„Ši gatvė – tikras tarpukario modernizmo pastatų koncentratas“ – taip ją apibūdino gidas Žilvinas Rinkšelis, pradėjęs vieną pirmųjų dienos renginių – ekskursiją po šią išskirtinę gatvę.
„Tarpukario Kauno architektūrą galima suskirstyti į du laikotarpius. Pirmajame dirbo senosios kartos, daugiausiai istorizmo, akademizmo estetikos laikęsi architektai, mokslus baigę dar carinės Rusijos imperijoje. Nuo 1930 m. prasideda antrasis laikotarpis, kai į Lietuvą sugrįžta universitetus Vakarų Europoje baigę architektai ir iš ten parsiveža modernizmo estetiką. Tai atsispindi ir V.Putvinskio gatvės namuose“, – sakė „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorius Ž.Rinkšelis. Pasak kuratoriaus, juose matyti ryškūs skirtumai tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos architektų, kūrusių tarpukariu.
Būrelis ekskursantų sustojo prie V.Putvinskio g. 70-ojo namo – inžinieriaus Antano Gravrogko namo, projektuoto Edmundo Fryko. „Štai vyresniosios kartos architekto projektuotas namas. Matyti polinkis į dekoratyvumą: matome ir balkonus puošiančius augalinius ornamentus, ir Juozo Zikaro bronzinį bareljefą virš durų, virš trečio aukšto – terasos baliustradą ir dantytų kuorų „karūną“, – pasakojo gidas.
Šis namas išsiskiria istorizmo ir art deco bruožais. Pasak Ž.Rinkšelio, nors britų dienraštis „The Guardian“ yra išrinkęs Kauną vienu gražiausių art deco miestų, Kaunas nėra rimtas šio architektūrinio stiliaus atstovas. „Mano nuomone, Kauno negalima vadinti art deco miestu, nes art deco – tai prabangos, reprezentatyvumo stilius. O Kaunas labai turtingų miestiečių luomo neturėjo, todėl taupumo sumetimais statė racionaliai, ne tuo stiliumi, kur svarbiausia – estetika“, – pasakojo gidas, vesdamas grupelę besidominčiųjų architektūra į vieną gatvės kiemų.
„Kaip pastebėjo architektūrologas Vaidas Petrulis, pastatų galiniuose fasaduose atsiskleidžia tikrasis modernizmas. Nes modernizmas – tai švarus stilius, kuriame vengiama visokių pagražinimų, ornamentų. O lietuviams tų pagražinimų vis dėlto norėjosi, grynasis modernizmas jiems neatrodė patrauklus, todėl tarpukario pagrindiniai fasadai Kaune yra išsaugoję nemažai dekoratyvumo, kas nėra būdinga moderizmui“, – vieną modernizmo skiriamųjų bruožų priminė Ž.Rinkšelis.
Kaunas labai turtingų miestiečių luomo neturėjo, todėl taupumo sumetimais statė racionaliai, ne tuo stiliumi, kur svarbiausia – estetika.
V.Putvinskio gatvė – ir tarpukario ambasadų, diplomatinių atstovybių gatvė. Pasak Ž.Rinkšelio, paradoksalu, tačiau vienintelis tarpukariu specialiai diplomatinei atstovybei suprojektuotas pastatas pagal paskirtį panaudotas nebuvo. „Kalbu apie Kauno menininkų namus. Šis pastatas statytas kaip skirtas Vatikano nunciatūrai, tačiau nuncijus čia taip ir neįsikūrė. Prezidentui Antanui Smetonai po perversmo sugrįžus į valdžią, nuo valdžios Lietuvoje buvo nušalinti krikščionys demokratai. Popiežiui tai nepatiko. Ir nors vėliau diplomatiniai santykiai su Vatikanu buvo atkurti, popiežiaus nuncijus Lietuvai taip ir nebuvo paskirtas“, – architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotą namą pristatė ir istorines peripetijas aiškino „Kaunas 2022“ komandos narys.
Jis priminė, kad tarpukariu iš pradžių tikėtasi greitai sugrįžti į sostinę Vilnių, todėl valstybei, diplomatinėms atstovybėms skirti pastatai nebuvo statomi. Iš pradžių visa tai kūrėsi buvusiose Kauno tvirtovės administracinėse patalpose. Vėliau, supratus, kad į Vilnių taip greitai sugrįžti nepavyks, imta statyti ne tik gyvenamuosius, bet ir administracinius pastatus.
Paėjėjus dar šiek tiek link V.Putvinskio gatvės pradžios, ilgėliau stabtelta prie Lietuvos banko tarnautojų namo. „Šio pastato užsakovai – Lietuvos bankas – buvo ganėtinai konservatyvūs, matyt, dėl to ir pastatas yra istorizmo architektūros. Juk V.Putvinskio gatvėje galime matyti ir modernizmo architektūros to paties architekto Aleksandro Gordevičiaus projektuotą pastatą – burmistro Jono Vileišo namą V.Putvinskio g. 68. Tačiau stebėtis nereikėtų – architektai dėl užsakovų dažnai daro įvairius kompromisus. O architektūrine prasme bankai kaip užsakovai yra konservatyvūs: visoje Europoje banko pastatai yra istorizmo stiliaus, prabangūs, puošnūs“, – tendenciją pastebėjo Ž.Rinkšelis.
Beveik tuo pačiu metu kaip ekskursija, V.Putvinskio gatvėje įsikūrusiame Vytauto Didžiojo universiteto daugiafunkciame mokslo ir studijų centre prasidėjo Vasario 16-osios akto suradėjo profesoriaus Liudo Mažylio šeimos istorijos pristatymas. Mažiausiai trijų jo šeimos kartų istorija susijusi su šia gatve: L.Mažylio senelis Pranas Mažylis – žymus tarpukario laikų akušeris-ginekologas, privačios ligoninės (dabar – P.Mažylio gimdymo namai) įkūrėjas. Name, kuriame buvo įsikūrusi ligoninė, gyveno ir P.Mažylio šeima. Šiuos namus kaip pirmuosius vaikystės namus prisimena ir L.Mažylis. „Butas užėmė maždaug aštuntadalį pastato. Sovietų valdžia nacionalizavo visą nekilnojamąjį turtą, tačiau daug kilnojamojo turto liko. Visa tai aš ir prisimenu iš vaikystės: šeši prašmatnūs kambariai su paveikslais, didžiule biblioteka“, – pasakojo dabar M.Dobužinskio gatvėje gyvenantis L.Mažylis.
Jo pasakojimus sekė profesoriaus Gintauto Mažeikio vestas pašnekesys tema „V.Putvinskio gatvės satanizmas“. „Tai – užuomina į Antano Žmuizdinavičiaus kolekciją, išaugusią į Velnių muziejų, taip pat Česlovo Milošo karnavalinio velniškumo aprašymus „Isos slėnyje“. Č.Milošas su šia gatve susijęs tiesiogiai, nes čia mes turime jo vardo studijų centrą. Pašnekesyje aptarsime ir Č.Milošo manicheistinį (manicheizmas – sinkretiška religija, turinti zoroastrizmo, budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementų, – red. past.) kūrinį „Ulro žemė“, – prieš susitikimą su auditorija pasakojo G.Mažeikis. – Tai susiję su William Blake kūryba, nes „Ulro žemė“ – tai, galima sakyti, yra kitoks W.Blake pragaro pavadinimas. O čia jau atsiveria horizontas žymiai platesnėms diskusijoms, kur pasirodys ir Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ su karnavaliniu šėlsmu. Čia galima pasikalbėti ir apie tai, kaip atrodo naujoji velniava, susijusi su šiuolaikine kultūra. Tai – ir gotikinė, kietojo metalo muzika, ir apskritai – velniava kūrybinėse industrijose, populiariojoje kultūroje ir tai, kokie nauji personažai čia veikia.“
Pasak profesoriaus, ši muzika su V.Putvinskio gatve taip pat tiesiogiai susijusi: kažkada pleveno idėja, kad Velnių muziejaus kavinėje galėtų burtis kietojo metalo subkultūros. „Taigi, pagal savo turinį, prasmę ir galimybes V.Putvinskio gatvė turi potenciją išplėtoti velniavos kūrybines industrijas“, – su šypsena pašnekesio temą apibendrino G.Mažeikis.
Įvairiausia veikla V.Putvinskio gatvėje tęsiasi visą šeštadienį: nuo ekskursijų, paskaitų iki blusturgio, vaflių kepimo ritualų, šešėlių teatro, performanso, slemo (poetinės improvizacijos meno) pasirodymų, koncertų ir kitų. Dėmesio skirta ne tik visiems į V.Putvinskio gatvės į Žaliakalnį vedantiems laiptams, bet ir modernizmo durims.
Naujausi komentarai