Juto atslenkant agoniją

Pats E.Ripsas apie lietuvio R.Kalantos protestą sužinojo tik 2009 m., kai buvo pakviestas į renginį Čekijoje.

„Tada buvo paminėtas mano protesto 40-metis. Konferencijoje ir išgirdau apie vėliau vykusius panašius protestus. Noriu pasakyti: kai netrukus po bandymo susideginti man su tėvais pavyko ištrūkti į Izraelį, visiškai nesidomėjau, kas vyko Sovietų Sąjungoje; natūralu, kad aidai apie įvykius Kaune manęs tais laikais nepasiekė“, – atkreipė dėmesį E.Ripsas.

Svečiai: konferencijoje dalyvavo A.Sacharovo įdukra T.Jankelevič iš JAV. (Laimučio Brundzos nuotr.)

– Papasakokite, kokios priežastys nulėmė jūsų ryžtą protestuoti – 1969 m. susideginti Rygos centre“, – „Kauno diena“ paklausė E.Ripso.

– Pradžia buvo 1968 m. Prahos pavasaris. Žinios apie jį į Sovietų Sąjungą prasiskverbė per Vakarų radijo stotis. Naujienos atrodė įkvepiančios. Tuometės Čekoslovakijos valdžios atstovų ir daugumos gyventojų noras eiti demokratiniu keliu ir prasidėję pažangūs procesai atrodė kaip fantastinė pasaka. Tačiau netrukus ėmė ryškėti labai pikta, grėsminga, nepakanti sovietinio režimo reakcija.

Tuo metu buvau Latvijos valstybinio universiteto matematikos ketvirtakursis. Kaip tada buvo įprasta, po ketvirto kurso studentus keliems mėnesiams siųsdavo į armiją. Išėjo taip, kad 1968 m. vasarą mūsų grupė atsidūrė Kaliningrado srityje. Mačiau karininkų nuotaikas ir supratau, kad nieko gero nebus, kad Prahos pavasaris yra pasmerktas. Atsirado daug pesimizmo, nerimo. Paskui atėjo 1968 m. vasaros pabaiga ir rugpjūčio 21-ąją sovietų daliniai įžengė į Čekoslovakiją. Kaip tik tuo metu mes, studentai, iš Kaliningrado srities grįžome į Rygą tęsti mokslų. Prahos pavasaris jau buvo žlugęs. Labai aiškiai jautėme atslinkusią agoniją, visuomenę apėmusias pesimistines nuotaikas. Tuo tarpu laikraščiai buvo užversti laiškais, kuriuose buvo prašoma Sovietų Sąjungos broliškos pagalbos ir dėkojama, kad sovietų armija padėjo išlaikyti Čekoslovakiją broliškų socialistinių respublikų glėbyje. Slinko nusivylimo, neišsipildžiusių vilčių mėnesiai. Rygos gatvėse pasikeitė žmonių veidai – jie tarsi patamsėjo; visi užsisklendė savyje. Tai buvo priešinga 1967-ųjų metų vasaros nuotaikoms, kai kiekvieno žmogaus veide mačiau šventę. Ir, kas svarbiausia, buvo labai aiškus žlugdantis suvokimas – kad niekas nebepasikeis ir kad nieko negali padaryti, esi visiškai bejėgis… Neturėjau galimybės net užsiminti apie protestą, nes bet koks protestas galėjo nepataisomai sugriauti gyvenimą. Ta agonija tęsėsi ilgai, kol pagaliau sprogo.

Noriu paaiškinti, kodėl pasirinkau tokią kraštutinę protesto formą. Esmė, kad sovietinio režimo baimė buvo stipresnė nei mirties. Vyresnė karta pergyveno sovietinio teroro laikus, manau, kad ta valdžios baimė persidavė kaip paveldimumas. Supratau, kad mirtis sukelia mažesnį skausmą nei atsidurti valdžios nemalonėje. Viskas sprogo ir nusprendžiau: kad ir kas būtų, aš tai padarysiu.

Peržengė ribą

– Ar labai sunku buvo įgyvendinti tai, kam pasiryžote?

– Reikėjo minimaliai pasirengti – nusipirkti benzino, pasiruošti užrašą, gauti šimtasiūlę, pasidaryti plakatą, tą plakatą suvynioti į popierių, kad nešant gatvėmis nebūtų matyti, kas jame užrašyta. Turėjau degtukų. Nuėjau prie Rygoje esančio Laisvės paminklo. Labiausiai bijojau ne brūkštelėti degtuką, bet nuvynioti popierių ir atidengti ten buvusį užrašą „Aš protestuoju prieš Čekoslovakijos okupaciją“. Žinojau, kad toks užrašas nubrėš neperžengiamą ribą tarp manęs ir tuometės valdžios ir aš būsiu pasmerktas – tapsiu priešu. Kai atidengiau užrašą, viskas pasidarė aišku ir paprasta: nuo šio momento jie – anoje pusėje, aš – toje, ir viskas jau negrįžtama. Paskui plykstelėjo liepsna, kuriam laikui praradau sąmonę. Vėliau papasakojo, kad mane užgesino keli jūreiviai. Kūno nudegimai buvo nedideli – šiek tiek nukentėjo plaštakos, kaklas. Susirinko daug žmonių, skausmo nejaučiau. Girdėjau priešiškus riksmus. Tie, kurie pritarė, aišku, tylėjo.

Viskas sprogo ir nusprendžiau: kad ir kas būtų, aš tai padarysiu.

– Buvote neįsivaizduojamai drąsus? Ar esate emocionalus žmogus?

– Nežinau, ar buvau drąsus. Niekada neišsiskyriau ypatingu drąsumu. Tiesiog plykstelėjau. Ar emocionalus? Sunku pasakyti – mano pagrindinė veiklos sritis yra matematika, o ji nėra emocionalus užsiėmimas.

– Po protesto akcijos atėjo akistata su režimo atstovais, kuriems tapote priešu ir kuriuos, anot jūsų, suvokėte kaip didžiausią savo baimę.

– Neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Sovietų Sąjungoje buvau protestuotojas vienišius, pasirinkęs susideginti. Prisimenu, kaip iš minios išėjo civiliai apsirengęs vyras, parodė pažymėjimą – KGB darbuotojas. Jis elgėsi santūriai, mandagiai. Nuvežė į KGB skyrių, buvo išrašytas arešto orderis, atsidūriau kalėjime, prasidėjo tyrimas. Tardytojas buvo mandagus, norėjo sužinoti, ar veikiau vienas, ar priklausiau didesnei žmonių grupei. Greitai buvo padaryta išvada, kad veikiau vienas. Rygos kalėjime praleidau šešis mėnesius, paskui buvau pervežtas į psichiatrijos ligoninę priverstinai gydyti. Psichiatrijos skyriuje praleidau pusantrų metų. Tada dar nežinojau, kad sovietų režimas naudoja tokią praktiką – paversti protestuotojus neva psichikos ligoniais. Jei būčiau tai žinojęs, būčiau geriau pasirengęs ateičiai. Man surengė psichiatrinę ekspertizę. Bandydamas įtikinti, kad suvokiu savo veiksmus, nurodžiau savo straipsnius apie matematiką, mat būdamas penktame universiteto kurse jau skelbiau mokslines publikacijas. Bet mokslinių publikacijų neužteko, kad mane pripažintų normaliu. Teismo procesas vyko 1969 m. rudenį; aš jame negalėjau dalyvauti, nes buvau laikomas psichiškai nesveiku. Tėvai pasirūpino, kad mane gintų labai geras advokatas, maskvietis. Teismas skyrė priverstinį psichiatrinį gydymą. Pagal to meto įstatymus psichikos ligoniai buvo skirstomi į dvi grupes – įprasto ir specialaus tipo. Skirtumas buvo kaip diena ir naktis. Apie specialaus tipo ligonių gydymo būdus buvo pasakojamos siaubingos istorijos. Aš buvau įrašytas į įprasto tipo ligonių grupę. Tai buvo kone išsigelbėjimas. Buvau gydomas Rygoje esančioje įstaigoje. Akivaizdžiai mačiau, kad visas ligoninės personalas mane vertino labai palankiai, rūpinosi, sudarė man geras gyvenimo sąlygas.

Vadina stebuklu

– Kaip jums pavyko išsiveržti ne tik iš ligoninės, bet ir iš Sovietų Sąjungos?

– Man labai padėjo žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis. Kaip tik tuo metu jis išėjo iš kalėjimo. Žinodamas, kad po kelių mėnesių jį vis tiek vėl pasodins, jis tęsė kovą, ypač už tuos, kurie buvo persekiojami neva dėl psichiatrinių priežasčių. Jam pavyko gauti mano, ir ne tik mano, ligos istorijas ir nusiųsti įtakingoms psichiatrų organizacijoms. Įvyko stebuklas – buvo nuspręsta, kad mano sveikata pagerėjo ir kad priverstinio gydymo nebereikia. Tą pačią dieną buvau išrašytas, nors niekas ligoninėje ir taip neabejojo, kad nesu ligonis. Grįžau namo. Tuo laikotarpiu kaip tik buvo prasidėjusi antroji žydų emigracijos į Izraelį banga. Tėvai kreipėsi vizos, tačiau prašymas buvo atmestas. Po antrojo prašymo, sulaukus pagalbos iš Vakarų, vizą pavyko gauti. Žymūs Amerikos matematikai suorganizavo peticiją. Aš jau buvau paskelbęs matematikos darbų, todėl jie galėjo kalbėti apie mane kaip apie profesijos atstovą. Ši peticija turėjo poveikį, ir mums buvo duota išvykimo viza. Tai buvo kaip stebuklas. 1971 m. pabaigoje gavome leidimą ir 1972 m. atsidūriau Izraelyje, kur gyvenu iki šiol.

– Kokie buvo jūsų tėvai?

– Amžinatilsį tėvas buvo gimęs Baltarusijoje, jis buvo matematikos mokytojas, turėjo šeimą. Kai prasidėjo karas, buvo mobilizuotas į sovietų kariuomenę. Dalyvavo kare iki 1945 m., demobilizavosi Rygoje turėdamas leitenanto laipsnį. Visa jo šeima per karą žuvo Baltarusijoje – juos nužudė nacistai. Tėvui jau nebuvo kur grįžti, todėl jis liko Rygoje. Mano amžinatilsį motina – kelintos kartos rygietė. Artėjant naciams, ji su motina spėjo pasitraukti iš Rygos; tie, kurie nespėjo, buvo nužudyti. Mama pabėgo į Rusiją, Čeboksarus, o 1944 m. grįžo į Rygą. Susitiko su mano tėvu, susituokė, 1948 m. gimiau aš. Vaikystėje girdėjau labai daug pasakojimų apie neįtikėtinai sunkius karo metų išgyvenimus, apie režimo brutalumą. Režimo baimė, matyt, persiduoda per kraują, bet žmogus visada gali rasti jėgų ir būdų pasipriešinti.

E.Ripsas Jeruzalės hebrajų universitete apsigynė daktaro disertaciją, tapo profesoriumi, už akademinius pasiekimus ne kartą apdovanotas. Dabar jis pensininkas, daug laiko skiria religinei praktikai.

Ypatingos dienos

E.Ripsas į Kauną atvyko pakviestas dalyvauti Vytauto Didžiojo karo muziejuje vykusioje konferencijoje, kurią organizavo VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus komunikacijos koordinatorė Aušra Pociūtė pabrėžė, kad konferencijoje buvo daug kalbama apie karą Ukrainoje, apie Romo Kalantos, Irenos Veisaitės atminimą.

A.Poiciūtė atkreipė dėmesį, kad konferencijos tema sumanyta prieš prasidedant karui Ukrainoje. Subūrus pasaulinio garso mokslininkus, psichologus, traumų ekspertus ir politikus, planuota apmąstyti traumuojančius praeities istorinius įvykius ir patirtis, aptarti, kaip šalys gali atsigauti po tamsių istorijos etapų.

„Karas Ukrainoje privertė organizatorius pakoreguoti programą, dalis pranešėjų nebegalėjo atvykti dėl karinio konflikto ir politinės situacijos savo šalyje. Europa vėl susidūrė su siaubingais išgyvenimais, dėl kurių traumas jaus ne viena ateinanti karta. Nepaisant nesklandumų, į Kauną suvažiavo per 20 politikos, psichiatrijos, socialinių mokslų ekspertų iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, JAV, Ukrainos, Sakartvelo, Čekijos, Rusijos ir PAR aptarti, ką kolektyvinėje sąmonėje palieka traumos, kaip su jomis susidoroti. Buvo surengta speciali sesija, skirta 1972 m. gegužės 15 d. žuvusiam R.Kalantai paminėti“, – pabrėžė A.Pociūtė.

Išeitys: konferencijos dalyviai svarstė, kaip atsitiesti po trauminių istorijos etapų. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Pirmąją konferencijos dieną daugiausia dėmesio skirta karui Ukrainoje. Kalbėjo Nobelio taikos premijos laureato A.Sacharovo podukra Tatjana Jankelevič iš JAV, Holodomoro muziejaus Kijeve direktorė Olesia Stasiuk ir rusų rašytojas Michailas Šiškinas, daugiau nei prieš dešimtmetį palikęs Rusiją. Psichologinius karo padarinius aptarė istorikė iš Vokietijos Imke Hansen, kuri dar neseniai dirbo fronto linijoje Severodonecke.

Antroji konferencijos diena buvo skirta 2020 m. pabaigoje nuo COVID-19 mirusiai iškiliai Lietuvos veikėjai, Kauno getą išgyvenusiai I.Veisaitei.