1994 m. lapkričio 4 d. dienraštyje pubikuotas interviu.

Pokalbis su Jungtinių Amerikos Valstijų ap­linkos apsaugos agentūros Vidurio Vakarų re­giono administratoriumi, aplinkosaugos Baltijos valstybėms koordinatoriumi Valdu Adamkumi.

– Lietuvoje lankotės gana dažnai. Žinodamas Jūsų mei­lę tėvų žemei, vis dėlto no­rėčiau paklausti: o koks svar­biausias šios Jūsų viešnagės tikslas?

- Atvykau aptarti, kaip būtų galima geriau panaudoti įvairių ša­lių Lietuvai teikiamą pagalbą aplin­kos apsaugai. Būna, kad tiems pa­tiems tikslams ir Amerikos, ir Eu­ropos valstybės skiria nemažas lė­šas, o apčiuopiamesnių rezultatų nematyti. JAV ėmėsi iniciatyvos su­šaukti Lietuvai, Latvijai ir Estijai paramą teikiančių šalių atstovus ir pasitarti, kaip viską organizuoti, kad nebūtų bereikalingai švaistomos lėšos. Šiame susitikime dalyvavo 12 valstybių atstovai. Pirmasis pasitari­mas vyko Taline, po to – Lietuvoje ir Latvijoje. Svarbiausias mūsų tiks­las – sukoordinuoti pagalbą Baltijos valstybėms. Esu laimingas kiekvie­nos tokios komandiruotės metu ga­lėdamas pabuvoti Lietuvoje, susitik­ti su jos žmonėmis, draugais, gimi­nėmis. Per metus čia apsilankau tris keturis kartus.

– Ar pastebite Lietuvoje kokių nors permainų?

– Bendro vardiklio atsakymui į šį klausimą nėra. Matau gražėjančias parduotuves, kuriose dau­gėja įvairių prekių. Nors, paly­ginti su Estija, tie pasikeitimai ir mažesni, bet vis vien didelis skir­tumas su tuo, ką aš mačiau Lietuvoje prieš dvejus ketverius metus. Pažanga lyg ir yra. Ta­čiau, kita vertus, pastebėjau: atei­na žmonės, pasidairo tose par­duotuvėse ir dažniausiai išeina taip nieko ir nenusipirkę. Pirkti dabar jau yra ką, tačiau nėra už ką... Tai rodo, jog Lietuvos eko­nomika nepagerėjo, o giliau pa­nagrinėjus išryškėja, jog suirutė yra didesnė negu kartais atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man regis, Lietuvoje situacija yra sunkesnė negu Estijoje. Ten žmonės atrodo laisvesni, gyvena turtingiau, opti­mistiškiau žiūri į ateitį. Girdėjau Taline kalbant: gyventi dabar sun­ku. Tačiau kad reikėtų skaičiuoti centus duonai... O Lietuvoje girdėjau ir apie tai.

Valdas Adamkus / wikipedia.org nuotr.

– Jums susitinkant ir kal­bantis su įvairiais žmonėmis susidaro įspūdis, jog net gy­vendamas Amerikoje esate puikiai informuotas, kas de­dasi Lietuvoje, kokia jos ekonominė ir politinė situa­cija. Iš kur semiatės šių žinių?

– Kiekvieną dieną gaunu oro paštu siunčiamus Lietuvoje pre­numeruojamus leidinius. Visuomet su malonumu skaitau „Kauno die­ną“. Iš trijų keturių laikraščių ir susidarau vaizdą.

– Ar atvykęs į Lietuvą galite pasakyti, kad mūsų spauda dabar rašo tiesą?

– Taip. Aišku, galima pastebė­ti kai kurių niuansų. Neretai laik­raštis turi tam tikrą politinę kryp­tį ir jos laikosi. Tai visuomet labai aiškiai matosi. Gaila, bet kai kurie Lietuvos leidiniai, ma­nyčiau, per daug dėmesio skiria partinių pozicijų propagandai, daug ką pakreipia taip, kad būtų naudingiau tai partijai. Tokios publikacijos, žinoma, manęs nedomina ir nejaudina.

– Pastaruoju metu Lietu­voje pradėta kalbėti apie Jus kaip apie galimą kandidatą į musų šalies Prezidento postą. Ką Jūs pats apie tai manote?

– Atvirai tariant, esu nustebęs dėl tokių kalbų. Matyt, turėčiau padėkoti tiems žmonėms, kurie mano, kad aš būčiau tinkamas kandidatas į prezidentus. Tačiau kartu turiu pasakyti: niekas kol kas man to posto nesiūlė ir nie­kam nesu pažadėjęs, kad sutik­čiau būti kandidatu į jį. Manau, jog ir Lietuvoje yra pakankamai vertų šio posto žmonių. Kai ku­rie mano draugai, išgirdę kalbas apie kažkieno ketinimus iškelti mane kandidatu į Lietuvos Prezi­dentus, „auklėjo“: beproti, ką tu sau galvoji, juk į grabą tave anksčiau laiko nuvarys, žaistum ramiai golfą, ir tiek. Tačiau šal­čiausias dušas dabar yra mano žmona. „Aš visai nenoriu tapti našle, net po ketverių metų bu­vimo pirmąja Lietuvos ledi. Pa­žįstu tave, – sakė ji, – tu eisi pramušta galva ir per ketverius metus sudegsi kaip žvakė, o nuo­šalyje būdamas gal dar daugiau galėtum padėti Lietuvai.“ Dar net nežinau, kaip pasielgčiau, jei dėl prezidentavimo būčiau „prispaus­tas prie sienos“. Jei man įrodytų, kad pavyktų aplink save suburti jaunų, energingų profesionalų, idealistų komandą, kuriai rūpėtų tik Lietuvos ateitis, gal ir ryžčiausi. Todėl kol kas nesakau nei „Taip“, nei „Ne“.

– Tarkim, vis dėlto kas nors paprašys Jus balotiruo­tis kandidatu į Lietuvos Res­publikos prezidentus. Kaip apibudintumėte tą politinę jėgą, kurios remiamas ryžtu­mėtės eiti į rinkimus?

– Šiuo metu aš nesu susijęs nė su viena politine Lietuvos jėga. Mano pažiūros yra daugiau ar mažiau centristinės, todėl aš at­metu bet kokį kraštutinumą – ar tai būtų dešinysis, ar kairysis. LDDP turėjo puikią progą įrodyti, kad yra pasiryžusi tarnauti Lietu­vai, jos žmonėms. Tačiau jai to padaryti, deja, nepavyko. Žmonės yra nusivylę ir aš juos puikiai suprantu. Jei vis dėlto pasiryž­čiau imtis atsakomybės už Lietu­vos likimą, tai remčiausi visomis politinėmis jėgomis, kurios yra į dešinę nuo LDDP. Tik plati koa­licija gali išvesti šalį iš krizės. Stebuklas, manau, neįvyks: nie­kas nei per mėnesį, nei per me­tus nepakeis Lietuvos ekonomi­kos. Galbūt tam prireiks net de­šimtmečio, bet ir tai jei šalis vadovausis sveiku protu, bus tvir­tai pasiryžusi žengti nauju sąži­ningu, pasiaukojančiu keliu.

– O Jungtinėse Amerikos Valstijose ar priklausote ko­kiai nors partijai?

– Ne, nesu nė vienos politinės partijos narys. Būdamas JAV administracijos pareigūnas, aš net negaliu priklausyti jokiai partijai. Simpatizavau ir simpatizuoju res­publikonams, nes tarp jų yra daugiau Lietuvos draugų. Ne tik mano, bet ir daugelio Amerikos lietuvių simpatijos dažniausiai būdavo tos partijos pusėje, kurios politika buvo palankesnė Lietuvai. Demokratai yra atsakingi už Lietuvai daug negandų atnešusius Jaltos ir Potsdamo susitarimus, todėl respublikonai mums yra artimesni.

– Teko girdėti kalbų, jog ketinate visam laikui sugrįž­ti į Lietuvą...

– Visuomet svajojau, juk kada nors sugrįšiu į Lietuvą. Kelias į ją pasirodė ilgas, tačiau svajonė neišblėso ir dabar aš iš tiesų svarstau tokią galimybę. Esu jau kalbėjęsis su Vytauto Didžiojo universiteto vadovais dėl paskaitų skaitymo. Jokiu būdu neatmetu galimybės, jog sugrįšiu į Lietuvą ir į gimtąjį Kauną, tik kol kas nesakau, kada tai bus.

– Ir Jūsų negąsdina tai, kad be daugybės Lietuvoje Jus nuoširdžiai gerbiančių žmonių sutiksite ir priešiškai Jusų atžvilgiu nusiteikusių, kurie, siekdami valdžios ir bijodami Jūsų populiarumo, nepagailės ir intrigų, ir šmeižtų? Beje, po paskutinės Jusų viešnagės „Lietuvos ai­das“ jau šliūkštelėjo purvu...

Jokiu būdu neatmetu galimybės, jog sugrįšiu į Lietuvą ir į gimtąjį Kauną, tik kol kas nesakau, kada tai bus.

– Esu ragavęs ir šilto, ir šal­to, todėl manęs tokie dalykai nestebina ir nebaugina. Kai kurių žmonių kaltinimai man yra tokie nerimti ir nerealūs, kad galiu Jus užtikrinti: dėl jų aš miegu ramiai, mano sąžinė yra švari.

– Opozicija vis dar tebe­kalba apie priešlaikinius mū­sų Seimo rinkimus, o LDDP tvirtina, kad valdžioje išbus visą jai skirtą kadenciją. Kaip Jums viskas atrodo iš šalies?

– Seimo rinkimai, manau, tu­rėtų įvykti tada, kai pasibaigs jo kadencija. Jei jie būtų kokiu nors būdu paskelbti anksčiau, opozicija iš to nieko nelaimėtų. Rinkimams reikia gerai pasiruošti, turėti apgalvotą programą, deramus kandi­datus į Seimo narius, o ne karš­takošiškai bandyti laimę su tuo pačiu senu bagažu, iš gatvės, pa­žįstamų bei bičiulių surinkta ko­manda. Iš to nieko neišeitų, ir Lietuvai tokie rinkimai laimės neatneštų. Tegul tos partijos ir save politikais laikantys žmonės geriau išnaudoja likusį laukimo laiką savo „namų darbams“.

– Kaip manote, ko dabar labiausiai reikėtų Lietuvai, kad ji kuo greičiau išbristų iš nelengvos ekonominės ir politinės situacijos?

– Pirmiausiai, kad visos parti­jos atsisakytų niekam naudos neat­nešančių bevaisių politinių rietenų ir ambicijų. Po to reikia pertvar­kyti Lietuvos teisinę sistemą, su­kurti įstatymų bazę, kuri leistų atstatyti ekonomiką, pritraukti už­sienio investitorių, grąžinti žmo­nėms tikėjimą rytdiena. Lietuva turi turėti savo ateities viziją, o jei norite valdiškiau – valstybės kūrimo koncepciją.

– Ką manote apie dar vie­ną mūsų politikų nesantai­kos obuolį – karštus ginčus: leisti ar neleisti Lietuvoje už­sieniečiams pirkti žemę?

– Pasaulyje ši problema prak­tiškai neegzistuoja. Aš net nesup­rantu, dėl ko ginčijamasi. Nuva­žiuokit į bet kurią valstybę ir pirkit namą kartu su žemės skly­pu ar tik žemės sklypą jo staty­bai. Lietuvoje kuriozai – namas tavo, o žemė po juo – jau valsty­bės. Vienur kratomasi krachą pa­tyrusio socializmo, o kitur jo lai­komasi kaip vienintelio gelbėjimo­si rato. Negirdėjau nė vieno argu­mento, kuris mane įtikintų, kodėl negalima parduoti žemės užsienie­čiams. Jei to neleidžia Konstituci­ja, ją reikia pakeisti, patobulinti, o ne tuščiai gaišti laiką ginčijan­tis, kas didesnis Lietuvos patrio­tas.

– Gal ir ne visai korektiš­kas klausimas, bet jei ne­paklausiu aš, galbūt piktdžiu­giškai paklaus kas nors ki­tas: ar neketinate, grįžęs į Lietuvą, atsiimti savo tėvų ar senelių žemių, kitokio nekilnojamojo turto?

– Mano tėvas turėjo žemės Šiauliuose, buvo jos ir Kaune, Žaliakalnyje, labai gražioje vieto­je, kur ir dabar išlikę du apgriu­vę namukai. Kažkada buvęs mies­to meras V. Adomonis man siūlė: rašyk pareiškimą, viską sutvarky­sim... Ir tada, ir dabar sakau: nereikia man nei to tėvų užgy­vento turto, nei žemės, kuria da­bar naudojasi kiti. Nenoriu aš nieko supriešinti, nuskriausti. Jei kada grįšiu į Lietuvą, man pakaks pinigų nusipirkti ar pasistatyti to­kį namą, kokį aš norėsiu. Jokio biznio, jokių turtų susikrauti Lie­tuvoje nesitikiu. Materialiai aš kur kas laisviau ir geriau gyvenčiau Čikagoje. Net pensijoje būdamas gaučiau maždaug penkias dabarti­nio Lietuvos Prezidento algas. Ne turtais man Lietuva brangi...

– Ačiū už nuoširdų pokal­bį.