Barščiai prieš cepelinus

Pravėrus nedidelio dviejų kambarių buto Šilainiuose duris, pakvipo kepiniais. Vis dėlto vakarienę Natalijos Antipovos ir Vlado Prostsevichiaus namuose pražiopsojome – palinkusi prie kriauklės, šeimininkė kempine nuo lėkščių kruopščiai braukė maisto likučius.

"Labiausiai mėgstu ukrainietiškus barščius. Su daug burokėlių, morkų, bulvių, kopūstų ir pipirų. Tikslaus recepto nepasakysiu, nes tai kiekvienos šeimininkės fantazijos vaisius", – lėkštelę su sausainiais ir saldainiais į stalo vidurį stumtelėjo N.Antipova. Stebėdamas lentynoje puodelių arbatai ieškančią žmoną V.Prostsevichius šyptelėjo: kad ir kiek prašytų, cepelinais šiuose namuose niekad nekvepia. Mylimajai esą taip ir nepavyko prisijaukinti lietuviškos virtuvės.

"Kaune tikrų cepelinų sunkiai galima rasti. Sudegusiame "Bajorkiemyje" jie buvo skaniausi, bet vis tiek ne tokie kaip mano tėčio arba tetos virti. Ji cepelinus lipdydavo vien tik iš tarkuotų bulvių", – V.Prostsevichius tikino jaunystėje tokių galėdavęs suvalgyti ir penkis. Dabar, aplietą grietine ir spirgais, sudoroja vos vieną.

Kaunas – vaikystės miestas

Garsiosios miesto "Spurginės" skanėstų 57-erių vyras galėtų kimšti neskaičiuodamas. Jos esą kvepia ne tik varške ar marmeladu, bet ir vaikyste.

"Anksčiau su tėvais dažnai atvažiuodavau į Kauną. Užsukdavome ir į "Spurginę". Po 45-erių metų pertraukos visai neseniai ir vėl pravėriau jos duris. Sunku patikėti, bet metai tos vietos beveik nepakeitė", – alkūne remdamasis į stalą kalbėjo vyras.

Vladas gimė Norilske – dideliame mieste Krasnojarsko krašte. Mirus tėvui, kartu su mama apsigyveno Ukrainoje, baigė Donecko universitetą ir įgijo filologo specialybę. Išsilavinimas ir darbas – ne viskas, ką vyrui davė Ukraina. Čia jis sutiko Nataliją.

"Vienoje reklamos agentūroje dirbau kūrybos direktoriumi, ji –  dizainere. Susipažinome ir nebeišsiskyrėme", – akimirksniu įsiplieskusią meilę gyvenimo pakeleivei prisiminė V.Prostsevichius. Po trejų draugystės metų jiedu susituokė, o minėdami šeštąsias pažinties metines susilaukė sūnaus.

Maidanas sudėliojo taškus

Kaunas Vlado širdyje gyveno daugybę metų, minčiai krautis lagaminus ir vykti į šalį už daugiau nei tūkstančio kilometrų prieštaravo Natalija. Gimusi, augusi Ukrainoje, moteris čia svajojo ir pasenti.

Į Donecką nebegrįžome. Nebeturėjome, kur važiuoti.

Kruvinieji 2014-ųjų įvykiai Kijeve, tapo spyriu tarp svajonių ir realybės besiblaškančiai šeimai, o lapkričio pabaigoje planuota kelių dienų viešnagė draugų sodyboje Mariupolyje prasitęsė iki kelių savaičių.

"Į Donecką nebegrįžome. Nebeturėjome, kur važiuoti", – skaudžius to meto įvykius mintimis žadino pašnekovas.

Tąkart pagalbos ranką savo giminaičiui ištiesė Kaune gyvenanti pusseserė Violeta. Pradėjusi minti kelius į Socialinių paslaugų priežiūros departamentą, netrukus moteris pranešė džiugią žinią namų Ukrainoje netekusiems giminaičiams.

"Yra butas!" – akimis matuodamas valstybės jam suteiktą pastogę, kaip ir prieš pusantrų metų, džiaugėsi vyras. Dviejų kambarių bute dabar Vladas gyvena su žmona, uošve ir trylikamečiu sūnumi.

Į savo glėbį Lietuva priėmė ir V.Prostsevichiaus dukrą iš pirmosios santuokos. Palikusi Ukrainą, jauna moteris su šeima įsikūrė netoli Kauno.

Kietas kalbos riešutėlis

"Aš dar sunkiai kalbu lietuviškai, bet suprantu nemažai ką", – N.Antipova neslėpė, kad įminti visas kalbos mįsles jai ir vyrui padeda korepetitorė.

Bandant sudėlioti sklandų sakinį Natalijai vis dar tenka gerokai palaužyti liežuvį, tačiau darbą Kaune ji rado neįtikėtinai greitai – pamačiusi ukrainietės darbus, jau po antro pokalbio reklamos agentūra "Grantus" dizainerei pasiūlė darbą.

"Pažiūrėkite, kuo ji užsiima, – ant delno nutupdęs medinę gervelę, žmonos auksines rankas gyrė V.Prostsevichius. – Be to, ji padeda kolegoms Ukrainoje. Maketuoja kalendorius. Artėjant šventėms jie ten ypač populiarūs."

Filologui Vladui rasti darbo pagal specialybę – sunkiau. Vėl dirbti universitete vyras nenorėtų, o ir vietos kitataučiui, kai saviškiai sėdi be darbo, esą būtų labai sudėtinga.

"Pirmą kartą gyvenime dirbu darbą, kuris man atrodo naudingas. Taip, aš nešioju laikraščius ir matau, kiek laimės jie suteikia skaitantiesiems", – pokalbį tęsė "Kauno dienos" platintoju įsidarbinęs vyras. Kai nemažai kauniečių dar tik skuba į darbus, saviškį jis jau būna baigęs, tačiau krenta ne į lovą, o sėda prie kompiuterio. Kartu su bičiuliu Vladas įkūrė asociaciją "Lietuvių tiltai", kurios pagrindinė veikla – darbas su Lietuvos išeivija Ukrainoje ir Rytuose.

"Planuoju įkurti mokslinę grupę, kuri užsiimtų įvairių veikalų vertimais iš ukrainiečių kalbos į lietuvių ir atvirkščiai. Pateikiau projektą, gal laimėsiu, o jei ne – vis tiek ką nors laimėsiu", –  užkrečiamu optimizmu tryško pašnekovas.

Net vanduo skanesnis

Pozityvios mintys, pasak V.Prostsevichiaus, varo į priekį ir leidžia džiaugtis maloniomis smulkmenomis, kurių Kaune sočiai.

"Viešasis transportas važiuoja punktualiai, o ir autobusai čia fantastiški. Maža to, atvykęs į Kauną ėmiau nebebijoti įvairių institucijų. Ukrainoje jų vengdavau, nes visos procedūros užsitęsdavo savaitėmis, o pagrindinis atsakymas, kurį girdėdavau, buvo: pavėlavote, atvykite rytoj", – miesto pranašumus vardijo vyras. Kartu su žmona jie dėkingi ir policijos pareigūnams, kurie jau du kartus per valandą surado mieste pasiklydusią senatvine demencija sergančią Natalijos mamą.

"Vardyti toliau? Žmonės verkšlena dėl šalį užgriuvusios euro naštos. Nesuprantu. Prieš kelerius metus bilietas į Vilnių kainavo 19 litų su centais, o dabar tas pats bilietas kainuoja 5 eurus. Sako, kad pabrango maistas. Visuomet galima pirkti, kai  akcijos, – gyvenimo džiaugsmą Kaune Vladas matavo net gurkšniais: – Jūsų vandenį galima gerti tiesiai iš čiaupo, o pas mus ne. Tik parduotuvinį."

Svajoja keliauti

Palyginimų, kas buvo Ukrainoje ir kas yra Lietuvoje, iš Vlado lūpų išgirdome ne vieną, todėl, baigiantis pokalbiui, pasiteiravome, ar jis norėtų grįžti į šalį, kurioje praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo?

"Prieš kelias dienas buvau Ukrainoje. Pardavėme savo butą. Dabar mūsų su šia vieta niekas nebesieja. Nostalgija? Žinote, melas kaip smarvė – kvėpuoti gali, bet gyventi taip nesinori, – su sarkastiška šypsena rėžė vyras. – Visi įvykiai Donecke prasidėjo nuo melo, esą karo priežastis – ukrainiečių spaudimas rusakalbiams. Netiesa! Trisdešimt metų dirbau mokykloje, universitete – ir visur buvo kalbama rusiškai. Kaip dabar ten yra, negaliu pasakyti, tačiau draugai sakė, kad psichologiškai dar sunkiau. Žinoma, buvo ir bus šimtai žmonių, kuriuos tokios aplinkybės tenkina. Turiu omeny, gyvenimas "Donecko liaudies respublikoje". Štai, kad ir mano kaimynas architektas. Kiek žinau, dabar jis ministras. Turi džipą. Laimės jam."

Prieš kelias dienas buvau Ukrainoje. Pardavėme savo butą. Dabar mūsų su šia vieta niekas nebesieja. Nostalgija? Žinote, melas kaip smarvė – kvėpuoti gali, bet gyventi taip nesinori.

Ukrainai Vladas linkėjo atsistoti ant kojų, o valdžiai – šios šalies gyventojams suteikti tokį gyvenimą, kokio šie nusipelnė, – orų. Būtent taip Vladas su Natalija dabar jaučiasi Kaune.

"Su žmona svajojame pakeliauti po pasaulį. Iš Ukrainos reikėdavo vizų, o čia paprasčiau, – Lietuvai už atvertas galimybes dar sykį dėkojo vyras. – Lietuva mums davė viską, ko reikia. Esu jai skolingas ir gailiuosi, kad į Lietuvą neatvažiavau tada, kai jai buvo sunku."