Lankėsi tik Vilniuje

Milijonai Ukrainos žmonių dėl karo buvo priversti palikti gimtinę ir prieglobsčio ieškoti už šalies ribų. Lietuvoje antruosius namus rado daugiau kaip 80 tūkst. karo pabėgėlių – skirtingo amžiaus, profesijų, statuso, tačiau siejamų bendro netekties skausmo. Nepaisydami kalbos barjero ir psichologinių traumų, ukrainiečiai savo gyvenimus kuria čia.

„Atvirai? Aš negalvojau, kad namo grįšiu po poros savaičių ar mėnesių. Maniau, viskas tęsis kelias dienas, todėl kai nepavyko nuo spintos nukrapštyti katino Rikio, pripyliau į indą daug vandens, maisto ir palikau jį. Laimei, dabar jis gerose rankose. Gyvena sodyboje, draugauja su kitu katinu ir ežiukais“, – kalbėjo Olena Grytsenko, Kaune skaičiuojanti jau ketvirtus metus.

Moteris įsitikinusi, kad pats likimas jai parinko Lietuvą, kurią ji turėjo laimę pažinti dar iki karo.

„Mano draugė čia gyvena maždaug dešimt metų. Lankiau ją du kartus. Esu net Naujuosius metus kartu sutikusi. Tiesa, Vilniuje, o ne Kaune, – sulaukusi kvietimo apsistoti už 100 km nuo sostinės, Olena nežinojo, ko tikėtis. – Mane nuramino, kad Kaunas yra puikus miestas. Visiškai su tuo sutinku. Man čia patinka labiau nei Vilniuje. Pastarasis savo šurmuliu, spūstimis šiek tiek panašus į Kyjivą, o štai Kaune – kitaip. Daug ramiau.“

Pastangos: Olena nuolat tobulinasi, gilina savo žinias ir tiki, kad tai jai atvers dar didesnes darbo galimybes Kaune. / O. Grytsenko asmeninio archyvo nuotr.

Moko vieni kitus

Pagal išsilavinimą Olena – pedagogė. Viename Ukrainos universitetų ji dėstė vokiečių ir ukrainiečių kalbas. Vėliau dirbo šalies Transporto ministerijoje, buvo atsakinga už socialinius tinklus. Susilaukusi dukters, moteris nusprendė fotografuoti.

„Ilgai buvau dekretinėse atostogose, norėjosi prasiblaškyti. Modelis juk buvo po ranka. Fotografija tapo hobiu, bet ne pragyvenimo šaltiniu, nes užsakymų tai būdavo, tai sėdėdavau be jų“, – Olena pasakojo, vien vaikų fotosesijomis neapsiribojusi.

Fotografavo įvairias šventes, poras, šeimas, rengė asmenines fotosesijas lauke ir studijoje. Kūrė fotoalbumus mokykloms, darželiams. Įgūdžių nepamiršo ir atvykusi į Lietuvą.

„Žinoma, pirmiausia ėmiausi ne fotografijos. Atvykusi į Kauną legalizavau savo diplomą“, – jis, anot Olenos, atvėrė kelius į Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklą. Pradžioje ukrainietė gavo kelias valandas kaip neformalaus švietimo pedagogė, o dabar yra pedagogo padėjėja ir turi fotografijos būrelį, kurį lanko ne tik ukrainiečiai, bet ir lietuviai.

„Pas mus vyksta savotiški mainai – aš juos mokau, o jie mane. Būna, pasakau ką nors lietuviškai ne taip, vaikai mane pataiso. Niekada nesišaipo“, – Olena džiaugėsi, kad nuo 2022-ųjų, kai atvyko, jos lietuvių kalba gerokai patobulėjo. Prie to prisidėjo ir kalbų kursai, ir savarankiškai tobulinami įgūdžiai, ir, žinoma, mokykla su mažaisiais mokytojais. Moteris baigė kursus, įgūdžius nuolat tobulina savarankiškai ir mokykloje su mokiniais.

„Jei galima, būtinai parašykite, kad esu dėkinga visai Bernardo Brazdžionio mokyklos administracijai už šiltą priėmimą, už galimybę dirbti čia. Supraskite, nelengva savo gyvenimą sudėjus į vieną lagaminą kitoje šalyje viską pradėti nuo nulio“, – Olena prisiminė ne tik pirmąsias dienas mokykloje, bet ir kai dirbo fotografe už ačiū, už reklamą.

Pasirinkimas: Olena gerai jaučiasi, kai rankose laiko fotoaparatą, bet ne tada, kai stovi priešais jį. / O. Grytsenko asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta gaminti

Per trejus Kaune praleistus metus moteris savo gyvenimo aprašymą papildė ne vienu nauju punktu.

Olena fotografavo pirmają šalies ponią Dianą Nausėdienę. Surengė daugiau nei penkiolika fotosesijų su lėktuvais, sklandytuvais ir motociklais. Prisidėjo prie Ukrainos, Lietuvos ir Estijos vaikų kūrybos centro „Age of Beauty“ fotografijų projekto. Gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir surengė savo fotografijų parodą „Kas aš esu Lietuvos gatvėse“, pasakojančią apie dvi bendravardes ukrainietes. Vytautas Didžiojo universitete baigė mokymus ir gavo diplomą „Bendruomenių vystymosi akseleratorius“. Dalyvavo LRT kulinarinėje laidoje „Samčių kovos“, kur rungėsi šešios Lietuvos komandos: Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos, Mažosios Lietuvos ir Lietuvos tautines mažumas vienijanti Tautų rinktinės komanda. Varžytuvėse prieš aukštaičių virtinius Ukrainos atstovė Olena stojo su slaptais ingredientais paruoštais ukrainietiškais barščiais.

„Labai mėgstu gaminti! Tai dar viena mano aistra“, – nors laiko, anot Olenos, šiam malonumui lieka vis mažiau, jos kulinariniuose užrašuose atsirado naujų – lietuviškų – receptų.

Iki tol maniusi, kad silkė dera tik su karštomis bulvėmis, dabar Olena ruošia ją su keptais svogūnais ir grybais. Visgi, vienas mėgstamiausių patiekalų – šaltibarščiai. Gamindama juos moteris naudoja kelias gudrybes. Agurkus ir kiaušinius ji ne pjausto, o tarkuoja. Į kefyrą pila šiek tiek gazuoto vandens, kuris patiekalui suteikia gaivumo ir lengvumo.

„Ukrainiečių ir lietuvių virtuvės panašios. Tarkim, vieni gamina virtinius, kiti – koldūnus. Beje, toks įdomesnis momentas apie Kijevo kotletą. Ukrainoje dukra jo nėra ragavusi, o čia valgė ir mokykloje, ir kavinėje, – nors ir moka, Olena šio patiekalo būdama Kaune, kaip ir didžkukulių, nė sykio negamino. – Kartą draugė buvo atvažiavusi pas mane, tai paruošiau šaltibarščių, o cepelinus paprasčiausiai užsakiau.“

Klientai: užsakymų Maryna sulaukia ir iš ukrainiečių, ir iš lietuvių, tiesa, pastarieji nėra tokie aktyvūs. / M. Grunskos asmeninio archyvo nuotr.

Turi daug svajonių

Norint paruošti lietuvių pamėgtus didžkukulius, anot Olenos, reikia daug laiko, o jo ukrainietė tiesiog neturi. Save ji dalija darbui mokykloje, fotografijai ir keturiolikmetei dukrai, kurią vadina savo geriausia drauge. Be to, moteris turi daugybę svajonių ir norėtų, kad jos kada nors virstų kūnu.

„Ukrainoje garsinau reklamas, audioklipus. Užsiėmiau vertimais. Skaičiau ir rašiau eiles. Norėčiau visa tai tęsti ir Lietuvoje. Turiu daug minčių ir dėl fotografijos. Lietuva ir Kaunas – tokie gražūs pro fotoobjektyvą. Norėčiau surengti dar vieną savo darbų parodą. Galbūt taip ir bus“, – žodį „galbūt“ ji pakartojo ir paklausta, ar planuoja grįžti atgal į Ukrainą.

Olena turėjo planų jau šią vasarą aplankyti draugus ir artimuosius, likusius Ukrainoje, tačiau dėl suaktyvėjusių rusų atakų nuo kelionės susilaikė. Nenorėjo rizikuoti savo ir dukros gyvybėmis.

„Kol kas sunku kalbėti apie ateitį. Čia mes miegame ramiai. O man svarbiausia – dukros ateitis“, – ją moteris mato ten, kur virš galvų neskraido raketos.

Svajonių miestas

Prieš trejus metus neabejojusi, kad grįš atgal į Ukrainą, šiandien Maryna Grunska nėra tokia tikra. 37-erių ukrainietė pamilo Lietuvą, prisirišo prie Kauno ir mato jį kaip galimybių miestą ne tik sau, bet ir dviem dukroms.

„Namo visada gera grįžti? Taip. Tačiau čia ne ta situacija. Šiandien mums geriau Lietuvoje. Jei atvirai, Kaunas yra svajonių miestas. Nors yra dešimt kartų didesnis nei mano gimtasis miestelis, Kaunas yra toks pats ramus. Nėra kamščių, daug žalumos, aikštelių. Viskas, ko reikia, kad jaustumės gerai“, – pokalbį pradėjo Maryna.

Prasidėjus karui, ji mėnesį slapstėsi rūsiuose, kol galiausiai su dukromis ir mama nusprendė palikti gimtąjį Nikolajevkos miestą. Iš pradžių šeima patraukė į šalies vakarus, paskui atsidūrė Lenkijoje, pabėgėlių stovykloje. Iš ten patraukė į Lietuvą. Iš pradžių su kitais likimo broliais ir seserimis Maryna glaudėsi vienoje Vilniaus mokykloje. Gavusi pasiūlymą kraustytis į Kauną, atsidūrė Amaliuose.

„Mus priėmė garbaus amžiaus senjoras. Pradžioje gyvenome pas jį pagal programą, o dabar nuomojamės iš jo. Per tą laiką tapome labai artimais. Jis mums kaip senelis“, – Maryna pasakojo, kad geradarys juos ne tik lanko, bet ir kartą per metus nusiveža prie jūros. Pats apsistoja pas savo sūnų, o šeimyną palieka namelyje ant ratų.

„Šiemet dar nebuvome. Labai laukiame“, – mažas pabėgimas, anot Marynos, puikus būdas atsipūsti nuo kasdienės rutinos, kuri nors ir labai maloni, bet išvargina.

Dirba dekoratore

Ukrainoje dirbusi buhaltere, Kaune moteris dar labiau pagilino žinias – baigė buhalterių kursus. Ne tam, kad dirbtų kam nors kitam, o kad pati būtų sau viršininke.

„Turiu du diplomus. Galiu dirbti fizikos mokytoja, tačiau niekada to nedariau – per daug atsakomybių su vaikais. Todėl atvykusi į Lietuvą nė nesvarsčiau apie galimybę įsidarbinti mokykloje. Mačiau, kaip kitos moterys iš Ukrainos sėkmingai dirba manikiūrininkėmis, kirpėjomis. Norėjau daryti ką nors, ko kitos nedaro. Ėmiau sukti galvą, kas tai galėtų būti, – taip, anot Marynos, gimė mintis įgyvendinti savo aistrą, užgimusią gyvenant Ukrainoje. – Balionai! Mažas dovanėles darydavau dukrų draugėms gimimo dienos progoms. Pagalvojau, kodėl čia tuo neužsiėmus. Pradėjau ieškoti, kur galima įsigyti balionų ir kitų būtinų priemonių.“

Pasirinkimas Kaune, anot Marynos, kitoks nei Nikolajevkoje. Ten – vos viena nedidukė balionų ir kitos šventinės atributikos parduotuvė. Vietiniams to visiškai pakako. O štai Kaune nuo pasirinkimo akys mirga. Mirga nuo balionų ir Marynos namai.

„Visko pas mane rasite: ir balionų, ir kaspinų, ir dėžučių. Neseniai įsigijau specialų aparatą, todėl dabar visus balionus galiu personalizuoti, užklijuoti ant jų norimą užrašą“, – pastaruoju pirkiniu Maryna džiaugėsi taip, kai kitos moterys deimantais.

Devyndarbė: Maryna dirba su įmonėmis ir pildo asmenines žmonių užgaidas. / M. Grunskos asmeninio archyvo nuotr.

Trokšta tobulėti

Mažos balionų kompozicijos ir puokštės subūrė nediduką klientų ratą. Balionų sienelės jį užaugino. Maryną žino ne tik Kaune ar Kauno rajone gyvenantys ukrainiečiai, bet ir lietuviai. Užsakymų dar nėra labai daug, tačiau auksarankė deda visas pastangas. Neskaičiuoja savo laiko. Jei reikia, dirba iki išnaktų, gelbsti tiems, kurie susigriebia paskutinę minutę.

„Dėl užsakymų geriau kreiptis likus maždaug savaitei ar kokioms keturioms dienoms iki šventės, tačiau būna ir paskutinės minutės prašymų. Tarkim, skambina vyras ir sako: mano žmoną ryt paleidžia iš ligoninės, prašau padaryti kokią nors kompoziciją“, – bendraudama su klientais Maryna išlieka lanksti. – Darbas su žmonėmis nėra labai paprastas. Kai kurie klientai – labai priekabūs, kritiški. Žiūri į balioną ir sako: o aš ne tokio rožinio atspalvio norėjau. Reaguoju į visas situacijas. Jei ji, kaip sakau, deganti – viską taisau tą pačią minutę. Jei ne – pasiūlau nuolaidą kitam užsakymui.“

Konkurencijos Maryna nejaučia, nors dekoratorių Kaune yra ne vienas. Kaip sako moteris, ji paprasčiausiai daro tai, kas širdį verčia dainuoti. Intrigų nemezga, klientų nuo kitų kolegų nevilioja. Tik nuolatos ieško idėjų ir galvoja, kur dar galėtų tobulėti.