Šviesios viltys

„Visi trokštame Lietuvos nepriklausomybės ir, kovodami dėl jos, daug aukų dedame, o mūsų narsioji kariuomenė ir kraują gausiai lieja. Bet galutinai įvyks ir sutvirtės, kada išgausime ne tik medžiaginę, bet ir mūsų dvasios nepriklausomybę, kada atsikratę nuo atmetamų ir svetimų mums kultūros priemonių (kalba, valdymo tvarka, mokykla ir t. t.), nutiesime mūsų tautos sielai platų kelią, kuriuo eidama ji neišblaškys savo pajėgų po svetimus kraštus, ir semdama gyvybės pradų iš savo prigimtosios dirvos įsiviešės, sutvirtės ir parodys pasauliui gražiausias savo ypatybes“, – 1920 m. sausio 27 d. skelbė visuomenės ir politikos dienraštyje „Lietuva“ publikuotas tekstas.

„Atidaromoji sausio 27 dieną pirmoji Lietuvos Aukštoji Mokykla kaip tik bus mūsų tautai tas pirmasis, įmestas į tirštą druskos tirpinį, krislelis, kurs sutraukia aplink save išsklaidytas skystime mažas druskos daleles ir taisyklingai jas kraudamas, veikiai išaugina didelį ir gražų krištolą, kuris šviečia lyg deimantas. Taip ir mūsų Aukštoji Mokykla, tikimės, sutrauks išsklaidytas mūsų tautos dvasios pajėgas ir sudarys iš jų gražų, harmoningą ir stiprų vienetą, kurs įpins ir savo šviesų spindulėlį į bendrą pasaulio kultūrą. Sunki yra pradžia, bet, matydami mūsų jaunuomenės mokslo troškimą ir mūsų visuomenės pasiryžimą iškovot tą dvasios nepriklausomybę, mes ramiai ir be baimės imamės sunkaus darbo, įkurdami pirmąją Lietuvoje Aukštąją Mokyklą ir tikimės, kad mūsų visuomenė, suprasdama šio darbo svarbumą, rems mus savo užuojauta. Tebūnie sausio 27 diena linksma šventė, nes joje grendžiamas mūsų tautos dvasios nepriklausomybės pagrindas“, – toks Aukštųjų kursų tarybos pranešimas anonsavo laisvos Lietuvos lietuviško aukštojo mokslo pradžią.

Aukštųjų kursų Technikos skyriaus laisvojo klausytojo Juozo Indriūno pažymėjimas. / Kauno technologijos universiteto muziejaus nuotr. / KTU-M S 2

Įveikė kliūtis

Kaip primenama Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešime, Lietuvos Vyriausybei persikėlus į Kauną ir netekus Vilniaus universiteto, susiimta aukštojo mokslo organizavimu laikinojoje sostinėje. Tebevykstant nepriklausomybės kovoms su bolševikais, lenkais, bermontininkais, vykstant mobilizacijai, stingant lėšų, tai padaryti buvo sudėtinga. Tad kursų iniciatoriui matematikui Zigmui Žemaičiui teko didžiulė organizacinė našta šios idėjos svarbą įrodinėti tuometei šalies Vyriausybei, nerimavusiai dėl blogos šalies finansinės padėties. Tačiau susibūrusiems inteligentams tikslas buvo svarbiau už kliūtis.

1920 m. sausio 27 d. buvusioje (ir būsimoje – dabar čia Kauno universitetinė Maironio gimnazija) gimnazijoje pradėjo veikti Aukštieji kursai. Pirmoji laisvos Lietuvos aukštoji mokykla pastatą dalijosi su Steigiamuoju Seimu.

Steigiant Aukštuosius kursus dirbo šviesūs žmonės, parengę kursų statuto projektą, svarstę visuomeninės aukštosios mokyklos steigimo planus ir galimybes: be Z. Žemaičio (1884–1969), gamtininkas Tadas Ivanauskas (1882–1970), teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis (1878–1950), psichologas Jonas Vabalas-Gudaitis (1881–1955), botanikas Liudas Vailionis (1886–1939), gydytojas Jurgis Alekna (1873–1952), inžinierius Kazimieras Vasiliauskas (1879–1957), filologas ir etnografas Eduardas Volteris (1856–1941).

Kursų atidaryme pirmą kartą po nepriklausomybės paskelbimo viešai sugiedota „Tautiška giesmė“, studentų himnas „Gaudeamus igitur“.

Vėliau istorikai rašys: 1920 m. sausio 27-osios vakarą gimnazijos salė buvo sausakimša. Tarp svečių buvo keletas ministrų, aukštų bažnyčios hierarchų, politikų ir tautinių bendruomenių atstovų. Švietimo viceministras Pranas Mašiotas pabrėžė, kad renginyje dalyvauja kaip privatus asmuo, todėl į prezidiumą nesėdo. Buvo tikimasi, kad atvyks ir prezidentas Antanas Smetona, tačiau jis renginyje, trukusiame keturias valandas, nepasirodė. Kitą dieną laikraštis „Lietuva“ pranešė, kad prezidentas vakar daug keliavo po provinciją, grįžo vėlai, apie 19 val.,  ir dėl nuovargio negalėjo dalyvauti Aukštųjų kursų atidaryme.

Universiteto pamatas

Aukštųjų kursų studentai mokėsi pagal universitetų nuostatas ir programas. Juose veikė šeši skyriai: Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos, Medicinos ir Technikos.

Į kursus įstojo 522 klausytojai, iš kurių 244 – tikrieji, turintys brandos atestatus. Paskaitas skaitė daugiau kaip 40 dėstytojų.

Beveik visi lektoriai turėjo nuolatinį darbą kitose įstaigose, o kursuose dėstė tik po darbo, nes paskaitos vykdavo nuo 17 iki 22 val. Klausytojai taip pat dirbo, beveik pusė jų buvo 20–25 metų jaunuoliai.

Po dvejų metų kursuose jau studijavo 480 klausytojų, dėstė 48 dėstytojai – klausytojų sumažėjo dėl vyrų mobilizacijos į kariuomenę ir dėl to, kad po lenkų įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos daugelis negalėjo sugrįžti į Kauną tęsti studijų.

Kursai buvo finansuojami mišriai: pusė lėšų buvo surenkama iš aukų, o likusias skirdavo Lietuvos Vyriausybė. Mokestis už mokslo metus siekė 600 auksinų. „Materialiai kursus rėmė Aukštųjų mokslų draugija (vien iš rengiamos loterijos daugiau kaip 0,5 mln. auksinų kasmet), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai. 1920 m. Lietuvos Vyriausybė kursams skyrė 150 tūkst., 1921 m. – 1,009 mln. auksinų (10,3 proc. ir 64,3 proc. atitinkamų metų Aukštųjų kursų išlaidų)“, – rašoma Visuotinėje lietuviškoje enciklopedijoje.

Šiuose kursuose buvo parengti pirmieji mokslo darbuotojai, surinkti būsimi studentai, parengtas universiteto statuto projektas. Jie tapo pagrindu 1922 m. pradėjusiam veikti Lietuvos universitetui, vėliau tapusiam Vytauto Didžiojo universitetu.