų teritorijų įstatymas. Daugiausia tai buvo susiję su tuo metu galiojusiu draudimu dalyti žemės sklypus dalimis“, – sakė viceministras.

Keturios kryptys

D. Augutis pabrėžė, kad dabartiniame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane esantys sprendiniai rekomenduoja prioritetą skirti keturioms kraštovaizdžio teritorinės apsaugos kryptims ir ateinantį dešimtmetį siūlo įsteigti Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinį parką.

„Siekiama išsaugoti Sūduvos slėniuotų ir limnoglacialinių lygumų, banguotos moreninės plynaukštės, ežeruoto moreninio kalvyno kraštovaizdį, Suvalkijos simbolio – Šešupės upyno etalonus, gamtines ekosistemas, Lietuvos istorijai svarbų Sūduvos etninės srities paveldą, kultūrą, istoriją.

Taigi Vyriausybė praėjusiais metais ir priėmė sprendimą dėl Suvalkijos nacionalinio parko steigimo pradžios ir planavimo tikslų. Šis Vyriausybės sprendimas sudaro teisinę galimybę pradėti planavimo procesą, tačiau aplinkos ministras Simonas Gentvilas yra aiškiai išsakęs, kol nebus aiškiai atsakyta į visus klausimus, kylančius Suvalkijos vietos bendruomenėms, šis darbas nebus pradėtas“, – patikino D. Augutis.

Rodo į savivaldybę

Paklaustas, ką mano apie gyventojų prielaidas, kad galbūt kai kurie statiniai Vištyčio regioniniame parke iškilo pažeidžiant galiojančius reglamentus, viceministras tvirtino, kad ministerija tokios informacijos neturi.

„Vištyčio regioninio parko apsaugos reglamentas nustato sodybos išplanavimo ir statinių statybos reikalavimus. Dalis reikalavimų yra privalomi, dalis rekomendaciniai.

Nė vienos saugomos teritorijos direkcija, tarp jų ir Vištyčio regioninio parko direkcija, nebuvo ir nėra atsakinga už inžinerinių tinklų ar kanalizacijos įrengimą ir jų priežiūrą, Tai vietos savivaldybės kompetencijai ir atsakomybei priskiriama sritis“, – pabrėžė viceministras.

Susidėvėję: poilsiautojų patogumui turintys tarnauti statiniai – prastos būklės.

Vardija gerus darbus

Viceministro D. Augučio tvirtinimu, Vištyčio regioninio parko direkcija yra nemažai padariusi šiam kraštui.

„Yra pastatytas Vištyčio regioninio parko lankytojų centras su modernia ekspozicija, atnaujintas ir pritaikytas lankyti Vištyčio malūnas, neseniai naujai pritaikyta lankytojams dalis Kylininkų kraštovaizdžio komplekso, atnaujinta lauko informacinė sistema (informacijos stendai, rodyklės, stovyklavietėse pakeisti seni lauko baldai), dalyvauta įrengiant Šilelio pažintinį taką, sutvarkyti šeimininkų neturintys pastatai, rekultivuotos pažeistos teritorijos. Padaryta nemažai gamtotvarkos darbų, vykdytos gamtosaugos stebėsenos. Organizuota daug gamtosauginių renginių, žygių, edukacijų“, – vardijo D. Augutis.

Komentuodamas vietos ūkininkų nuogąstavimus, kad planuojamas nacionalinio parko statusas užkraus papildomą biurokratinę naštą, viceministras tvirtino, kad nacionalinio parko statusas ne varžys, bet atvers naujų galimybių.

Gyventojai, remdamiesi savo patirtimi, įsitikino, kad iš reglamentų naudos neturi nei gamta, nei bendruomenė.

„Nacionaliniame parke galima ir privati, ir valstybinė žemės nuosavybė. Saugomose teritorijose leidžiamas ūkininkavimas, jeigu nėra kitų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, numatančių tam tikrus ribojimus ūkinei veiklai.

Įtraukus žemes, kuriose ūkininkaujama, į nacionalinį parką, ūkininkams atsiras papildomų galimybių įsitraukti į agro- ir aplinkosaugos projektus, didinti kompetenciją, tvariai ūkininkauti, prisidėti prie nacionalinio parko vertybių puoselėjimo.

Kaip pavyzdys – šiuo metu bendradarbiaujant su Saugomų teritorijų direkcija Kylininkų pievose gamtotvarką vykdo trys ūkininkai, kurie šienauja, gano gyvulius ir taip prisideda prie atvirų buveinių palaikymo. Taip pat yra galimybė gauti vienkartines kompensacijas, pasirašyti apsaugos sutartis arba išpirkti žemę“, – paaiškino D. Augutis.

Planuoja susirinkimus

Susitikime su ministerijos atstovais ūkininkai nerimavo dėl pasėlių priežiūros.

„Dabartiniu metu grūdinių kultūrų auginimo ir jų tręšimo reikalavimų nacionaliniame parke ar už jo ribų nėra. Žmonės gyvena, veikia, dirba žemę ir dabar tiek regioniniuose, tiek nacionaliniuose parkuose.

Aplinkos ministerijos sausio pradžioje inicijuotuose susitikimuose (Kudirkos Naumiestyje, Vištytyje) buvo diskutuojama su vietos gyventojais, ūkininkais, politikais. Pamatėme, kad yra nemažai neteisingos, netikslios informacijos, kuri pasiekė vietos gyventojus. Tam rengiami klausimai ir atsakymai internete, kokie ribojimai taikomi saugomose teritorijose. Taip pat planuojami vieši susirinkimai, kurių metu būtų pristatoma detali informacija piliečiams, kurių nuosavybė galimai patektų į nacionalinį parką. Taip pat peržiūrima Vištyčio regioninio parko veikla, parko direkcijos santykis su vietos bendruomene“ – informavo viceministras.

D. Augutis atkreipė dėmesį į tai, kad esama ir nacionalinio parko steigimui pritariančių gyventojų.

„Nemažai jaunų ir tvariai mąstančių žmonių yra už Sūduvos (Suvalkijos) nacionalinio parko steigimą, nes mato galimybę suderinti vertybių išsaugojimą su darniu ūkininkavimu, didesnes turizmo plėtros, didesnių investicijų, jautresnio miško tausojimo, ekosistemų apsaugos galimybės. Jie supranta, kokį prestižą kraštui suteikia nacionalinio parko statusas.

Šie žmonės siūlo įtraukti konkrečias teritorijas, atsiprašo už tai, kad jiems nebuvo leista išsakyti savo nuomonės aplinkos ministro susitikime su ūkininkais Vištytyje“, – pabrėžė aplinkos apsaugos viceministras D. Augutis.