Gyvenimo nuskriaustus vaikus globoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) studijuojantys užsieniečiai. Jiems lietuvių kalbą dėstanti Kalbų ir edukacijos katedros lektorė Loreta Alešiūnaitė patyrė, kad bendravimas yra abipusiškai naudingas.

– Kaip gimė idėja organizuoti užsienio studentų išvykas į vaikų globos namus? – paklausėme L.Alešiūnaitės.

– Dirbdama su studentais iš užsienio pastebėjau, kad jiems reikia ne tik žinių, bet ir nuoširdaus bendravimo, pagalbos, patarimų. Taip šiems jaunuoliams tapau užuovėja svečioje šalyje. Dar prieš dvylika metų visiems kartu gimė idėja aplankyti gyvenimo nuskriaustus vaikučius. Kartu su keliais studentais iš Izraelio ir Libano pradėjome organizuoti išvykas į mūsų šalies vaikų globos namus. Noras bendrauti, dalytis gerumu, globoti augo labai greitai. Mūsų mažaisiais draugais tapo našlaičiai, neįgalūs, intelekto negalią turintys vaikai. Pastebėjau, kad globos, pagalbos silpnesniam jausmai sustiprėjo ne tik mano, bet ir studentų širdyse.

Šiandien visas šventes, akcijas koordinuoja KIMSU – mūsų universitete  studijuojančių užsieniečių studentų organizacija ir aktyviausi savanoriai. Geranoriškai padeda ir akcijose dalyvauja LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro administracija, dekanato darbuotojai. Universitetas skiria transportą dovanoms nuvežti.

– Kokių įspūdžių, bendraudami su šiais vaikais, patiriate?

– Bene pirmiausiai draugystę užmezgėme su Kaune esančia Jono Laužiko specialiąja mokykla, kurioje patyrėme daug gerų emocijų: dainavome, šokome, rengėme krepšinio varžybas ir lietuvių liaudies žaidimo bočios čempionatą. LSMU studentai užsieniečiai kartu su jaunaisiais draugais švenčia Kalėdas ir Velykas, Pirmoko dieną bei kitas šventes. Nuostabu matyti jauną, karjeros siekiantį, veržlų studentą kartu su mažuoju draugu-globotiniu, kartu sėdinčius ir marginančiais velykinį kiaušinį. Tą akimirką jie būna panirę į kitą pasaulį: susikaupę, susiglaudę, be žodžių vienas kitą suprantantys. Tokią akimirką nenoromis ištrykšta džiaugsmo ašara.

Jau ketveri metai važiuojame į kūdikių namus "Lopšelis". Šiais mokslo metais buvome jau tris kartus. Vienu metu visi net netilpome. Neapsakomas jausmas užplūsta, kai jaunas studentas vaidina geraširdį Kalėdų Senelį. Štai, pavyzdžiui, per praėjusias šventes turėjome net du Kalėdų Senelius. Tiesa, jų odos spalva buvo kiek kitokia, bet mažųjų džiaugsmas matuojamas tik dovanojama šiluma ir meile.

– Studentams baigus studijas ir išvykus, ryšys, užmegztas su likimo nuskriaustais vaikučiais, nutrūksta?

– Studentai keičiasi, tačiau meilė išlieka. Juk ji neturi ribų. Akciją "Meilė be ribų" pradėjome vos nuo dešimties savanorių, o šiandien jie nebesutelpa į dešimtis automobilių. Be to, studentams keičiantis, atsiranda vis naujų idėjų, kaip pradžiuginti jaunuosius globotinius, kuo dar juos nustebinti. Savo mažiesiems draugams nuperkame higienos priemonių, specialių ugdymo reikmenų. Tai darome jau daug metų.

– Iš kur gaunate lėšų?

– Bendravimas ir šiluma yra neįkainojamos vertybės, tačiau vis dėlto šiems vaikams labai reikia ir materialinės pagalbos. Reikia elementarių higienos, mokymosi priemonių. Studentai sugalvoja, kaip užsidirbti lėšų. Pavyzdžiui, suorganizuoja pyragų kepimo vakarėlį arba įvairių tautų maisto šventę. Į tokius renginius ateina universiteto dėstytojų, svečių, ir jie mielai perka maistą, rankdarbius. Surinktos lėšos yra skiriamos labdarai.

– O kaip visa tai vertina patys studentai?

– Po kiekvienos tokios akcijos jau daug metų girdžiu tuos pačius klausimus: kodėl mūsų visuomenė palyginti mažai rūpinasi šiais vaikais, kodėl jie čia atsiduria. Ir dar klausia, kada vėl važiuosime aplankyti mažųjų bičiulių.