Ukrainiečių šeimą priėmę kauniečiai apie dezinformaciją: jiems aiškiname – čia ne Rusija, čia Europa

„Negaliu patikėti, kad savo tiriamą dezinformaciją pamatysiu taip iš arti... Su Kostu (tikrasis vardas redakcijai žinomas, – aut. past.) priglaudėme iš Charkivo nuo karo pabėgusią šeimą. Mama su šešių mėnesių mergaite, vyras diabetikas apakęs su viena akimi. Įleidome juos į mūsų svečių namelį ir užėjome po kiek laiko paklausti ar kažko reikia. Jie išpūtę akis mums sako: „Tik neregistruokite mūsų kaip bėglių ir nevežkite į bėglių centrą“.  Mes nustebome su Kostu ir klausiame: „Kodėl?“ Galvojame, kad gal vyras baiminasi dėl kariuomenės ar bijo, kad mes jų nepriglausime... Pasirodo, jie prisiklausę gandų, kad neva jie užsiregistravę kaip bėgliai nebus išleisti iš Europos Sąjungos atgal į Ukrainą ir jų neišleis tol, kol jie neatidirbs už europiečių suteiktą pagalbą. Mes jiems aiškinome, kad čia ne Rusija, čia Europa. Čia nieko nėra paslėpta tarp eilučių. Užsiregistravę jūs ne tik, kad paramą gausite, bet ir turėsite visas socialines garantijas kaip pilnateisiai Europiečiai ir jus išleis. Visur. Net ir į Ameriką“, – rašė moteris.

Charkivas. Scanpix nuotr.

Elementarus žmogiškumas

Moteris portalo kauno.diena.lt žurnalistams teigė, kad sprendimą išreikšti paramą Ukrainai priimant ukrainiečius lėmė elementarus žmogiškumas. „Turėjome, kur priimti ir priėmėme. Elementaru padėti žmonėms. Čia mūsų trečia šeima. Dvi jau išvyko toliau į Vakarus, nes jie turėjo arba giminaičių, arba kažkokius darbų pasiūlymus. O šiuos priėmėme prieš kelias dienas“, – sakė kaunietė.

Sakė, kad čia jiems ir buvo sunkiausia – kreiptis ir prašyti kitų žmonių pagalbos, kadangi jie galvojo, kad niekada gyvenime taip nereikės, jie niekada nepratę buvo prašyti.

„Jaučiasi neblogai, bet kai jie kalba, arba kai bendrauji su jais arba su kitais, kur susipažinau internetu siūlydama pagalbą, tai turbūt visiems didžiausia problema yra ta, kad jie, gyvendami Ukrainoje, turėjo kažkokį statusą. Pavyzdžiui, šita priimta šeima turėjo savo verslą, turėjo namą, savo parduotuvę, kurioje dirba ir viskas puikiai klostėsi. Staiga jie turėjo tapti benamiais ir palikti savo namus, prašyti kažkieno pagalbos. Net ne tame esmė – jie gal ir turi pinigų išsinuomoti kažką. Bet kai patenka į Varšuvą, Lenkiją, didžiausia problema ta, kad ten labai sunku susirasti apgyvendinimą. Beveik neįmanoma. Jiems teko stotyje nakvoti vieną naktį, traukinyje dvi paras važiuoti ir bet kur prisiglausti miegoti. Tai parodė, kad nesvarbu, koks yra tavo statusas, finansinė padėtis, bet susiklosčius tokiai situacijai tu supranti, kad nieko neturi ir turi kreipti į kitus žmones pagalbos. Sakė, kad čia jiems ir buvo sunkiausia – kreiptis ir prašyti kitų žmonių pagalbos, kadangi jie galvojo, kad niekada gyvenime to nereikės“, – situaciją komentavo Sonata.

Tiki Ukrainos ateitimi

Kauniečių priglausta šeima gyveno miestelyje netoli Charkivo. Gyveno galbūt čia ir netinkamas žodis. Ukrainiečiai visa širdimi tiki, kad netrukus galės grįžti į Ukrainą ir tęsti gyvenimą savo gimtinėje.

„Jiems pasisekė, kad ne pačiame Charkive (gyveno, – aut. past.), o mažesniame miestelyje. Sakė, kad jų pačių name gyvena pabėgėliai iš Charkivo, kurių butai yra susprogdinti t. t. Ten liko jų mama, ji įleido pabėgėlius ir dabar jie ten laikinai glaudžiasi, bet bijo, kad ir ten gali persikelti karo veiksmai. Sako, keistas sutapimas – jūs įleidžiate mus, mes įleidžiame ten žmones“, – pasakojo moteris.

Paklausta, kodėl ukrainiečio mama liko gyventi netoli Charkivo esančiame miestelyje, kodėl nuo karo nebėgo kartu su šeima, Sonata pasakojo, jog vyresnio amžiaus žmonės gimtinėje yra pasiryžę likti bet kokia kaina.

Visų vyresnių žmonių yra tas nenoras palikti savo namus. Kad ir kas bebūtų, jie pasiryžę saugoti ir likti ten.

„Ji nevažiavo. Čia dažniausiai ir visų kitų problema. Bendrauju su pažįstama, kuri šiuo metu bėga iš Ukrainos. Ji vežasi kartu savo močiutę ir vyro tėtį, savo vaikus. Ji sakė, kad vyresniems žmonėms labai sunku perlipti per save, palikti savo namus. Pavyzdžiui, ta močiutė grįžta atgal į bombarduojamą Kyjivą, nes ji daugiau negali – ją ištiko insultas besislepiant bombarduojamuose pastatuose. Ji pateko į ligoninę Ukrainoje jiems besitraukiant. Kai ją šiek tiek apgydė, ji pareiškė norą grįžti atgal į Kyjivą. Mano pažįstamos sūnus grįžta jos pasiimti ir veš ją atgal į bombarduojamą Kyjivą. Vyresni žmonės nenori palikti savo namų. Kad ir kas bebūtų, jie pasiryžę saugoti ir likti ten“, – apie senjorų ryžtą ir tvirtą charakterį pasakojo kaunietė.

Charkivas. Scanpix nuotr.

Ukrainos ateitimi tiki ne tik vyresnio amžiaus žmonės, bet ir visa tauta. Sonatos teigimu, priimta šeima įsitikinusi, kad šio prieglobsčio Lietuvoje jiems reikės tik laikinai.

„Jeigu aš atnešiu drabužių mergaitei arba jiems patiems kažką siūlau, jie visada sako: „Neneškite, mes tuoj, tuoj grįšime namo“. Jiems atrodo, kad jie jau rytoj galės grįžti namo. Visi jų planai sukasi tik apie tai, kaip jie grįš ten. Jie nieko kito negalvoja ir net neplanuoja. Jiems atrodo, kad už kelių dienų, tuoj važiuos namo. Nors mes aiškiname jiems, kad taip greitai gali nebūti, jūs turite pradėti galvoti, kaip toliau čia gyventi. Vyrui reikia insulino, jis turi insulino pompas. Mes kalbame apie tai, kad jos tuoj baigsis, mes turime važiuoti į ligoninę, kad gautų priežiūrą. Po truputį bandome pripratinti prie tos minties, kad nebus dvi–trys dienos, savaitė ar dvi, o kad gali užsitęsti ir tris mėnesius, o gal net ir metus“, – kalbėjo pašnekovė.

Šiurpūs vaizdai

Sakė – nesvarbu kur. Niekas nesirenka. Visi glaudžiasi į traukinius, kad tik pabėgtų.

Ukrainiečiai lietuviams atvėrė ir savo širdį – pasakojo šiurpius vaizdus, kuriuos teko pamatyti tėvynėje.

„Kiek kalbėjome, kitos šeimos, kurios traukėsi, pasakojo apie važiuojant matytas susprogdintas, sudegusias mašinas, kai kur kiti net ir besimėtančius lavonus matė. Šitie, kurie yra čia, jie sėdo tiesiai į traukinį ir važiavo traukiniu. Jie mažai ką matė. Bet jie matė bombarduojamą Charkivą – kaip visa pašvaistė dvi dienas degė ir drebėjo. Nors Charkivas apie dvidešimt kilometrų nuo jų, bet sakė, kad labai matėsi ir jautėsi bombardavimai“, – apie ukrainiečių išgyventą siaubą pasakojo Sonata.

„Jie nuvažiavo į pirmą stotį. Visi, kas tik galėjo, grūdosi į vagonus ir sakė, kad atvažiuoja traukinys, yra trys kryptys – iki Lvivo, antra – už sienos, trečia – Varšuva. Sakė – nesvarbu kur. Niekas nesirenka. Visi glaudžiasi į traukinius, kad tik pabėgtų. Taip jie ir atsidūrė tame traukinyje ir važiavo tolyn. Nesvarbu kur – buvo svarbu pabėgti iš tos vietos. O kur jau nuveš, jiems buvo nesvarbu“, – apie ukrainiečių šeimą pasakojo moteris.

Asociatyvi P. Peleckio / BNS nuotr.

Įtikėję dezinformacija

Kaip Sonata rašė socialiniame tinkle, pabėgėliai „prisiklausę gandų, kad neva jie užsiregistravę kaip bėgliai nebus išleisti iš Europos sąjungos atgal į Ukrainą ir jų neišleis tol, kol jie neatidirbs už europiečių suteiktą pagalbą“.

„Jie sakė, kad pabėgėlių stovyklose esantys žmonės kalbasi tarpusavyje. Jie šitą informaciją išgirdo ten. Paskui pradėjo skambinti namiškiai – jie lygiai tą patį pasakojo – nesiregistruoti. Galimai tai yra dezinformacija, kuria bandoma skleisti nepasitikėjimą europiečiais. Aš manau, tai galimai gali būti susiję su koridoriais. Buvo Odesos koridorius arba Charkivo koridorius, kada buvo neleidžiama patekti į Ukrainos pusę, o buvo padaryti tik pabėgimo keliai į Rusijos pusę. Turbūt, aš manau, kad iš čia gali būti šitos melagingos žinios, kad žmonės nepasitikėtų Europa ir neplūstų čia. Aš taip galvoju. Reikėtų tikrinti tuos faktus“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Mes gana švelniai bandome jų nespausti. Švelniai prieiti ir parodyti, kad pasitikėtų mumis, kad mes patys kaip europiečiai nenorime pasipelnyti, mes nesipelnome iš šitos situacijos, o tikrai žmogiškai padedame.

Nors kauniečių šeima ir bandė aiškinti tikrąją situaciją, karo pabėgėliai turi savo nuomonę. „Jie dar iki šiol laikosi savo pozicijos. Mes gana švelniai bandome jų nespausti. Švelniai prieiti ir parodyti, kad pasitikėtų mumis, kad mes patys kaip europiečiai nenorime pasipelnyti, mes nesipelnome iš šitos situacijos, o tikrai žmogiškai padedame. Jie negali patikėti, kad gali žmonės taip padėti. Jie ištisai kartoja, kad pas mus Ukrainoje turbūt kitaip būtų. Nepasitikėjimas, manau, atsiradęs dėl viso chaoso, dėl karo suirutės. Manau, kad ir dezinformacija duoda savo. Mes bandome juos palaipsniui pripratinti prie šitos minties ir tada sakėme, kad jūs galite nesiregistruoti, mes tik nuvešime į tą centrą, jūs pakalbėsite, išsiaiškinsite, duosime jums ambasados arba konsulato telefono numerius, jūs galėsite patys įsitikinti, kad jūs būsite grąžinti į Ukrainą ir galėsite grįžti, nieko nereikės atidirbinėti už suteiktą pagalbą. Laukiame, šiandien turbūt bus lemtingas lūžis. Šiandien su vyru suplanavome, kad eisime su jais kalbėti, kad nuvažiuojame tik pakalbėti į pabėgėlių registracijos centrą. Kad nuvešime, būsime kartu“, – apie derybas su karo pabėgėliais pasakojo Sonata.

Kaip minėta anksčiau, tai – trečioji kauniečių poros priimama karo pabėgėlių šeima. Paklausta, ar ir toliau planuoja tęsti šią pagalbos iniciatyvą, moteris, baigdama pokalbį, sakė: „Kiek mūsų namas gali pajėgti, tiek ir priimame. Yra limitas, norėtųsi visus priglausti, bet kiek galime, tiek“.

Yra ir daugiau atvejų

Socialiniuose tinkluose žmonės pripažino, kad tikrai tekę girdėti tokių istorijų ir iš kitų asmenų, kurie priglaudė nuo karo bėgančias šeimas.

„Deja, bet taip, tokia informacija plačiai paplitus. Pažįstami Rusijoje, kai sužinojo, kad ketiname padėti pabėgėliams piktai šaipėsi, kad turbūt jums už tai gerai moka. Jie negali patikėti, kad žmonės gali padėt ir neatlygintinai. Taip pat piktdžiūgauja sakydami, įdomu, kuo ir kiek laiko ukrainiečiai mokės už visą jiems suteiktą paramą ir ginklus“, – apie tai, kad Rusija gali skleisi tikslinę dezinformaciją, užsiminė ir Lena.

„Kaune tas pats. Toks jausmas, kad žmogus negali priimti gėrio, pagalbos ir ieško, kodėl žmogus žmogui padeda, sklando išgalvotos legendos. Manau, reikia laiko ir viskas susidėlios į savo vietas“, – antrino Audra.

„Ką tik po naktinės pamainos registracijos centre. Moteris su vaiku atvažiavo naktį ir pirmas prašymas neregistruoti, nes po to negalės išvykti iš LT. Net nesupratom, apie ką čia ji kalba. Teko aiškinti ir nuraminti“, – dar vieną pavyzdį pateikė Jurgita.

Ragina supažindinti su informacija

Žmonės tikina, kad reikia suteikti visokiariopą ir tikslinę informaciją bei nepalikti ukrainiečių nežinioje bei su jų netikslia informacija. Geriausia tai daryti per oficialius šaltinius.

Kiti žmonės ragino ukrainiečiams parodyti „Stiprūs kartu“ puslapį, kur visa informacija pateikiama ukrainiečių kalba. Taip pat paragino karo pabėgėlius priglaudusius lietuvius suvesti ukrainiečius su Migracijos departamentu, kuris taip pat suteiks visą oficialią ir reikiamą informaciją dėl galimybės gyventi Lietuvoje ir gauti visas socialines garantijas.

Dar kiti internautai priminė, kad kai kurie mobilaus ryšio operatoriai leidžia nemokamai skambinti į Ukrainą. Tada žmonės galėtų paskambinti savo šalies Migracijos departamentui ir pasikonsultuoti, kaip jiems dabar elgtis, kai laikinai apsistojo Lietuvoje. Taip pat galima skambinti ir į Ukrainos ambasadą Lietuvoje, ten taip pat ukrainiečiams bus suteikta visa oficiali informacija.

Lietuvoje jau registravosi 24 949 karo pabėgėliai iš Ukrainos, daugiau nei 10,8  tūkst. iš jų – nepilnamečiai, pirmadienį paskelbė Statistikos departamentas.