Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriuje pristatoma nostalgija alsuojanti paroda "Retro žvilgsnis į susisiekimą automobiliais Kaune 1923–1940 m." Ji suteikia galimybę įsivaizduoti, kaip gyveno, kuo važinėjo Laikinosios sostinės elitas ir paprasti žmonės.

Progresą stabdė duobės

Kaunui tapus Laikinąja sostine, pasikeitusiam miesto statusui per labai trumpą laiką reikėjo pritaikyti transporto infrastruktūrą. Vienu iš miesto simbolių buvęs arklinis tramvajus nebetenkino  kauniečių ir miesto svečių išaugusių poreikių. Atsirado arklinio tramvajaus ir siaurojo geležinkelio konkurentai – autobusai. Tarpmiestinį susisiekimą autobusais iš pradžių vykdė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, o susisiekimą Kauno mieste – kelios firmų.

Organizuoto susisiekimo autobusais Kaune pradžia sietina su bendrove "Auto", įsteigta 1924 m. rugsėjo 2 d. Bendrovė iš pradžių turėjo tris autobusus, o 1925 m. pradžioje jų skaičius išaugo iki penkiolikos. Pirmieji trys šios bendrovės autobusai buvo prancūzų gamintojo "Berliet". Vėliau įsigyta dar po šešis "Berliet" ir kitos prancūzų firmos "Peugeot" autobusai. 1926 m. bendrovė turėjo aštuoniolika autobusų, tarp jų – ir modernesnius danų fabriko Odensėje "Triangel" autobusus.

Modernių autobusų įsigijimą stabdė duobėtos Kauno gatvės, kuriomis galėjo važinėti tik specialiai joms pritaikytas paprastesnis transportas. Iš užsienio firmų dažniausiai buvo perkamos autobusų važiuoklės su varikliais, kėbulus montuojant vietoje. Prie autobusų pirkimo pasiūlymų buvo pateikiami jų projektai. Kauno miesto savivaldybė iš jų rinkosi geriausiai tinkančius miestui pagal kreditacijos ir eksploatacijos sąlygas.

Neapsieita be skandalų

Kai bendrovė "Auto", vadovaujama Vlado Skardinsko, Balio Zagžecko ir skandalingojo Jurgio Linarto, patyrė finansinių sunkumų ir 1927 m. bankrutavo, dalį susisiekimo autobusais Kauno mieste perėmė Juozapo Bielogurskio bendrovė "Bella", atstovavusi firmai "Studebaker" (JAV). Šiai bendrovei bankrutavus, jos autobusus perėmė pačios "Bella" įkurta įmonė "Vairas", po to fiktyviai perdavusi juos "Motor Dealers Credit Corporation" (Kauno miesto savivaldybė šio perleidimo nepripažino).

Dar "Bellai" veikiant, keleivius autobusais jau leista vežioti Amerikos lietuvių akcinei bendrovei, vėliau tapusiai didžiausia autobusų susisiekimo Kauno mieste koncesininke. 1929 m. likvidavus arklinį tramvajų, jo koncesininkai Gustavas Braudė, Juozapas Švarcas ir Simonas Frenkelis gavo susisiekimo autobusais koncesiją (kaip kompensaciją už savalaikį, nors ir užsitęsusį konkės likvidavimą). Jie naudojo JAV gamybos "Chevrolet" ir G.M.C. ("General Motors Company") autobusus. Iškėlus bylą dėl finansinių įsiskolinimų arklinio tramvajaus ir autobusų darbuotojams ir valstybei, savininkai buvo nuteisti ir po to panašia veikla negalėjo užsiimti.

Buvusių konkės savininkų susisiekimo autobusais koncesijos didžiąją dalį 1930 m. perėmė Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, 1933 m. jau turėjusi 30 autobusų, iš kurių 22 nuolat kursavo. Bendrovė pirko G.M.C. autobusų važiuoklių ir buvo šios kompanijos atstovė Lietuvoje. 1933 m. įsigijo ir kelis švedų "Scania Vabis" autobusus. Kėbulus autobusams montavo patys savo dirbtuvėse. Vėliau rinkdavo ir savo "Amlit" autobusus.

Žinomų firmų technika

Ketvirtajame dešimtmetyje viena didesnių susisiekimo Kauno mieste firmų buvo bendrovė "Kalnas" ir jos autoparkas, vadovaujamas Jono Petro Valaičio. Bendrovė "Kalnas" perėmė iš buvusių konkės koncesininkų problemišką maršrutą į Vilijampolę, o 1932 m. vasarą gavo leidimą kursuoti ir nuo Vilijampolės turgelio iki Veršvų vasarnamių bei vežioti keleivius į Žaliakalnį.

Nuo 1934 m. liepos susisiekimą autobusais mieste perėmė specialiai tam įsteigta Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė. Liko ir privačių vežiotojų atskirais maršrutais, o Amerikos lietuvių akcinė bendrovė vis dar užėmė pagrindinį vaidmenį vežiojant keleivius mieste.

Paminėtina Liongino Juknevičiaus autobusų susisiekimo firma, perėmusi Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos autobusus MAN ir "Renault", atskirais maršrutais taip pat kursavo Jono Kuzmos, Jurgio Strazdo autobusai. 1935 m., išlaikant savivaldybės autobusų susisiekimo įmonės kontrolę, autobusų susisiekimo koncesija vėl suteikta Amerikos lietuvių akcinei bendrovei.

Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo bendrovė rūpinosi ir autobusų įsigijimu. 1935 m. pabaigoje iš kompanijos "Volvo" buvo įsigyti aštuoni dideli ir du maži "Volvo" autobusai, jų kėbulai buvo montuojami Kaune.

Mieste nuo 1936 m. taip pat kursavo dvylika autobusų su Šveicarijos firmos "Saurer" važiuokle ir varikliais. 1937 m. pabaigoje Kauno miesto savivaldybės autobusų susisiekimo įmonė taip pat įsigijo penkiolika "Mercedes Benz" autobusų.

Tarpukario Kaune taip pat buvo galima pamatyti Vokietijos firmos iš Braunšveigo autobusus "Büssing NAG" (Neue Automobil Gesellschaft), vokiškus "Hanomag" autobusus, pagamintus Hanoveryje, kompanijos "Reo Motor" iš Mičigano (JAV) autobusus. Kai kurių firmų pasiūlymai autobusams pirkti nebuvo priimti, pasirinkus konkurentus arba dėl derybinių nesklandumų.

Mėgstami ir būtini maršrutai

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaune kursavo 67 autobusai (Kauno savivaldybės autobusų susisiekimo įmonėje 1940 m. buvo 65 autobusai, bet ne visi jie nuolat kursavo, taigi liko ir keletas privačių firmų autobusų). Jų, važiuojančių pagrindiniais maršrutais, tekdavo laukti net trumpiau nei šiais laikais (2–3 minutes).

Populiariausias ir visų susisiekimo bendrovių geidžiamiausias maršrutas buvo Rotušės a.–Panemunė. 1924 m. šiuo maršrutu važiavo aštuoni, o 1930 m. – jau 30 autobusų. 1935 m., nutraukus susisiekimą siauruoju geležinkeliu, šiuo maršrutu pradėjo važiavo jau 36 autobusai. Maršrutas į Žaliakalnį nebuvo populiarus, jo koncesininkai (bendrovė "Kalnas") prašė mokesčių lengvatų arba koncesijos pratęsimo neskelbiant konkurso, nes maršrutas esąs nuostolingas.

Nors ir būta nesklandumų organizuojant susisiekimą Kauno mieste, iš informacijos spaudoje, archyvinių dokumentų galima daryti išvadą, kad susisiekimas jame buvo ne blogesnis nei kituose Europos miestuose.

Vyravo automobiliai iš JAV

Iš laikinosios sostinės spaudos taip pat matome gražias įvairių firmų automobilių reklamas ir nuotraukose užfiksuotus Kauno gatvėse važinėjančius automobilius. Lengvųjų automobilių Kaune nebuvo daug, tačiau buvo prekiaujama visų žinomų Europos ir Amerikos gamintojų automobiliais.

1926 m., kai pradėta privaloma automobilių registracija, Kaune jų buvo 140, 1927 m. – 223, 1928 m. – 299. 1939 m. Kaune jau buvo 1 000 lengvųjų automobilių (iš jų tarnybiniams reikalams buvo naudojama 122, asmeniniams reikalams – 789, verslui – 89). Vyravo amerikietiški automobiliai: "Ford", "Buick", "Chevrolet", "Chrysler", "Studebaker".

Kariuomenės vadas Stasys Raštikis važinėjo "General Motors Company" (JAV) pagamintu "Cadillac". Kaune buvo prekiaujama ir JAV automobilių firmos "Hudson" automobiliais, važinėjo žinomų Vokietijos firmų automobiliai. Paminėtini Frankfurte prie Maino gaminami "Adler", atstovai Lietuvoje – firma "Salevskis ir Ko", išgarsėjusi jų organizuotomis automobilių lenktynėmis "Aplink Lietuvą", kurių laimėtojais tiek 1937, tiek 1938 m. taip pat buvo šios firmos automobiliai.

Labiausiai Kaune buvo paplitę vokiški "Opel" automobiliai (taip pat ir jų atmaina – Anglijoje gaminami "Vauxhall"). Didžiausio Vokietijos automobilių gamintojo BMW automobiliai nebuvo populiarūs, palyginti nedaug buvo ir kito vokiečių automobilių gamintojo "Mercedes Benz" automobilių.

Kaune taip pat galima buvo sutikti važiuojant švedų "Volvo" automobilius, italų "Fiat" automobilius, prancūzų "Renault". Jei būtų renkamas populiariausių lengvųjų automobilių Kaune 1926–1940 m. penketukas, į jį būtų patekę "Ford", "Chevrolet", "Opel", "Buick" ir "Studebaker". Neabejotinais rinkos lyderiais buvo Amerikos lietuvių akcinė bendrovė, prekiavusi "Ford", taip pat "Vauxhall", "Mercedes Benz" (1936–1940) automobiliais.

Laikinojoje sostinėje automobilis buvo prabangos prekė. Visuomenė atkreipdavo dėmesį, kokiais automobiliais važinėjo Respublikos prezidentai, kiti valstybės pareigūnai, žymūs verslininkai, rašytojai, dainininkai. Gatvėje buvo atpažįstami Jono Vailokaičio "Buick", Balio Sruogos "Fiat", Kipro Petrausko "Ford V-8", Nelės Mazalaitės, Adomo Galdiko "Chevrolet" ir kt., kurių gražios fotografijos pristatytos Klaudijaus Driskiaus ir Liucijaus Suslavičiaus knygoje "Automobilis Lietuvoje. 1918–1940 metai", išleistoje Vilniuje 2005 m.

Parodoje panaudoti dokumentai ir Kauno apskrities archyve saugomų nuotraukų kopijos. Ekspoziciją praturtino vertinga informacija apie susisiekimą autobusais Kauno mieste iš Brigitos Tranavičiūtės ir Arvydo Pakštalio knygos "80 metų kelyje".