Trys Kauno vaiduoklių likimo scenarijai

Kaunas puikiai žinomas ne tik dėl garsių krepšininkų, seniausio ir didžiausio Ąžuolyno parko Europoje, ilgiausios pėsčiųjų gatvės ar išskirtinių tarpukario architektūros pastatų. Dar vienas žinomas faktas – miesto panoramą darkantys pastatai-vaiduokliai. Nors visoje Lietuvoje yra daugybė nebaigtų statyti pastatų, tačiau Kauno centre stūksantys apleisti „Britanikos“ ir „Respublikos“ viešbučiai išsiskiria savo dydžiu ir vieta mieste.

Magistro baigiamąjį darbą „Apleistų pastatų panaudos galimybių tyrimas“ atlikusi Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) absolventė Gintarė Baltrušaitytė pastebi, kad yra keli apleistų pastatų panaudos scenarijai. Magistrantė atliko viešbučio „Respublika“ panaudos galimybių studiją, nes, jos teigimu, šis monstras yra vienas pagrindinių mūsų miestovaizdžio taršos elementų.

„Buvo daug bandymų nebaigtą statyti „Respublikos“ viešbutį prikelti iš letargo miego, tačiau iki šiol sprendimai neatnešė jokios realios naudos, nes viešbutis vis dar stūkso apleistas“, − sako G. Baltrušaitytė.

1988 m. pradėtas statyti viešbutis po nepriklausomybės atgavimo įmonės „Sputnik“ buvo paliktas likimo valiai. Vėliau, kaip teigia studentė, pastato statybos darbus buvo užsimojusios ir lenkų, ir šveicarų įmonės, tačiau dėl per mažo finansavimo darbai taip ir nebuvo pradėti.

„Statinys skirtingais metais priklausė įvairioms Lietuvos kompanijoms, tačiau visos žadėtos permainos taip ir nebuvo įgyvendintos: prabangus viešbutis su konferencijų ir pramogų centru (2004 m.), modernus viešbučių kompleksas bei biurų, parduotuvių ir gyvenamųjų namų kvartalas (2008 m.), savivaldybės pastatas (2010 m.)“, − sako magistrantė.

Ji išskyrė tris pagrindines „Respublikos“ gaivinimo alternatyvas: nugriovimas ir laisvo žemės sklypo nuoma; nugriovimas ir naujo modernaus pastato statyba bei jo nuoma; pastato rekonstrukcija ir tolimesnis naudojimas pagal paskirtį.

Pasirinkus pirmąją alternatyvą – likvidavus esamą statinį ir sutvarkius žemės sklypą, jį būtų galima parduoti ir išnuomoti, nes jis yra strategiškai geroje miesto vietoje.

„Likviduojant pastatą jo konstrukciniai elementai – kolonos, sijos, perdangos plokštės, plytos, pamatų blokai – gali būti panaudoti kitų statinių statybai. Žinoma, pirmiausia reikėtų atlikti tyrimus ir nustatyti, ar konstrukcijos nepažeistos ir yra tinkamos naudoti. Net jei konstrukcijų kokybė nepatikima, jas galima naudoti aikštelių ar takų klojimui. Naudojantis pastato likvidavimo alternatyva, galima gauti papildomų pajamų pardavus šiuos konstrukcinius elementus, o atsilaisvinusi žemė būtų paklausi miesto centre“, − privalumus vardija G. Baltrušaitytė.

Atlikusi visų trijų alternatyvų analizę keliais metodais, studentė nustatė, kad ekonomiškai palankiausia esamą statinį rekonstruoti. Pasak G. Baltrušaitytės, pasirinkus šią alternatyvą, pastatą reiktų iš esmės pertvarkyti.

„Rekonstrukcijai neužtenka tik pabaigti pradėtus darbus – reiktų keisti kai kurias laikančiąsias konstrukcijas, pakeisti patalpų išdėstymo planą pagal planuojamas vykdyti veiklas, apšiltinti pastato išorines atitvaras“, – vardija ji.

Šiuo atveju nebūtų papildomų išlaidų pastato likvidavimui (priešingai, nei planuojant naujo pastato statybas nugriovus senąjį). Viena iš galimybių – nugriauti kelis viršutinius pastato aukštus ir rekonstruoti mažesnį plotą. 

G. Baltrušaitytė pastebi, kad pasaulyje apleistų pastatų likvidavimo ar panaudojimo klausimai sprendžiami gana skirtingai.

„Prancūzijoje kovojant su apleistais pastatais buvo pasirinkta jų griovimo strategija – nugriovus statinį sutvarkoma ir apželdinama aplinka, pasiūlomos vietos naujoms statyboms. Vokietijoje pasirenkama alternatyva, labiausiai atitinkanti du kriterijus, – ekologiškumą ir ekonomiškumą. Pasaulyje galima rasti labai daug pavyzdžių, kaip su šiomis problemomis sėkmingai kovojama. Tiesa, sunkiau, kai yra apleidžiama visa gyvenvietė – kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose po aukso karštligės“, − sako G. Baltrušaitytė.

Besiremdama tiek šiomis patirtimis, tiek Lietuvoje galiojančiais įstatymais, ji nustatė apleistų pastatų likvidavimo eiliškumą. Pirmenybė būtų teikiama apleistiems pastatams, neturintiems šeimininkų, taip pat esantiems saugomose teritorijose ar arčiau nei per vieną kilometrą nuo pagrindinių kelių, statiniams, stovintiems prie turizmo objektų ar kultūros vertybių.