Pareigūnas – ne baudėjas
Kaskart prieš pokalbius su tekstų herojais renku apie juos informaciją virtualiojoje erdvėje ir iš žmonių lūpų. Tyrinėju nuotraukas, bandau įsivaizduoti jų balso tembrą, kalbėjimo manierą ir būdą.
Kartais pataikau į šimtuką, kartais – klystu. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimų valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė Audronė Gecevičienė – ne išimtis.
Spalvinga: vieną gyvenimą A.Gecevičienė gyvena darbe, kitą – kai grįžta namo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Nors iki tol asmeniškai su ja nesusidūriau, iš aplinkinių girdėjau tik pačius geriausius atsiliepimus. Nepaisant to, griežtas tyrėjos veidas kėlė ne tik pagarbą, bet ir nepaaiškinamą baimę. Jau po pirmųjų minučių, praleistų tyrėjos kabinete, supratau smarkiai apsirikusi.
„Na, mergaitės, saldainių? Kavos? Su cukrumi ar be jo“, – nespėjusi sulaukti atsakymo, A.Gecevičienė nuklojo stalą gėrybėmis, o savo kabinete leido pasijausti kaip namuose, bet ne svečiuose.
Akimirksniu neliko jokios baimės ar nepatogumo užduoti ne tokį klausimą, o ir pačios Audronės portretą savo mintyse perpiešiau iš naujo.
„Stereotipai. Pareigūnas – ne baudėjas, o pagalbos teikėjas. Mano kolektyvas nedidelis, tačiau čia nerasite nė vieno žmogaus, valdiškai žiūrinčio į situaciją. Visada stengiamės patarti, padėti užpildyti dokumentus. Žinoma, visko pasitaiko, tačiau stengiamės būti pavyzdžiu, nes pagal kiekvieną pareigūną sprendžia ir apie pačią policiją“, – kalbėjo A.Gecevičienė.
Darbas: Audronę galima pamatyti ten, kur nė vienas mūsų nenorėtų atsidurti. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Saldainių pardavėja
Rašydama apie Audronę norėjau išvengti dažnai pasitaikančios įžangos, nukeliančios į pašnekovo vaikystę ir jo svajones, kuo norėjo būti užaugęs.
Vis dėlto sėdėdama erdviame tyrėjos kabinete ir skaičiuodama padėkas ant kabineto sienų nesusilaikiau nepaklaususi, ar darbas policijoje – išsipildžiusi vaikystės svajonė. Pasirodo, būdama maža labiau už viską Audronė troško stovėti prie prekystalio ir sverti saldainius. Kokiu keliu nori eiti per gyvenimą, suvokė besimokydama aukštojoje mokykloje.
„Baigdami Vilniaus universitetą kursiokai rinkosi, kas ir kur eis, o mane patraukė policija, todėl gavusi diplomą nuėjau į tardymą. Tada jis taip vadinosi“, – pareigūnė skaičiavo, kad darbui, į kurį pašaukė širdis, ji atidavė 23 metus.
Ne kartą girdėjusi apie bylas, kurias tyrė A.Gecevičienė, uždaviau klausimą, kurį vos prieš kelias dienas viešėdama Kauno technologijos universitete (KTU) Audronė išgirdo iš vienos studentės: „Kaip pavyksta susitvarkyti su savo emocijomis ir neparsinešti jų namo?“ Tyrėja buvo atvira – viską, ką išgyvena darbe, jame ir palieka. Vienintelis dalykas, kuris nugula ant širdies ir keliauja kartu, – vaikų mirtys. Audronė iki šiol mena pusantrų metų berniuką, kurį atliekų duobėje paskandino močiutė, ir kūdikį, kuris žuvo kartu su mama, šiai nušokus nuo tilto.
„Atsimenu visus vaikus, kurių mirtis forminau. Atrodo, matau juos. Galėčiau išvardyti net metais, bet gal geriau nekalbame“, – pašnekovei prieštarauti nedrįsau, juolab kad Angelų sargų dienos išvakarėse ir neplanavau kalbėti apie darbą.
Ramina migdolinės akys
Prisiminusi KTU studentės klausimą, A.Gecevičienė pratęsė mintį, sudėliojusią tolesnio pokalbio temą.
„Kas padeda atsikratyti visų minčių? Vizganti uodega ant laiptų!“ – švytinčios tyrėjos akys leido suprasti, kad apie keturkojus, lydinčius nuo mažų dienų, ji galėtų kalbėti be paliovos.
Vaikystėje Audronė laikė šunelius skambučius, aplodavusius kiekvieną kaimyną. Vėliau į jos namus įžengė rotveileriai. Pirmasis moters turėtas rotveileris gyveno dvylika metų, antrasis į šunelių rojų išėjo devynerių. Šiandien kaunietės namuose karaliauja trečiasis, vos pusantrų metų rotveilerių veislės šuo, pakoregavęs ne tik šeimininkės rytus, bet ir jos savaitgalius. Veisėjams davusi pažadą sudalyvauti bent vienoje parodoje, dabar tyrėja yra nuolatinė jų dalyvė, o Cayman Laor Baltijos Banga – daugkartinis čempionas, per ganėtinai trumpą laiką surinkęs visus įmanomus titulus, kurių galima pelnyti jo amžiaus grupėje.
„Turime Lietuvos mažylių, Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunimo čempionų titulus, Baltijos jaunimo čempiono titulą, Lietuvos jaunimo Grand čempiono titulą, Lenkijos čempiono titulą. Visai neseniai Cayman tapo ir suaugusiųjų grupės čempionu, o iki Grand čempiono titulo trūksta tik dviejų parodų“, – telefono ekrane augintinio atvaizdą rodė pašnekovė.
Komanda: Audronė ir Caymanas – neišskiriamas tandemas. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Abu žengė podiumu
Cayman pasiekimai – kasdienis darbas. Keturkojis vedamas į baseiną, kūno rengybos, ringo treniruotes, mokosi įvairių triukų, paklusnumo ir socializacijos. Prie jos labai prisideda ir šeimininkė, todėl vakarais ją kartu su augintiniu galima sutikti Laisvės alėjoje, Senamiestyje ar kokioje judrioje miesto gatvėje, kur apstu automobilių, dviratininkų ir praeivių.
„Šunims reikalingi įvairūs dirgikliai. Tarkim, ilgai kovojome su žaliais „Bolt“ paspirtukais. Vos tik pamatęs juos Cayman imdavo šiauštis. Nepatiko jam ir Kauno burmistro Jono Vileišio skulptūra prie buvusio centrinio pašto, – kreivai, anot A.Gecevičienės, augintinis žiūrėjo ir į rymantį Maironį Rotušės aikštėje. – Pasiskundžiau treneriams dėl tokio elgesio. Jie patarė nutiesti skanukų takelį iki poeto kojų. Jau kitą dieną Maironis buvo geriausias Cayman draugas.“
Darsyk į rankas paėmusi mobilųjį telefoną, Audronė pasidalijo ir vasaros vaizdo įrašu, kuriame jos keturkojis bičiulis išdidžiai tipena podiumu. Rugpjūtį surengtame išskirtiniame renginyje Pažaislio vienuolyne kaunietis dizaineris Mantas Mackevičius pristatė keturkojų drabužių kolekciją „Koks šeimininkas, toks ir šuo“. Būti manekenais tąsyk kūrėjas pakvietė žinomus miestiečius ir jų ištikimus bičiulius. Tokiame amplua Cayman pasirodė pirmą kartą, o ir Kauno kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimų valdybos 3-iojo skyriaus viršininkei tai buvo nauja patirtis.
„Per visą renginį pakeitėme tris drabužių komplektus. Pirmiausia buvo veliūrinis, paskui – kostiumas, atspindintis Ukrainos temą, paskutinysis buvo štai šis“, – pervertusi visą galeriją, ties paskutiniąją nuotrauka, kur jiedu apsirengę žaliai, stabtelėjo pašnekovė.
Kas padeda atsikratyti visų minčių? Vizganti uodega ant laiptų!
Rūpinasi atstumtaisiais
Audronės meilė beribė ne tik savam, bet ir kitiems keturkojams. Ypač tiems, kurių atsisakė jų šeimininkai, todėl pareigūnė kartkartėmis apsilanko gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“. Audronė skaičiavo, kad su šia organizacija bendrauja jau daugiau nei penkerius metus.
Viskas esą prasidėjo 2017-ųjų vasarą tiriant vieną įvykį. Tąsyk, anot A.Gecevičienės, buvo nužudytas namo šeimininkas, o jo šuo, tapęs nužudymo liudininku, liko vienišas. Pareigūnams pradėjus prieglaudų paieškas, į pagalbos šauksmą atsiliepė vienintelė „Penkta koja“, šuneliui suteikusi prieglobstį. Tada Audronė sužinojo, kad vienu stogu čia dalijasi apie 150 šunų.
„Tada jų buvo tiek, šiandien – apie 270. Visus juos reikia pavedžioti, pašerti, išvalyti narvus. Savanoriai atlieka šiuos darbus, tačiau labai reikia papildomų rankų“, – taip, anot pašnekovės, prasidėjo jos draugystė su prieglauda ir savanoriais. Sunkių nusikaltimų tyrėja ne tik lanko keturkojus, bet ir nuolat stebi pranešimus apie mieste rastus benamius šunis, kuriais reikia pasirūpinti. Pamažu į šią veiklą ji įtraukė Mykolo Romerio universiteto, kur dėsto kriminalistinę taktiką, studentus, veisėjus ir savo kolegas.
„Ne vienus metus per Draugo dieną, balandį, vykdavome į prieglaudą pavedžioti šunelių. Tik šiemet nepavyko to padaryti dėl darbų“, – A.Gecevičienė džiaugėsi, kad kitos gražios tradicijos ir toliau tęsiamos.
Tarkim, po kiekvienos parodos, kai kartu su čempionų titulais keturkojai dalyviai laimi maišus sauso maisto, Audronė visus juos susiverčia į automobilio bagažinę ir veža į prieglaudą. Taip Audronės krepšelis pildosi gerais darbais, o adresatų knygelė – naujomis pažintimis.
„Turiu keturiolika naujų draugų feisbuke, kurie atsirado, kai iš „Penktos kojos“ laikinai priglaudžiau keturiolika šuniukų. Išmesti gyvūnai, kurie į prieglaudą papuola nepaskiepyti ir be kitos apsaugos, rizikuoja užsikrėsti parvo virusu, todėl savanoriai stengiasi išdalyti prieglaudos naujokus žmonėms į namus“, – A.Gecevičienė džiaugėsi keliolikai šuniukų padėjusi išvengti viruso ir rasti naujus šeimininkus. – Merginos iš prieglaudos visus juos paskiepijo, sužymėjo ir dar kraičio įdėjo, todėl šuniukai į naujus namus iškeliavo kaip karaliai. Karališkai jie ir dabar gyvena.“
Skanukai rankinėje
Beveik per valandą mudviejų pokalbio įsitikinau, kad Audronės telefone Cayman nuotraukų bene tiek pat, kiek mano išmaniojo galerijoje dukrų atvaizdų.
Netrukus supratau, kad mudviejų automobilių bagažinių turinys taip pat labai panašus. Pas mane – vaikų žaislai, atsarginės kojinės ir pledai, Audronės automobilio bagažinėje – Cayman gultas, specialios grotelės, šepetys, pavadėlis ir maišelis su skanėstais. Jų galima rasti ir pareigūnės rankinėje. Nors motyvuoti savo augintinį ji bando ir žaislais, jie neatrodo tokie viliojantys, kaip plėšomos sūrio lazdelės ar gabalėlis daktariškos dešros.
Nuomonė: pareigūnė įsitikinusi, kad jeigu turi gyvūną, jam reikia skirti daug laiko. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Gardesnis kąsnelis, anot Audronės, pradžiugina ne tik mylimą augintinį, bet ir tarnybinius šunis, kurie padeda pareigūnams ieškoti dingusių žmonių, narkotinių medžiagų, sprogmenų arba lavonų. Todėl, jei tik leidžia šeimininkai, Audronė, pakasiusi keturkojų pareigūnų paausius, įteikia jiems po skanėstą.
„Nepasakysiu, kiek tiksliai jų turime. Žinau, kad visai neseniai komandą papildė trys jauni šunyčiai, kurie mokysis būti pareigūnais. Mylime mes savo keturkojus kolegas. Apskritai šunys man ir kažkas nepaprasto, – A.Gecevičienė pokalbį baigė intriguojančiu pasiūlymu. – Tarnybinių šunų ruošimas labai įdomus ir specifinis. Praneškite, jei tik sugalvosite kada nors apie tai parašyti. Suorganizuosime.“
Naujausi komentarai