T. Norvila-Morfai: gatvės menas yra gyvas kaip ir pats miestas

Kauniečiams T. Norvilos gatvės meno kūriniai puikiai pažįstami, nors jie galbūt ir nežino, kas šių darbų autorius. Taiklūs, puikiai tai vietai tinkantys darbai ne vieną praeivį priverčia stabtelėti ir nusišypsoti, o gal net susimąstyti. Pokalbis su Morfai – apie tai, kaip gimsta kauniečius džiuginantys kūriniai, kūrybiniame procese kylančius iššūkius ir gyvą, kartu su miestu besikeičiantį meną.

– Kaip prasidėjo jūsų kaip gatvės menininko kelias? Galbūt, kaip ir daugelis šios srities menininkų, pradėjote nuo grafičių?

– Dar mokyklos laikais man patiko piešti, ieškoti naujų, įdomių idėjų. Tad sakyčiau, kad pašaukimą pajutau gana anksti. Juokauju, kad mokykloje man nelabai sekėsi mokslai, patiko tik dailės pamokos, tad prie jos ir pasilikau. Paauglystėje išbandžiau grafičius, tačiau mane labiau traukė gatvės menas. Jis pasižymi įdomiomis, gilesnę prasmę turinčiomis iliustracijomis, ne tik užrašais, kurie būdingi grafičiams. Dabar pradedantiesiems gatvės menininkams lengviau, nes esama sienų, ant kurių galima piešti legaliai. Žinau, kad Kaune šiuo metu yra net trys tokios sienos. Kai augau aš, tokių dalykų nebuvo, tad su bendraminčiais piešdavome slapta, ieškodavome nuošalesnių vietų.

– Pradėjote kaip paslaptingas gatvės menininkas, mieste slapčia paliekantis savo pėdsakus. Kai kurie netgi galvodavo, kad Morfai yra menininkų grupė, nes šio slapyvardžio formą galima suprasti ir kaip daugiskaitinę. Pamažu tapote žinomu Kauno menininku, kurio darbais šiandien nusėtos viešosios Kauno ir ne tik Kauno erdvės. Kada įvyko lūžis, kai tapote žinomas, o jūsų darbai – patvirtinti savivaldybės?

– Iš pradžių veikiau nelegaliai, tad negalėjau viešinti savo vardo ir veido. Taip gimė Morfai slapyvardis. Niekas manęs nežinojo, kai kurie buvo girdėję tik pseudonimą. Toks žaidimas buvo įdomus, kuriantis intrigą. Jaučiausi it grafičių menininkas Banksy, kurio darbais nusėtos įvairių pasaulio miestų gatvės, bet jo tapatybė iki šiol nežinoma. Vis dėlto apie mano veiklą žinojo draugai ir pažįstami, o Kaunas nėra didelis miestas. Tad ilgainiui nebemačiau prasmės slėptis ir nusprendžiau atskleisti savo tapatybę.

Šešėlis: kauniečių pamiltas T. Norvilos kūrinys „Žvaigždžių sėjikas“ atsiskleidžia naktį, kai B. Bučo skulptūra meta šešėlį ant sienos. / T. Norvilos asmeninio archyvo nuotr.

– Įdomu tai, kad dalis jūsų kūrinių iš pradžių buvo nelegalūs, o vėliau tapo pripažintais ir legalizuotais. Kuris jūsų kūrinys buvo pirmasis legalus, patvirtintas savivaldybės?

– Palaipsniui pereinant prie legalių darbų, buvo išties įdomių momentų. Pavyzdžiui, ilgiausio lietuviško žodžio „Nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“ grafitis ant viešbučio „Britanika“ fasado ir „Sraigė“ ant viešbučio „Respublika“ buvo atlikti nelegaliai. Tačiau vėliau miesto savivaldybė socialinio tinklo „Facebook“ komentare padėkojo man už „Sraigę“, o „Ilgiausias žodis“ vėliau buvo įtrauktas į kultūrinius maršrutus.

Buvo keista ir juokinga – juk aš padariau nusikaltimą, nupiešiau grafitį ant svetimo turto, tačiau visuomenė tam tarsi pritaria. Atrodė, kad riba tarp to, kas legalu ir nelegalu, išsitrynė. Iš pradžių nelegalus buvo ir kūrinys „Žvaigždžių sėjikas“ Karo muziejaus kiemelyje, bet vėliau jis laimėjo programos „Kauno akcentai“ konkursą ir su Kauno savivaldybės parama buvo atnaujintas. 2015 m. savivaldybei išdavus leidimą, Nemuno krantinėje sukūriau neofreską „Krantinės juosta“. Tai – vienas pirmųjų mano legalių kūrinių.

Rizika: kurdamas gatvės meną T. Norvila neretai susiduria su iššūkiais. Pavyzdžiui, kuriant „Sraigę“ ant jau nugriauto viešbučio „Respublika“ reikėjo persisverti per viršutinių aukštų langus. / T. Norvilos asmeninio archyvo nuotr.

– Nors „Krantinės juosta“ buvo legalus kūrinys, 2017 m. jis buvo panaikintas. Net ir legalus menas švaros sergėtojų ne visada būna suprantamas?

– Taip, „Krantinės juostą“ nuvalė „Kauno švaros“ darbuotojai, kurie panašiu metu „sutvarkė“ ir kūrybinės studijos „Gyva grafika“ legaliai atliktą koliažą požeminėje perėjoje Savanorių prospekte. Šis kūrinys itin meniškas, tad keista, kad darbuotojai nesuprato, jog tai yra menas, o ne vandalizmas. Vėliau jie paviešino vaizdo įrašą, kuriame mūsų atsiprašė. „Krantinės juostą“ man teko perpiešti, kas buvo gana sudėtinga. Pirmą kartą kūriau su kūrybiniu užsidegimu, nuoširdžiai, o antrąjį kartą jau trūko ūpo viską daryti iš naujo. Tad šis atsinaujinimas nebuvo labai smagus.

Kartais nelegalūs piešiniai netgi tampa miesto įvaizdžio dalimi. Pavyzdžiui, Kauno turizmo centras jau ne vienus metus savo komunikacijai naudoja besišypsančius katinėlius.

– Man vienas įdomiausių jūsų darbų yra „Žvaigždžių sėjikas“ Karo muziejaus sodelyje. Atėjus nakčiai, čia stovinti Bernardo Bučo skulptūra „Sėjikas“ meta šešėlį ant sienos, ir atrodo, kad jis sėja jūsų sukurtas žvaigždes. Šio darbo istorija įdomi tuo, kad 2008 m. jis buvo sukurtas nelegaliai, tad žvaigždės po kurio laiko buvo uždažytos. Tačiau kūrinį taip pamilo kauniečiai ir miesto svečiai, kad jis, nugalėjęs konkurse „Kauno akcentai“, buvo atgaivintas. Kaip kilo šio kūrinio idėja ir kokia jo istorija?

– Būdamas gatvės menininku, visada miestą stebiu iš visų kampų ir pusių ir vertinu, kokioje vietoje reikėtų naujo akcento. Apžiūriu piešiniams tinkamas sienas, ieškau menui tinkamų erdvių, kurios gerai atsiveria, jų neužstoja medžiai ar kiti pastai. Mano akį patraukė Karo muziejaus kiemelyje šviestuvo apšviesta „Sėjiko“ skulptūra ir ant sienos krentantis jos šešėlis. Šis šešėlis labai gražus, grynas, neturintis jokių vizualinių trukdžių. Jis krenta tiesiai ant sienos, kurioje daugiau nieko nėra. Tad pradėjau mąstyti, ką čia būtų galima sukurti. Buvo įvairių idėjų – gal sėjiko šešėlis galėtų sėti lapus ar snaiges? Vis dėlto žvaigždės atrodė geriausiai.

Po kelerių metų mano sukurtos žvaigždės buvo uždažytos. Neaišku, kas tai padarė. Vėliau kažkas toje vietoje pieštuku buvo pripiešęs spalvotų žvaigždučių, priklijavęs ryškių lipdukų. Panašu, kad miesto gyventojai, kuriems patiko mano kūrinys, bandė jį interpretuoti savaip. 2017 m. atsirado „Kauno akcentų“ programa, siūlanti menininkams viešosiose miesto erdvėse įgyvendinti savo idėjas. Konkursui pateikiau „Žvaigždžių sėjiko“ pasiūlymą, kuris patiko komisijai ir buvo patvirtintas, o žvaigždės atnaujintos. Norėjau, kad šįkart jos būtų amžinos, tad žvaigždės buvo sukurtos iš granito ir jų nebeuždažysi.

Puošmena: Vilijampolės gyventojus džiugina „Skliautas“ / T. Norvilos asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų gatvės meno darbai Kaune labai taiklūs, puikiai tinkantys toms erdvėms. Norint tokius sukurti, reikia labai gerai išmanyti vietos kontekstą. Turbūt esate užkietėjęs kaunietis? Kaip pasirenkate vietas, kuriose norėtumėte ką nors sukurti?

– Iš tikrųjų, gimiau Vilniuje, bet į Kauną atsikraustėme, dar dar buvau mažas. Gyvenimą sostinėje jau net nelabai prisimenu. Užaugau Kauno centre, tad pagrindinės miesto dalies gatves puikiai pažįstu nuo vaikystės. Mane žavi įvietinto meno idėja, kai menas pritaikomas konkrečiai vietai ir jos istorijai, o ne tiesiog sukuriamas ir atnešamas. Neretai taip būna su užsienio garsiais menininkais, kurie tiesiog štampuoja tokius pačius darbus, nesvarbu – jie skirti Vienai, Barselonai ar Niujorkui. Tokiu būdu miestas tarsi praranda savo veidą, nes tą patį kūrinį galima pamatyti ir kitur. Tuo tarpu įvietintas menas veikia atvirkščiai, jis yra kur kas jautresnis konkretaus miesto aplinkai.

Vietas savo kūriniams pasirenku įvairiais būdais. Kaip ir minėjau, tiesiog stebiu miestą ir mąstau, koks akcentas kur tiktų. Taip buvo ir su kūriniu „Nykštukas“, kuris atsirado ant vilos Perkūno alėjoje griuvėsių. Ši apgriauta vila mane sudomino, tad nusprendžiau jai pridėti akcentą. Tarp griuvėsių prikaliau iš lentos pagamintą nykštuką, kuris tapo įvietinto meno elementu.

– Jūsų naujausias darbas – rekordinio dydžio piešinys „Tūkstantis ir viena knyga“, sukurtas ant tvoros netoli Geležinkelio stoties. Kaip gimė šio kūrinio idėja? Įdomu tai, kad su šia tvora jau turite istoriją – anksčiau čia buvo legali vieta grafičiams, bet 2008 m. jums su draugais atvykus piešti, buvote sulaikyti policijos.

– Taip, tai yra naujausias mano kūrinys, kurį sukūriau rudenį. Čia pavaizdavau konkrečių knygų nugarėles – pasaulio klasikos, lietuvių klasikinės ir šiuolaikinės literatūros. Knygų piešinio idėją padiktavo pati vieta. Paprastai kurdamas gatvės meną šalia pasistatau projektorių, kuris padeda perpiešti linijas, atitaikyti kūrinio proporcijas. Tačiau šioje vietoje negalėjau nieko pastatyti, nes šalia yra judri gatvė. Reikėjo piešinio, kurį galėčiau piešti po gabaliuką, pamažu lipdant juos iki vientiso piešinio. Knygos tam puikiai tiko, nes vienu kartu galima nupiešti vieną knygą, o kitas pasilikti kitam kartui. Be to, knygos yra pozityvus, visiems atpažįstamas simbolis. Gyvename skaitmeniniame amžiuje, tad galbūt pamatę mano kūrinį kauniečiai nuspręs atsiversti popierinę knygą...

Kurdamas gatvės meną keletą kartų buvau sulaikytas policijos. Su šia vieta susijusi istorija apie vieną iš tų kartų. Prieš penkiolika metų čia stovėjo siena, ant kurios buvo galima legaliai piešti grafičius, kurti gatvės meną. Tačiau specialiai grafičiams skirtos sienos tuo metu nebuvo įprastas dalykas, tad mane su bendraminčiais pamatę vietos gyventojai iškart iškvietė policiją. Atvykę pareigūnai mus sulaikė, nuvežė į areštinę, nufotografavo it nusikaltėlius. Išsiaiškinę, kad ta siena ir yra skirta grafičiams, pareigūnai mus paleido, jokių nuobaudų negavome. Kitą dieną vėl grįžome piešti ir užbaigėme savo kūrinius.

– Kurdamas „Tūkstantį ir vieną knygą“ dirbote pavojingomis sąlygomis – arti judrios gatvės, į kurią galima lengvai nuslysti dėl vieno neatsargaus žingsnio. Kokių dar pavojingų situacijų yra pasitaikę kuriant gatvės meną?

– Šiame projekte iššūkių išties netrūko, nes vos už vieno metro nuo mano darbo vietos buvo judri gatvė. Iššūkių kilo ir kuriant „Sraigę“ ant dabar jau nugriauto viešbučio „Respublika“, nes reikėjo persisverti per viršutinių aukštų langus, kad galėčiau išdažyti sieną. Panašiai buvo ir su „Ilgiausiu lietuvišku žodžiu“, kurį užrašiau viešbučio „Britanika“ fasado viršuje. Procesas buvo išties pavojingas – jei būčiau slystelėjęs ir nukritęs, niekas nebūtų galėjęs manęs išgelbėt. Be to, dirbdavau naktimis, tamsoje, tad rizika dar padidėdavo. Vis dėlto jaučiau didelį užsidegimą, tad jokie iššūkiai tuo metu nebuvo baisūs.

Rizikavau ir prikaldamas jau minėtą „Nykštuką“ vilos griuvėsiuose. Paprastai pastatai nugriaunami iki galo, nepaliekami pusiau apgriauti. Tad nebuvo aišku, kiek apgriautoji vila yra stabili, ar ant manęs neužkris koks lentgalys. Iššūkių kyla kone kiekvieno kūrybinio proceso metu, tik vieni jų yra labiau ekstremalūs, kiti mažiau.

T. Norvilos asmeninio archyvo nuotr.

– Dalį savo darbų sukūrėte ant pastatų, kuriuos ruošiamasi nugriauti arba jie jau buvo nugriauti: ant nugriauto viešbučio „Respublika“ buvote išpiešęs „Sraigę“, ant vis dar stūksančio apleisto viešbučio „Britanika“ esate užrašęs „Ilgiausią lietuvišką žodį“, V. Putvinskio gatvėje praeivius porą metų džiugino jūsų spalvingas kūrinys „Troba“. Ar nebūna liūdna, kai pastatų, ant kurių sukūrėte kūrinius, nebelieka?

– 2017 m. V. Putvinskio gatvėje stovėjusią trobelę buvau nuspalvinęs įvairiausiomis spalvomis. Kai kūriau šį kūrinį, jau žinojau, kad namą greitai nugriaus. Vis dėlto jis dar išstovėjo gerus dvejus metus – kur kas ilgiau, nei buvo žadama. Kitas kūrinys, kurį sukūriau ant nugriauti planuojamo pastato – „Paskutinis keleivis“, esantis ant namo netoli Kauno geležinkelio stoties. Nors 2019-aisiais buvo žadama šį pastatą greitai griauti, jis stovi iki šiol. Iš tikrųjų, gatvės menas, kaip ir pats miestas, yra gyvas. Jis keičiasi, įgauna naujas formas ir pavidalus, o kartais tiesiog išnyksta. Kai kurie gatvės meno kūriniais papuošti pastatai nugriaunami, kiti – užstatomi naujais pastatais, ir kūrinio nebesimato. Būdamas gatvės menininku, supranti, kad tavo kūriniai tikrai nėra amžini, ir su tuo susitaikai.

Būdamas gatvės menininku, miestą stebiu iš visų kampų ir pusių ir vertinu, kokioje vietoje reikėtų naujo akcento. Apžiūriu piešiniams tinkamas sienas, ieškau menui tinkamų erdvių.

– Jūsų požiūriu – kaip grafičiai ir gatvės menas pasikeitė per pastaruosius dvejus dešimtmečius? Atrodo, kad gatvėse mažėja nelegalių užrašų ant sienų ir daugėja konceptualaus, prasmingo meno.

– Iš tiesų, Kaune nelegalių grafičių piešėjų stipriai sumažėjo. Nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš penkiolika metų – grafitininkai netgi susiskirstydavo į tarpusavyje konkuruojančias komandas ir varžydavosi, kurie nupieš grafitį geresnėje vietoje. Dabar viso to nebėra ir kur kas daugiau kuriama legalaus gatvės meno. Galbūt grafičiai tiesiog išėjo iš mados, tapo nebeįdomūs.

Žinoma, kartas nuo karto atsiranda vienas kitas grafitininkas vandalas, paliekantis savo pėdsakus mieste, tačiau jų nėra daug. Pastebėjau, kad pastaruoju metu kažkas vaškinėmis ar aliejinėmis kreidelėmis mieste vis nupiešia paveikslėlių biblinėmis temomis – angelų, šventųjų. Štai tokie dabar vandalai Kaune (šypsosi).

Įdomu tai, kad kartais nelegalūs piešiniai netgi tampa miesto įvaizdžio dalimi. Pavyzdžiui, Kauno turizmo centras jau ne vienus metus savo komunikacijai naudoja besišypsančius katinėlius, kuriuos ilgą laiką miesto gatvėse nelegaliai piešdavo nežinomas grafitininkas.

T. Norvilos asmeninio archyvo nuotr.

– Kokių dar idėjų turite Kaunui? Galbūt galvoje jau kirba naujos mintys?

– Jau kurį laiką brandinu mintį papuošti Aleksoto tiltą. Ant tilto pilonų viršutinių dalių anksčiau buvo plokštės su sovietiniais simboliais, kurios nukabintos 2015-aisiais. Pagalvojau, kodėl gi negalėtume jų papuošti lietuviškais simboliais, pavyzdžiui, Gediminaičių stulpais? Parengiau vizualizaciją, tačiau dar galutinai neapsisprendžiu, kaip tai techniškai būtų galima įgyvendinti realybėje. Tad šiuo metu būtent šį projektą labiausiai norėčiau realizuoti. Taip pat labai džiaugiuosi užsimezgusiu bendradarbiavimu su „Hands on Press“ spaustuve – vieno darbo galerija. Čia šiuo metu eksponuojama mano instaliacija „Be penkiolikos brėkšta“.