Tapo nebereikalingos

Įvairių sričių specialistai daro išvadą, kad Kaunui ir kauniečiams miestą išvagojusios upės tapo nebereikalingos. Šiek tiek gyvybės prie jų dar yra šiltuoju metų sezonu, tačiau saulutei pasislėpus, ji dingsta.

"Šiuo metu vandens paviršius toli nuo žmogaus. Nėra komunikacijų, priėjimų prie vandens, verslo", – dabartinę situaciją piešė architektas Linas Tuleikis.

Visuomenės aktyvistai vienbalsiai sako, kad tol, kol upės nebus reikalingos miesto šeimininkams – gyventojams, jokių pokyčių ir nevyks.

"Iš tikrųjų kauniečiams upės nereikalingos. Jie mato jas kaip kliūtį iš Aleksoto ir Šilainių į Centrą. Gal dėl to ir nežino, ką su jomis gali veikti. Jei upių reikėtų politikams, jie greitai kažką padarytų, bet kai nereikia žmonėms, ir politikai neskuba", – nusivylimo neslėpė filosofas ir komunikacijos specialistas dr. Viktoras Bachmetjevas.

Renginių organizatorius Kęstutis Lingys pastebėjo, kad prie upių galima rengti grandiozinius renginius, tačiau vis tiek krantinės nėra intensyviai naudojamos.

"Buvo daug norų, bet viskas liko popieriuje. Gaivinant upes neužtenka kultūros atstovų pastangų, reikia, kad visas Kaunas pajustų svarbą", – antrino gatvės meno festivalio "Nykoka" organizatorius Tadas Šimkus.

Kaunas ir įvaizdis

Laikinajai sostinei siekiant Europos kultūros sostinės vardo, viena iš programos dalių pavadinta "Santaka". Ja bandoma išsaugoti anksčiau sukurtą upių miesto įvaizdį.

"Nedažnai miestai kuriasi santakose, todėl mes turime unikalią patirtį. Nusprendėme Europos kultūros sostinės programą iš dalies sieti su santaka. Kauniečiai įvardijo, kad jiems upės siejasi su kultūra", – aiškino Kauno bienalės ir "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" (KEKS 2022) vadovė Virginija Vitkienė.

V.Bachmetjevas tokiai minčiai nepritarė: "Kaunas negali būti pristatytas kaip upių miestas, nes upes pamiršo. Reikia vėl tapti upių miestu ir tik tada tai pristatinėti kitiems. Įvaizdis nėra tik deklaracija, jis turi turėti pagrindą."

Pokyčių vyksta

Yra nuomonių, jog žmones prie upių sugrįš, jei turės ten ką veikti: bus kur kavos atsigerti, į ką nors paspoksoti ar kažkokiu užkandžiu pasmaguriauti. Tačiau verslininkai investuoti neskuba. Architektas L.Tuleikis pastebėjo, jog krantinėse nėra komunikacijų, ne viską įgyvendinti leidžia įstatymai. Be to, vandens lygis dažnai kinta. Dėl šių priežasčių verslas prie upių nesiveržia. Su nuomone, kad prie upių niekas nevyksta, nesutiko architektas Jonas Audėjaitis.

"Šiuo metu mieste vyksta daug procesų, susijusių su upėmis. Pavyzdžiui, Nemuno saloje ruošiamės statyti Nacionalinį mokslo ir inovacijų centrą. Kitoje Nemuno pusėje anksčiau ar vėliau iškils kongresų rūmai. Šie žingsniai neabejotinai lems ir visą upės krantą užstačiusių gamyklų pasitraukimą į mažiau reikšmingas miesto zonas. Vietoj griozdiškų gamybinių pastatų ten įsikurs biurų kompleksai ir gyvenamieji namai. Kalbant apie Nerį, priešais Kauno pilį esanti didžiulė teritorija, eilę metų buvusi apleista, netrukus virs civilizuotu miesto rajonu su gyvenamaisiais namais ir patalpomis verslui. Kitoje Neries pakrantės vietoje jau ruošiamasi modernaus biurų komplekso statyboms", – kalbėjo J.Audėjaitis.

"Miestas tvarko upių pakrantes, patenkančias į pakrančių apsaugos juostas. Prieš keletą metų atlikti pakrančių valymo darbai, šiuo metu nuolat vykdomas sutvarkytų pakrančių šienavimas ir kita priežiūra", – apie krantinėse vykdomus darbus pasakojo Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Sezoninės idėjos

Apie tai, jog kol kas prie upių investuoti nepatrauklu, kalba ir verslo atstovai. Galima ant pirštų suskaičiuoti vietas, kuriose išnaudojamos upės, ir tai vyksta tik vasarą.

"Iš verslo pusės pirmiausia reikalingos tvarkingos prieplaukos ir uostai, kad galėtų švartuotis laivai, nes su jais ateina ir turistai. Be jų, manau, neįmanoma, kad verslas įsikurtų. Yra pavyzdžių, kai verslas kuriamas ir be uosto. Pavyzdžiui, Daugirdo amfiteatras yra nuostabi idėja, tačiau ji iki galo neišnaudota, nes esame priklausomi nuo oro. Finansiškai neapsimoka net ir renginių metu prekiauti", – kalbėjo Kauno senamiesčio draugijos vadovė Aistė Gybauskienė.

Vasaros metu gyvybės dar įneša pasiplaukiojimas įvairiomis vandens transporto priemonėmis. Kauno turizmo informacijos centro ir konferencijų biuro atstovas Arnas Menciūnas tikino, kad vandens turizmas mieste yra gana neblogai išvystytas, kiekvienais metais kauniečiams, miesto svečiams ir užsienio turistams pateikiami įvairūs maršrutai tiek Nemuno upe, tiek Kauno mariomis. Kaune taip pat populiarūs pasiplaukiojimai baidarėmis Nemuno upe, ši iniciatyva skatina miestiečius ir svečius ne tik aktyviai praleisti laiką gamtoje, tačiau ir susipažinti su miestu.

"Šiuo metu maršrutų pasiūla yra gana didelė, vasaros sezonu vykdomi reguliarūs reisai į Raudondvarį, Kačerginę, Rumšiškes, Kruonį, Birštoną, siūlomi ir apžvalginiai maršrutai Nemunu Kauno mieste", – apie veiksmą upėse kalbėjo A.Menčiūnas.

Techninės galimybės

Tiek Nemune, tiek Neryje galėtų vykti intensyvi laivyba, tačiau pritaikyti upes pagal mūsų gamtines sąlygas kol kas draudžia įstatymai. Vidaus vandens kelių direkcijos direktorius gamybos ir technikos reikalams Laimonas Kamienas pasakojo, jog jau ne pirmus metus siekiama, kad Vyriausybė pakoreguotų įstatymų bazę ir būtų leista įrengti patvankas.

"Laivyba Nemune – tarsi pūlinys, kuris turėtų sprogti. Jei būtų leista įrengti patvankas, būtų sureguliuota upė taip, kad joje neliktų seklių vietų ir laivai galėtų laisvai pasiekti Klaipėdą. Pačios krantinės taip pat turėtų būti kitokios. Jei būtų įrengtos kaskadų principu, žmogus prie vandens galėtų prieiti nuolat", – kalbėjo L.Kamienas.

Jis tikino, kad techniškai būtų įmanoma prie Kauno marių įrengti šliuzų sistemą, kuri leistų Nemunu plaukti nuo Baltijos jūros iki Baltarusijos, tačiau tokios galimybės dabar nesvarstomos.

"Upių transportu galima sujungti ir Kauną su Jonava, tačiau reikia didelių investicijų, negalima daryti nemokšiškai", – sakė Vandens kelių direkcijos atstovas.

Kėdutės liko vienišos

Filosofas V.Bachmetjevas įsitikinęs, kad upių miesto statusą gali išgelbėti tik meno atstovai.

"Menininkai mąsto neracionaliai, neturi teisinių žinių, greičiausiai ir nuskęs, nes nebus pasiruošę, bet mums ir reikia kažko nelogiško, kitokio, kas pakviestų žmones sugrįžti prie upių", – įsitikinęs pašnekovas.

Gaivinti Kauno upes yra pasiruošę visuomenininkai, savo idėją pavadinę "Teka". Jie skatina ateiti į krantines ir užsiimti įvairiomis veiklomis, organizuoja diskusijas ir siekia atkreipti politikų bei visos visuomenės dėmesį į tai, kad Kaunui tikrai reikalingos upės. Tokios pat nuomonės laikosi ir Senamiesčio draugijos vadovė A.Grybauskienė. Ji tikino, kad pirmiausia krantinėse turi įsikurti menininkai, o tik tada paskui ateis ir verslas.

"Kaip ir Senamiestyje, taip ir krantinėse pirmiausia reikia, kad ateitų kultūra. Reikalingas kultūrinis veiksmas. Birželį mes suorganizavome "Žvejo ir žuvies" dieną, tad tikimės, kad tai bus graži tradicija", – kalbėjo aktyvistė.

Tiesa, ne visos menininkų idėjos Kaune toliau puoselėjamos. Prieš maždaug pusantrų metų "Upės korio" iniciatyvos sumanytojas Vytautas Puzeras iš Vilniaus Neries upe baidarėmis atplukdė tris spalvotas kėdutes, kurios buvo sumontuotos priešais "Žalgirio" areną. Iš kėdučių miestas turėjo sudėlioti kėdučių korį ir taip atsirastų vieta, kur galima susitikti, pakalbėti ar pažiūrėti į tekantį vandenį. Deja, dovanotos trys kėdutės taip ir liko vienišos – niekas projekto toliau nevystė, daugiau spalvotų kėdučių krantinėje neatsirado. Neprisidėjo nei miestas savivaldybė, nei verslininkai.