Septintus metus "Caritas" sriubos valgykloje vedėja dirbanti Rita Veličkienė dabar su veriančia širdimi prisimena akimirkas Londono restorane, kai reikėdavo išmesti daug maisto. "Caritas" valgykloje, kur susirenka didžiausi Kauno varguoliai ir asocialūs asmenys, maisto niekada nelieka.

Ne vienas tūkstantis

"Vedėja, ko šiandien duosite valgyti?!" –  kitame troleibuso gale pasigirsta konteineryje rastais drabužiais dėvinčio ir seniai nesipraususio vyro šūksnis.

"Vedėja, laba diena!" – surinka Kauno požeminėje perėjoje klūpantis ir išmaldos prašantis elgeta.

"Vedėja, kur einate?" – garsiai teiraujasi Vilniaus gatvėje pinigų prašantis senjoras.

55 metų R.Veličkienę pažįsta gal ne visi, bet daugelis Kauno elgetų, varguolių, benamių ir asocialių asmenų: daugiau nei per šešerius metus iš jos rankų sriubos, košės, arbatos, kompoto, duonos gavo ne vienas tūkstantis nelaimingųjų.

Kai kurie jų – "Caritas" valgyklos senbuviai, kiti keičiasi dažnai – vieni miršta, kiti patenka įkalinimo įstaigon, kai kuriems, jų, deja, tik  mažuma, pavyksta rasti savyje valios  pakilti iš dugno.

"Dirbdama čia ne vieną kartą prisimindavau Londoną, restoraną "Chop House" prie Tauerio tilto, kur su skaudančia širdimi išmesdavau daug gero maisto", – atsiduso nuo 2007 iki 2009 m. Anglijoje virėja dirbusi Rita.

Angliškai nemokėjo

Baigusi prekybos mokyklą 1979 m. ji gavo paskyrimą  dirbti virėja restorane "Trys mergelės", po to dirbo restorane "Vakaras", bare "Formula", tiems patiems savininkams priklausančiuose restoranuose – "Astra", Miesto sodas", "Jachtklubas".

Kaip jos gyvenime atsirado Londonas?

"Esu gimusi po Jaučio ženklu. Ragais, nagais, bet iriuosi į priekį ir visada laikausi savo žodžio, – šyptelėjo linksma ir bendraujanti moteris. – Buvusios darbo kolegės dirbo restorane Londone. Kartą, grįždamos atostogų į Lietuvą, pasakė, kad yra laisva darbo vieta. Dar priminė, kad yra vieta ir bendrame nuomojamame bute. Gerai, tariau, ir po to savo žodžio atsiimti negalėjau, nors angliškai beveik visiškai nemokėjau."

Puikiai maistą gaminančiai virėjai "Chop House" iš pradžių buvo labai sunku: Rita nežinojo, kaip angliškai kopūstas, agurkas ar pomidoras.

"Miesto centre įkurtame dideliame restorane lankėsi daug turistų, turėjome apie 20 virėjų – dauguma jų buvo jauni indai, arabai, pakistaniečiai, – pasakojo moteris. Tiesa, jai padėdavo lietuviai, o girdėdamas kitomis kalbomis kalbančius nebuvo labai priekabus ir virtuvės šefas prancūzas. – Be to, pradėjau lankyti kalbos kursus."

Draugiškiausi – juodaodžiai

Iš pradžių, kol išmoko angliškai, Rita patyrė daug kuriozų. Kartą, jau po pusiaunakčio, nuvažiavo ne į tą pusę, išlipo paskutinėje traukinio stotelėje.

"Mobilusis telefonas, kiaulystės dėsnis, išsikrovė, išsigandau, sutrikau, – dabar šypsojosi atvira moteris. – Laimė, sutikti britai senukai davė savo telefoną paskambinti. Draugė paaiškino, kur lipti į autobusą. Ten – nė gyvos dvasios, tamsu. Iš mano veido situaciją suprato juodaodis vairuotojas ir parodė, kur turiu išlipti."

Beje, be draugų lietuvių, indus plaunantys juodaodžiai buvo draugiškiausi ir dėmesingiausi darbo kolegos.

Jie nepiktai juokdavosi, kai Rita bandydavo kalbėti angliškai, padėdavo ir pirmieji užjausdavo, pamatę, kai kartais kamputyje iš liūdesio, streso, nežinios ašarodavo kaunietė.

Lietuvoje atsirado vieta

Tuo metu jos draugai nuosprendė grįžti į Lietuvą, o prancūzą pakeitė virtuvės šefas anglas.

"Jis paduodavo sąrašą su angliškai surašytais ingredientais, restorane ir bare receptą keisdavo kas savaitę ir žiūrėdavo, kaip gaminu, – britas griežtai reikalavo, kad restorane visi kalbėtų tik angliškai. – Pagaminu, o jis – šūdas ir tą gerą maistą liepia išmesti. Ir nieko neaiškindavo, ką darau blogai. Dabar ypač skauda širdį, kai prisimenu daug išmesto šviežio maisto, per dieną nesunaudotų gaminių iš kepyklėlės."

Ir nors kaunietė jau buvo perkelta į šaltųjų patiekalų skyrių, pradėjo puikiai sutarti su virtuvės šefu, kuris net derindavo darbo grafiką pagal ją, turėjo jaunų mokinių iš Indijos ir kitų egzotiškų šalių, tačiau nostalgija – artimųjų, Lietuvos ilgesys – kankino smarkiai.

"Kai kartą draugės Kaune užsiminė, kad "Caritas" valgykloje į pensiją išėjo ilgametė vedėja ir yra vieta, net nesvarsčiusi sutikau, nors nežinojau, kur eisiu, – juokėsi R.Veličkienė. –  Daviau žodį, kurį turiu ištesėti, o britai išlydėjo nuliūdę ir bet kada žadėdami darbo vietą."

Ne mums, o jums

"Piemenės čia neturi dirbti!" – 2009 m. rugpjūčio 1-ąją, pirmą darbo dieną, išgirdo Rita labdaros valgykloje Kaune.

Iš pradžių buvo labai sunku. Ji puikiai pamena klebono žodžius: "Kaip elgsies nuo pradžių, tą ir turėsi."

Ir 158 cm ūgio vedėja drąsiai priėjo prie keliasdešimt centimetrų aukštesnio, drūto benamio, kuris norėjo pavogti gėlę, ir paliepė ją palikti.

Pirmosiomis dienomis, kai pradėjo dingti gėlės, druska, kildavo susistumdymų, kartą atsistojusi valgyklos viduryje ji pareiškė: "Gėlės yra ne mums, o jums, servetėlės yra ne mums, o jums. Norime, kad jums būtų jaukiau ir gražiau."

Netrukus viskas pasikeitė: benamiai, asocialūs asmenys, alkoholikai, narkomanai tvarkingoje valgykloje nevogdavo, o kartkartėmis netgi atnešdavo dovanų – prie konteinerių rastų gėlių, puodelių, nupirkdavo saldainių.

Rita jau pažįsta visų veidus ir jos niekas nebebando apgauti. Pirmosiomis dienomis kai kurie nusiimdavo kepurę ir eilėje prie nemokamo maisto stodavo antrą, po to, nusivilkę striukę, net trečią kartą.

"Taip, buvo sunku, nes čia daug neigiamos energijos, nevilties, liūdesio, pykčio, – neretai tos dvi valandos, kai didžiausi varguoliai valgydavo, R.Veličkienei atimdavo daugiau jėgų nei 12–14 valandų restoranuose. – Buvo sunku, kai prisimindavau pokylius, banketus, visai kitokius žmones, o dabar staiga matai – ateina žmonės, kurie neturi už ką valgyti."

Sutverti ne dirbti, o mylėti

Dabar Rita puikiai sutaria su "Caritas" lankytojais: senbuviai už ją mūru užstoja, jei kartais išsišoksta koks piktas naujokas, tyli sukandę dantis ir nė žodžio nesako, kai ji išpila pilstuką į kriauklę ir atiduoda tuščią bambalį.

Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre baigusi socialinės darbuotojos padėjėjos mokslus, Rita gerai išmano tų žmonių psichologiją, kūno kalbą.

Itin dvokiančius, nevalyvus lankytojus ji drąsiai išgrūda maudytis į netoliese įrengtą nemokamą prausyklą, o vasarą – valgyti ant laiptų.

"Aš šiandien neprognozuojamas! Vedėja, geriau nebūkite greta", – kartą perspėjo vienas jaunuolis su peiliu rankoje, tačiau R.Veličkienė sugebėjo jį nuraminti. "Jei agresyviau elgiasi smarkiai išgėręs asmuo, kreipiuosi pagalbos į blaivesnius, kurie sutramdo išsišokėlį", – darbo akimirkas pasakojo vedėja.

Bet tokie atvejai – reti.

Tie žmonės labai laimingi ir visada dėkingi, kad gauna nemokamai pavalgyti.

Jiems trūksta dėmesio, meilės, bendravimo. Jie neretai prisipažįsta, kad nori su kažkuo pakalbėti, bet gėdijasi eiti prie praeivių.

Taip, daugumai iš jų trūksta ir beržinės košės, nes tarp benamių yra bevalių, tinginių ir besigailinčių savęs.

"Kai kurie net pirštą pajudinti tingi ir sako, kad sutverti ne darbui, o meilei. Paneš maišą bulvių, primins mėnesį ir prašys papildomos porcijos sriubos, – šyptelėjo vedėja. – Bet daug jų verti ir užuojautos, daug jų sušąla, žūsta po automobilių ratais, miršta, užsimuša. Todėl jų veidai dažnai keičiasi."

Liūdni senjorų likimai

"Mirė Zeniukas po troleibusu", – kartą apie vieną nuolatinį lankytoją kalbėjo draugai, o Rita su virėjomis jo atminimui uždegė žvakutę.

O po kelių mėnesių tarpduryje ima ir pasirodo... Zeniukas.

"Žinai, kur buvau?" – ir pirštais rodo grotas.

Lygiai taip pat anksčiau laiko buvo palaidota Zita, kuri, benamių teigimu, mirė Zanavykų turguje.

"Tačiau po dvejų metų ateina moteris, pavalgo, kitą dieną – vėl, – šypsosi R.Veličkienė. – Nejau Zita turėjo dvynę? Po akimirkos ši šyptelėjo ir pasiteiravo, negi ją jau pamiršo?"

Labiausiai Ritai gaila senjorų: tvarkingi senukai ir senutės negalvojo, kad gyvenimas bus toks žiaurus ir kada nors jiems trūks pinigų maistui, vaistams.

Ne vieno senjoro istorija panaši: padėjo savo vaikams, užstatė butus, apgavo sukčiai, neišsimokėjo paskolos bankui, dėl vaikų ar anūkų paaukojo būstus, mirus vaikams ir artimiesiems negali išgyventi vieniši.

"Ne vienas asocialus asmuo anksčiau gyveno  pasiturimai, – Rita girdėjo daugelio benamių istorijas. – Tačiau nesėkmingai susiklostęs asmeninis gyvenimas, sunkmetis, artimųjų praradimas jiems tapo lemiamu smūgiu."

Siūlo tuoktis

Pinigų vedėja neskolina, nes tuomet apie šį faktą sužinos visi, o skolos grąžinimo vargu ar sulauksi.

"Kartą vienam daviau eurą cigaretėms, – prisipažino R.Veličkienė. – Jis nuoširdžiai prisipažino: "Skolos negrąžinsiu. Bet kai susitiksime viršuje (parodė į dangų), nešiosiu tave ant rankų."

Vedėja gauna ir gėlių, ir saldainių, o kartą vienas benamis, ją vadinantis rusiškai "devčonka" (mergaitė), iš konteinerio atnešė žaislinių meškiukų, puodukų.

"Jie dovanoja labai nuoširdžiai", – pabrėžė R.Veličkienė, kuri neretai sulaukia netgi pasiūlymų tuoktis.

"O man su vyru išsiskirti? – juokdamasi atsako Rita, o benamis šypsosi ir tęsia: – O po to vyktume kartu į Palangą. Na, taip, už tavo pinigus."

"Devčonka" ją vadinantis ir dovanų atnešantis  Ritos gerbėjas, kurį neseniai sumušė laiptinėje, dabar vaikščioja su ramentais.

"Tu "primesk", miegojau laiptinėje, su ramentais, o mane suspardė, – guodėsi žaizdotas ir liūdnas vyras, kuris neretai Ritai patardavo. – Čia daug blogos energijos, mes pikti, liūdni, o tu – jautri. Mažiau kreipk į mus dėmesio, gerk daug žaliosios arbatos, valgyk daugiau vaisių, daržovių. Ir tau, "devčonka", geros dienos ir Dievo palaimos."

Vertina, ką turi

"Gal ir jūs man kada nors duosite maisto, – vaišindama saldainiais ar sausainiais sako jiems Rita. Benamiai netiki, kad taip bus, o vedėja primena: – Neatsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos."

"Caritas" vedėja džiaugiasi, kai nuolatiniai lankytojai sugrįžta tik aplankyti šios vietos.

"Kai kurie išbrenda iš alkoholio liūno, – pabrėžė Rita. – Lankosi Dzūkijoje ar kitose vietose miškuose, kur yra uždaros bendruomenės, kuriose bandoma atsikratyti priklausomybės nuo svaigalų ir bandoma gyventi kitaip."

Malonu, kai ateina tvarkingai apsirengęs vyras ir džiaugiasi, kad rado darbą, turi mylimąją: "Jie giriasi, kad nusipirko televizorių, skalbyklę, susitvarkė baldus."

Darbas "Caritas" valgykloje R.Veličkienei leido įsisąmoninti, kad duoti yra maloniau nei imti, kaip gera būti reikalingam ir sulaukti nuoširdžios padėkos.

Čia R.Veličkienė dar geriau suprato, kaip reikia branginti tai, ką turi. Čia ji nekart su skaudančia širdimi prisiminė Londone restorane išmetamą maistą.

"Tris kartus nusispjaunu, bet tokio vargo nepatyriau ir, tikiuosi,  nepatirsiu, – nuoširdžiai kalbėjo "Caritas" valgyklos vedėja. – Ypač per šalčius, grįžusi iš darbo, dažnai pagalvoju: kaip gera, kad man šilta, turiu pavalgyti, savo lovą ir savo namus."