Patys kepė blynus
Prieš metus bridę per pusnis, šiemet Lietuvos liaudies buities muziejaus lankytojai batus merkė į balas ir purvą. Ne vieno lūpose pasigirdo juokeliai, esą Lašininio ir Kanapinio muštynių baigtis šįkart ne tokia svarbi, nes žiemos seniai neliko nė kvapo.
„Jau ir snieguolės prie balkono pražydo, tai apie kokią žiemą galime kalbėti, bet tradicijos per Užgavėnes apsilankyti Rumšiškėse nepraleidžiame jau eilę metų, – kalbinta šeima iš Kauno patikino, kad prakiuręs dangus ne priežastis blynus šakute smeigti žiūrint televizorių. – Tą patį galima daryti ir čia. Matau ne tik blynų, bet ir kitų skanėstų sočiai.“
Kulinarinio ir tautinio paveldo meistrų dirbtuvės pakvipo rūkytos mėsos gaminiais, sūriais ir arbatžolėmis. Kepyklėlė viliojo meduoliais, cukruotais sausainiais ir dar šilta duona. Darbėnų sodybos kieme Žemaitijoje ir Obelinės sodybos prieigose Suvalkijoje ant keptuvių čirškėjo skaniausi blynai. Pastarųjų prie kepurinio malūno galėjo išsikepti ir patys svečiai.
Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko.
„Savi blynai visada skaniausi, o jei dar kepi juos po atviru dangumi, nereikia net ir cukraus! Be to, dar neteko valgyt blynų ne iš lėkščių, o ant medinio padėkliuko“, – pirštus iš skanumo apsilaižė pusamžė šventės viešnia.
Atvyko daug užsieniečių
Tradiciškai šventės dalyviai buvo kviečiami pasipuošti Užgavėnių kaukėmis. Minioje buvo galima sutikti raganų, velnių, gandrų, čigonų, apsigaubusių skaromis ir šiltais kailiais, apsikarsčiusių riestainių karoliais. Neatsinešę kaukių, jas galėjo pasigaminti ugniagesių stoginėje įsikūrusiose dirbtuvėse.
„Kiekvienas atėjęs gavo kartono lakštą. Jei stigo fantazijos, galėjo naudotis mūsų paruoštais šablonais, – mokytoja džiaugėsi, kad į dirbtuves užsuko ne vienas užsienietis. – Buvo labai įdomu stebėti, kaip jie dirba. Jų braižas kitoks ir spalvas drąsiau rinkosi.“
Kol vieni karpė kaukes iš kartono, kiti spraudėsi arčiau meistro Sauliaus Tamulio ir jo rankdarbių.
„Nesidrovėkite, prieikite arčiau“, – kvietė tautodailininkas, vienintelis Šiaulių menininkas, kaukes dirbantis pagal senovines tradicijas S. Tamulis.
Neretai per sezoną meistras išdrožia virš trisdešimties kaukių. Daigiau nei šimtą meno kūrinių jis laiko savo namuose ir penkis kartus tiek Saulius išdalijo Lietuvos muziejams. Iš meistro lūpų susirinkusieji išgirdo, kad geriausiai kaukėms tinka drėgmę mėgstanti liepa ir sužinojo, kokie personažai kūrėjui arčiausiai širdies. Tai – velniai ir raganos.
Saulius neslėpė esantis bene vienintelis toks pasišventęs kaukių drožybai, todėl vylėsi, kad greitu metu atsiras bent keli jaunuoliai, su kuriais galėtų dalintis savo paslaptimis.
Gausybė pramogų
Belaukdami šventės kulminacijos, lankytojai dalyvavo viktorinose, žaidimuose, jodinėjo žirgais, riedėjo vežimais, šoko ir dainavo kartu su Panevėžio bendruomenių rūmų folkloro ansambliu „Pulkelis“, Vilniaus universiteto folkloro ansambliu „Ratilio“, Plungės rajono savivaldybės Šateikių kultūros centro folkloro ansambliu „Šateikee“, Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Bazilionų filialo Kurtuvėnų folkloro ansambliu „Kurtuove“ ir kitais. Trypti nekliudė net ir pažliugęs grindinys – žmonės raitojo kelnes ir šoko susikibę. Miestelyje įsikūrusiame Liekarių vengūrų priimamąjame sunegalavusius gydė profesorė Liekarka Karka, jai talkino Belziukas ir vaistininkas Kipšelis iš Pašulių pelkės. Praeivius velnio lašais vaišino persirengėlių būrys. Galiausiai įvyko laukiamiausia metų kova – savo jėgas surėmė Kanapinis ir Lašininis. Pastarasis po įtemptų grumtynių krito ir turėjo pripažinti savo Kanapinio pergalę. Netrukus po to užsiliepsnojo Morė. Sumeistrauta iš medienos, šieno ir medžiagos skiaučių, ji sudegė tam, kad vėl atgimtų.
Naujausi komentarai