Globėjo Šv.Florijono dieną ir ugniagesių komandos Kaune įkūrimo 200 metų jubiliejų kauniečiai ugniagesiai gelbėtojai švenčia aukštai iškelta galva – žmonių pasitikėjimo šia tarnyba reitingai – aukščiausi šalyje. Tai pasiekta dėl didžiulio pasiaukojimo ir užsispyrimo.

34 metus Kauno ugniagesių komandoje dirbantis Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Operacinio vadovavimo skyriaus viršininkas Vytautas Jokšas "Kauno dienai" pasakojo, kad ugniagesiai išties turi pagrindą švęsti – skaudulių, neišspręstų problemų dar yra, bet tarnyba vis tobulėja, joje dirba vis profesionalesni gelbėtojai, naudojama vis pažangesnė technika. Su ja bei ugniagesių gelbėtojų darbo metodais kauniečiai ir miesto svečiai galės susipažinti rytoj Rotušės a. vyksiančios šventės metu.

– Kokios savybės būtinos ugniagesiui gelbėtojui?

– Jis turi būti altruistas – norėti pagelbėti kitam, nesitikėdamas už tai ypatingo atlygio ar padėkos. Ugniagesių bendruomenė išskirtinė tuo, kad ji dirba iš pašaukimo. Mūsų alga nedidelė.

– Anksčiau ugniagesiai liaudies folklore buvo pašiepiami, kad yra tinginiai, girtuokliai, o pastaruoju metu ši tarnyba turi aukščiausius reitingus šalyje. Kas lėmė tokią metamorfozę?

– Manau, kad aukščiausios šalies valdžios požiūris į mūsų tarnybą. Nepalyginama su sovietine ir dabartinė ugniagesių gelbėtojų parengtis. Ką jau kalbėti apie techniką. Sovietiniais laikais ugniagesiai gesino gaisrus, galima sakyti, plikomis rankomis. Tada naudoti kvėpavimo aparatai labiau buvo nuodų kaukė. Technika dažnai gesdavo, nebuvo kam jos remontuoti. Atsimenu, kai pradėjau vadovauti Nemuno g. įsikūrusiai 1-ajai mūsų komandai, jos turėtos technikos būklė buvo katastrofiška. Tuometį ugniagesių kontingentą taip pat sudarė žmonės iš gatvės. Tada sakydavo: "Kas nepateko į cirką, atėjo į gaisrinę."

Dabar atsirado motyvacija tarnauti priešgaisrinėje apsaugoje. Pirmiausia, tai susiję su naujos technikos įsigijimu – 1995-aisiais Kaunas pirmasis gavo iš Vokietijos septynių gaisrinių automobilių labdarą. Nors jie buvo 20–25 metų senumo, palyginti su turėta sovietine technika, tai buvo kažkas nerealaus. Tada ir baigėsi visos nuolatinio technikos gedimo problemos. Be to, šalyje įkurta europietiška ugniagesių gelbėtojų mokykla. Dabar jau mūsų gretas papildo specialiai šiai tarnybai parengti asmenys, o ne atsitiktiniai, atėję iš gatvės, kuriuos visą gyvenimą reikėjo mokyti dirbti, tačiau jie išeidavo į pensiją, taip nieko ir neišmokę.

– Ugniagesiai gelbėtojai ne tik gesina gaisrus, bet ir atlieka įvairius kitus gelbėjimo darbus. Neretai – vandenyje. Su kokia stichija sunkiau galynėtis – su ugnimi ar su vandeniu?

– Be abejo, su ugnimi. Ar įsivaizduojate, kaip atrodo į gaisrą vykstantis ugniagesys, dėvintis pilną aprangą? Ji sveria apie 15–20 kilogramų. O užsidėjus specialų plieninį kvėpavimo aparatą, susidarys ir visas 40 kilogramų. O lauke – 25–30 laipsnių karščio. Todėl nesistebiu, kad neretai kolegas ištinka šilumos smūgiai. Pavyzdžiui, gesinant Žaliakalnio cerkvę, jis ištiko net kelis kolegas. Žiemą – kitos problemos. 20–25 laipsnių šaltyje sušlapusi ugniagesio apranga taip apledėja, kad jis be pagalbos nebegali nusirengti.

– Dažnai stebina ir ugniagesių kantrybė, kai tenka reaguoti į kiekvieną mažmožį, kurioziškus atvejus.

– Kurioziškus atvejus registruojame beveik kasdien. Ryte, keičiantis pamainoms, nuo jų pradedama praėjusios paros įvykių suvestinė. Tik mes šiuos atvejus vadiname ne kuriozais, o nepagrįstais išvykimais. Ir kokios tik pagalbos mūsų neprašo! Mes taip pat turime nuolatinių klientų, kuriuos kažkas nuolat persekioja ir nuodija. Kitos specialiosios tarnybos, anot Bendrojo pagalbos centro, jau į tokius pranešimus nereaguoja. Tačiau mes į tokius jau atmintinai žinomus adresus visada stengiamės nusiųsti visą parą budinčius Operacinio vadovavimo skyriaus pareigūnus. Šie stengiasi žmones nuraminti. Dažnai užtenka tik šito.

– Kokia turima technika šiandien labiausiai didžiuojasi Kauno ugniagesiai gelbėtojai?

– Be abejo, 42 m ilgio automobilinėmis kopėčiomis-keltuvu. Jomis galima pasiekti šešioliktą aukštą. Šią techniką įsigijome prieš Kaune surengtą Europos vyrų krepšinio čempionatą. Jeigu ne šios tarptautinės varžybos, kažin ar būtume tokią techniką įsigiję. Nors seniai apie ją svajojome, turėdami galvoje ne tik miesto daugiaaukščius, bet ir bažnyčias.

Šilainių komanda turi 37 m automobilines kopėčias, siekiančias dvyliktą aukštą. Tik šis automobilis yra be gaisrų gesinimo įrangos. Sovietiniais laikais teturėjome labai gremėzdiškas ir nepatikimas 30 m automobilines kopėčias, kuriomis buvo galima pasiekti tik devynių aukštų namo stogą.

– Kokios problemos šiandien Kauno ugniagesiams yra opiausios?

– Vėl daug problemų pradėjo kelti gyvsidabris, kurio vis randama įvairiose miesto vietose. Tarp jų – ir daugiabučių laiptinėse. O jo garai – labai agresyvūs ir pavojingi. Ši medžiaga išlieka žmogaus organizme, sukeldama negrįžtamų padarinių sveikatai. Tokių įvykių labai padaugėjo – per savaitę užregistruojame po vieną du, įskaitant ir sudaužytus buitinius termometrus. O mūsų turimas cheminių avarijų likvidavimo automobilis – jau apie 40 metų senumo. Jau labai reikėtų naujo, nes, pavyzdžiui, ant asfalto dangos išsiliejęs benzinas ar dyzelinas sugriauna ją nepataisomai. Operatyviai nesureagavus, toje vietoje atsiranda duobė – asfaltas pavirsta į smėlį.

Kita opi problema – mūsų narų, kuriems taip pat neretai tenka skubėti į pagalbą ir už apskrities ribų, turima įranga. Dabartiniai jų kostiumai – dažnam per maži ar per dideli. Savadarbis ir narų automobilis – perdirbtas iš kitos paskirties technikos, kurią gavome kaip labdarą. Jame patys narai įsirengė krosnelę, kad galėtų, esant 20 laipsnių šalčiui, persirengti sušlapusius kostiumus. Tačiau visose šešiose Kauno ugniagesių komandose jau budi po du naujus gaisrinius automobilius. Pamatyti šios šiuolaikiškos technikos galimybes bus galima sekmadienį Rotušės aikštėje vyksiančioje mūsų šventėje.

– Koks būtų baisiausių Kauno apskrities gaisrų penketukas per tuos kelis jūsų tarnybos dešimtmečius?

– Galėčiau jį sudaryti tik chronologine tvarka, neskirstydamas jokių vietų. Iki šiol nepamiršau savo pirmojo krikšto, kai 1981-aisiais, tik pradėjęs dirbti prevencijos inspektoriumi, iš smalsumo įšokau į vieną gesinti gaisro vykstantį automobilį. Iki tol gyvenime nebuvau matęs gaisro. To degančio Sodų g. sandėliuko vaizdas tebestovi akyse. Tebejaučiu ir tą specifinį kvapą, ugnyje žuvus žmogui. Beveik visi ugniagesiai, atvykę į nelaimės vietą, gali pasakyti, ar nėra žuvusiųjų – pagal ore tvyrantį kvapą, kurio su niekuo nesupainiosi.

Neįmanoma pamiršti ir 1989-ųjų kovo 19-osios avarijos Jonavos "Azote". Man teko dalyvauti atliekant gelbėjimo darbus kitą dieną po nelaimės, kai buvo pavojingiausia. Tada žuvo kolega iš Vilniaus – įlūžus termiškai paveiktam stogo šiferiui, įkrito į patį židinį – verdančią nitrofoskos masę.

Įsiminė ir 2005-ųjų kovo 21-osios tragedija Žemųjų Šančių "Karigėje", kai gamybos metu sugriuvo penkių aukštų pastatas. Žuvusiųjų paieška griuvėsiuose vyko tris paras be perstojo. Deja, pavyko rasti tik keturis kūnus. Penktojo – ne.

Išskirčiau ir 2006-ųjų rugpjūčio 20-osios geležinkelio avariją Jonavoje, kai degė penkios benzino cisternos. Trys iš jų buvo nuvirtusios nuo bėgių. O virš išsipylusio degančio benzino buvo aukštos įtampos laidai. Nepaisant didelio šio gaisro masto, jis įsiminė, nes – tikras paradoksas – pavyko labai sklandžiai suvaldyti ugnies šėlsmą. Iki šiol su kolegomis esame įsitikinę, kad be Dievulio pagalbos padaryti tai per kelias valandas būtų buvę neįmanoma.

Kitas panašus atvejis, kai taip pat turbūt sulaukta Aukščiausiojo pagalbos, buvo 2013-ųjų gegužės 30-osios gaisras Žaliakalnyje – sentikių Šv.Nikolajaus stebukladario cerkvėje. Jis įsimintinas ne tik tuo, kad įvyko tada, kai per porą metų Lietuvoje sudegė, regis, penkios bažnyčios. Trys iš jų – Kauno apskrityje. Gesinti bažnyčias sekasi taip pat sunkiai, kaip ir angarus, – dėl šių statinių specifikos, dažnai sudėtingų privažų, dėl to, kad nėra vandens šaltinių. Dėl šių nepalankių aplinkybių visumos minėtų statinių dažnai išgelbėti nepavyksta. Tačiau Žaliakalnio cerkvė tapo išimtimi. Nustatyti gaisro židinį tada padėjo žalia spalva nudažytas cerkvės stogas. Nuo temperatūros jis židinio vietoje pradėjo ruduoti. Kol suradome gaisro židinį, praėjo geras pusvalandis, tačiau ugnis dėl kažkokio stebuklo nespėjo per tą laiką išplisti.

– Dažnai minite Dievą, padedantį galynėtis su ugnies stichija. Kokių dar prietarų turi ugniagesiai?

– Rimtų prietarų neturime. Tačiau, pavyzdžiui, dažnai juokaujame, kad, gavus naujus tarnybinius batus, jokiu būdu jų negalima tądien autis, kad neprišauktum pagal pavojingumą trečio lygio gaisro, į kurį siunčiamos net septynios autocisternos. Matyt, yra buvę tokių sutapimų.

Žiupsnelis istorijos

Miestą iki pamatų sulyginusius du gaisrus išgyvenę kauniečiai pirmąją ugniagesių komandą įkūrė dar 1802 m. Tačiau nepalaikoma valdžios po kelerių metų ji iširo.

1815 m. jau buvo rasta tam lėšų – įsteigtos dvi nuolatinės priešgaisrinės apsaugos ir naktinio budėjimo komandos, kurias sudarė po šešis asmenis.

1923 m. Kaune atsirado pirmoji motorizuota ugniagesių komanda. Po kelerių metų įsigytos ir automobilinės kopėčios bei gesinimo putos.

1930 m. Nemuno ir I.Kanto g. sankirtoje pastatytas ir naujas pastatas – vienas gražiausių tokios paskirties pastatų Lietuvoje.

1944 m. vokiečiai, besitraukdami iš Kauno, išsivežė visus gaisrinius automobilius.

Sovietiniu laikotarpiu teko verstis vien rusiška, nuo Vakarų atsiliekančia gaisrų gesinimo įranga. O gelbėjimo darbai buvo atliekami tik taip, kaip tai buvo įmanoma, turint primityvius įrankius.