Svajonės pildosi

Peržengus Kauno vaikų lopšelio-darželio „Vilnelė“ slenkstį, krūtinę užliejo sentimentai. Užsimerkusi šaukštu ir vėl kabinau sviestu, cukrumi ir cinamono dulksna pagardintą manų košę, slėpiausi už bičiulių nugarų, kad kuoduota ir gana griežta muzikos pedagogė nepakviestų prie pianino, raukiausi prieš pietų miegą, kuris anuomet neatrodė toks saldus kaip dabar ir, žinoma, prieš ateinant Kalėdų Seneliui, vėl matavausi lapės, snaigės, fėjos ir eglutės kostiumus.

„Turiu ir aš kelias nuotraukas iš kalėdinių karnavalų. Smagu pažiūrėti“, – šypsojosi ikimokyklinės ugdymo įstaigos „Vilnelė“ vadovas dr. Rolandas Bulotas. Tiesa, prisiminimai iš to meto ne tokie ryškūs, kaip vėlesnė, jau moksleivio svajonė tapti darželio direktoriumi.

„Visai neseniai bendravau su savo buvusiomis grupiokėmis. Klausia jos manęs: pameni, Rolandai, kai ėjome Marijampolėje pro savivaldybę, tu pasakei, kad mes būsime mokytojomis, o tu – darželio direktoriumi? Aš vis sakau, kad svajonėms lemta pildytis, tereikia kryptingai to siekti. Nuo mažens žinojau sritį, kurią noriu studijuoti, o kad ateityje būsiu vadovu, nujaučiau dar mokyklos suole“, – savo istoriją pasakojo kaunietis.

Baigęs „Aušros“ gimnaziją ir įgijęs pagrindinį išsilavinimą jis pasirinko ikimokyklinio ugdymo mokytojo kelią. R. Bulotas buvo įsitikinęs, kad vaikai darželyje turi matyti ne tik ugdančias, jais besirūpinančias moteris, bet ir tas pačias funkcijas atliekančius vyrus. Taip vaikams būtų užtikrinamas visavertis sociokultūrinis ugdymas, padedantis įgyti pozityvios patirties. Kaunietis įstojo į Marijampolės pedagoginę muzikos mokyklą, o baigęs ją tapo pirmuoju vyru Lietuvoje, kuris įgijo ikimokyklinio ugdymo mokytojo specialybę. Šiandien R. Bulotas yra vienintelis vyras Kauno mieste, vadovaujantis vaikų lopšeliui-darželiui, o „Vilnelė“, yra vienintelis lopšelis-darželis mieste, kuriam nusišypsojo laimė būti tokio vadovo globoje.

Lyderis: ugdymo įstaigos vadovas juokavo, kad jam nėra kada senti, nes visą laiką reikia bėgti paskui vaikus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tarsi sugrįžimas namo

Savo karjerą R. Bulotas pradėjo Kauno lopšelyje-darželyje „Vaikystė“. Ten jis dirbo direktoriaus pavaduotoju ugdymui ir ikimokyklinio ugdymo mokytoju su dvejų–šešerių metų vaikais.

„Kai pradėjau dirbti darželyje, iškart ėmiau taikyti patirtinį, laisvą ugdymą. Organizavau ekskursijas, išvykas į muziejus, lankėmės vieni pas kitus svečiuose. Prieš 30 metų tai atrodė gana neįprasta, todėl labai daug tėvų norėjo vesti savo vaikus pas mane“, – pasakojimą tęsė R. Bulotas.

Lopšelis-darželis „Vilnelė“, kuriame dirba pastaruosius dvejus metus, 53 metų vyrui gerai žinomas. Studijuodamas Marijampolėje, pedagoginę praktiką jis atliko būtent čia. Kiek vėliau „Vilnelėje“ jaunam specialistui teko dirbti ir su priešmokyklinio ugdymo vaikais. Teko pasukti ir kitu keliu, išbandyti mokyklos direktoriaus darbą. Dirbdamas R. Bulotas įgijo bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir psichologijos kvalifikaciją, bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir pradinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją, familistikos magistro laipsnį, vaiko teisių apsaugos magistro laipsnį ir apgynė socialinių mokslų daktaro mokslinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete.

„Galima sakyti, apsukęs ratą grįžau ten, nuo ko pradėjau. Grįžau namo“, – ne veltui aplinka, kurią savo kabinete susikūrė R. Bulotas, primena tikrus, jaukius namus, į kuriuos visada gera grįžti.

Ant sienų čia kabo besišypsančių darželinukų nuotraukos, priešais duris – židinio imitacija, o krištolinėje vazelėje ant staliuko – šokoladiniai saldainiai. Jais lopšelio-darželio direktorius vaišina į kabinetą užsukusius darbuotojus, netikėtus svečius ir darželinukus.

„Kas norės, rytoj galės nemiegoti pietų miego ir kartu žiūrėti pasirinktą pasaką. Tada išdalysiu saldainius“, – R. Bulotas pasakojo apie smagius ritualus, kurių kartu su ikimokyklinės ugdymo įstaigos bendruomene jis turi ne vieną.

Tarkime, atėjęs į darbą, lopšelio-darželio vadovas pirmiausia pasitikrina savo elektroninį paštą, o tada lanko visų šešių grupių auklėtinius ir jų auklėtojas. Tą pati jis daro ir vakare. Direktoriui smalsu, kaip prabėgo bendruomenės diena, kokiomis nuotaikomis įstaigos duris užvers vaikai ir darbuotojai. Jei dėl susitikimų ar kokių nors nenumatytų aplinkybių tenka praleisti smagiuosius pasisveikinimus ir atsisveikinimus, vaikai sunerimsta ir klausia, kur dingo direktorius.

Pelnė vaikų meilę

R. Buloto diena prasideda anksčiau nei kitų, o ir baigiasi kur kas vėliau. Direktorius organizuoja darbus, priima strateginius ir taktinius sprendimus, rūpinasi biudžetu, susitinka su darbuotojais, bendrauja su tėvais, globėjais ir, žinoma, su mažiausiais bendruomenės nariais.

„Dirbti su jais labai įdomu, kadangi dabartiniai vaikai yra smalsūs, aktyvūs, drąsūs, drąsiai reiškia savo nuomonę ir norus“, – į nuotraukas ant sienos, įamžinusias gražiausias darželinukų šypsenas, darsyk dirstelėjo R. Bulotas.

Jo žodžiais netrukau įsitikinti pati. Mudviem įžengus į vieną grupę, mažieji pasisveikino choru, o tada apspito lopšelio-darželio vadovą. Konkuruodami tarpusavyje dėl laukiamiausio svečio dėmesio, vieni darželinukai įsikibo į jo rankas, kitas apsivijo aplink liemenį, o mažoji Emutė, kuri užaugusi taip pat norėtų būti darželio direktore, prie Rolando priglaudė savo šviesiaplaukę galvą. „Suaugusį žmogų gali apgauti, bet vaiko – ne. Vos įeini į grupę jis tave nuskenuoja ir jaučia, esi nuoširdus ar ne. Teiravotės, kaip sutariu su vaikais? Jūs imkite ir jų pačių paklauskite“, – R. Bulotas pritūpė prie čiauškančių savo mažųjų bičiulių.

Antai, darželinukas Gabrielius direktorių gyrė už jo šypseną ir geras manieras. R. Bulotas, anot berniuko, visuomet pasipuošęs, garsiai sveikinasi ir taisyklingai rašo. Danielė prisiminė guminukus, kuriais ją pavaišino darželio vadovas, o Sofija dėkojo, kad jo dėka vaikai ugdymo įstaigoje gali jaustis kaip namuose. „Direktorius geras, nesimuša, mes su juo draugaujame. Labai linksmas, klausia, ar gerai sportuojame“, – bendraamžiams antrino Vilius ir Danielė.

Įvairovė: lopšelio darželio direktoriui tenka ne tik vadovaujamas darbas, bet ir vaikų žaidimai. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Taiko patirtinį ugdymą

Lopšelyje-darželyje „Vilnelė“, kurį šiuo metu lanko 115 mažųjų kauniečių ir penki ukrainiečiai, ugdymu užsiima visi bendruomenės nariai. Virėjos čia ne tik ruošia skaniausius patiekalus, bet ir ugdo, nes virtuvėje vykstantį procesą gali stebėti kiekvienas vaikas. Ugdymu užsiima ir kiemsargis, todėl sulig pirmu sniegu vaikai čiumpa kastuvus ir patys valo lopšelio-darželio teritoriją. Nors turi sočiai įvairių darbų, laiką su mažaisiais mielai leidžia ir pats R. Bulotas. Su vaikais jis ne sykį leidosi nuo kalnų, žaidė tinklinį ir brido į Kalvių ežerą, keliavo pas darželinuko Roko močiutę, kur skanavo dieviškų blynų, lopšelio-darželio kieme kartu su pavaduotoja ugdymui balino šimtametės liepos kamieną ir ant jo apgyvendino tris linksmus aštuonkojus.

„Kartu surenkame gautus naujus baldus ar žaislus. Mėgaujamės vonios ir saulės malonumais darželio kiemo baseine. Auginame daržoves šiltnamyje, skiname jas, sveriame ir kartu skanaujame. Kieme stovi šeši laiveliai, kuriuose vaikai augino vaistažoles. Kai kuriuose jų netgi sirpo braškės“, – R. Bulotas neabejojo, kad ikimokyklinukai savo patirtis kaupia būtent per tokias veiklos formas.

Jiems įdomu tyrinėti aplinką, kurti, eksperimentuoti, todėl ugdymas vaikų neturi sprausti į rėmus. Žinoma, taisyklės būtinos ir jos kabo kiekvienoje grupėje.

„Yra tėvų, kuriems labai svarbu, kad darželinukas rašytų, skaitytų, skaičiuotų ir dar lankytų tris būrelius. Atveda savo trimetę atžalą į krepšinio treniruotes, o krepšinis juk yra komandinis žaidimas. Kaip elgiasi trimetis gavęs kamuolį? Sako: čia mano! Taip ateina pirmieji nusivylimai, o vaikas vėliau tikrai nebenorės eiti į tas treniruotes, – lopšelio-darželio vadovas tėvus ragino nelenktyniauti tarpusavyje, o leisti vaikams kuo ilgiau pasidžiaugti vaikyste. – Jei tik yra galimybė, tėvų visuomet prašau luktelėti. Juolab kad darželyje turime kūno kultūros pamokų, šokių, meno užsiėmimų, kuriuos veda nuostabūs, kvalifikuoti specialistai. Aišku, jei poreikis labai didelis, galime suorganizuoti ir kitus norimus būrelius.“

Komplimentai moterims

Anuomet mokęsis iš profesorės Audronės Juzės Juodaitytės, kuriai iki šiol dėkingas už suteiktas žinias, dr. R. Bulotas tęsia gyvenimo studijas. Tik dabar jo mokytojai – vaikai ir kolektyvas. Pastarajam lopšelio-darželio vadovas negailėjo gerų žodžių ir dėkojo likimui, galėjęs suburti geriausius specialistus.

„Visas kolektyvas nuostabus, o svarbiausia, dirbantis dėl vieno ir to paties tikslo – vaikų gerovės. Labai smagu, kad su tais žmonėmis galime diskutuoti ir rasti geriausią sprendimą, – pasiteiravus, ar nesunku dirbti moteriškame kolektyve, R. Bulotas juokavo, kad visą gyvenimą jį lydi moterys, todėl jis sunkiai įsivaizduotų vyrišką komandą. – Moteriškame kolektyve daugiau disciplinos ir geresnė darbo organizacija. Moterys geriau jaučia laiką ir sugeba planuoti veiklą. Moterų palaikymas prisideda prie geros atmosferos ir mano, kaip vadovo, pasitikėjimo savimi.“

Manau, viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo paties žmogaus ir visai nesvarbu, kas yra šalia vaikų: vyras ar moteris.

Minusai? Žinoma, yra ir jų. R. Bulotas prasitarė, kad retsykiais jam tenka išklausyti pokalbių apie asmeninius gyvenimo dalykus, o kai suserga moterų vaikai, jas reikia pakeisti. Dažniausiai tai reiškia neplanuotą darbo padidinimą kitiems darbuotojams.

„Manau, viskas priklauso ne nuo lyties, o nuo paties žmogaus ir visai nesvarbu, kas yra šalia vaikų: vyras ar moteris. Todėl apie tai tikrai negalvoju – dirbdami su vaikais visi esame tiesiog specialistai, kurie siekiame, kad mūsų darželyje vaikas būtų saugus, laisvas, gerbiamas ir mylimas, pastebėtas ir pripažintas“, – pokalbį tęsė ugdymo įstaigos vadovas.

Gyvenime nieko nekeistų

Ne sykį kalbinusi pedagogus, R. Bulotui uždaviau tradicinį, o gal labiau banalų klausimą: jei atsuktumėte laiką, ar ką nors keistumėte gyvenime? Darželio vadovas prasitarė, kelis kartus ir pats sau uždavęs tą patį klausimą, tiesa, atsakymas visada buvo vienas ir tas pats.

„Net ir galėdamas keisti savo darbo pobūdį, nieko nekeisčiau. Esu tvirtai įsitikinęs, kad buvau visiškai teisus pasirinkdamas ikimokyklinio ugdymo specialybę“, – R. Bulotas paaiškino kodėl.

Ne vienus metus dirbęs su vaikais, pedagogas darsyk įsitikino, kad visaverčiam vaiko vystymuisi vaikui svarbu matyti ir tėtį, ir mamą, o šiais laikais daug šeimų yra išsiskyrusių, vaikai dažniausiai auga tik su mama, todėl jiems labai trūksta vyriško pavyzdžio. Dirbdami mokytojais ar vadovais ugdymo įstaigose, ypač darželiuose, vyrai vaikams iš dalies pakeičia tėtį. Parodo, kaip turi elgtis vyras, kokį vaidmenį visuomenėje jis atlieka. Moterys tuo metu rodo moterišką pavyzdį.

Draugai: lopšelio-darželio auklėtiniai nustemba, jei ryte savo grupėje nepamato mylimo direktoriaus. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Ar esu laimingas dirbdamas šį darbą? Be abejonės. Nėra pirmadienio, kad nenorėčiau į darbą. Didžiausią džiaugsmą man teikia spindinčios vaikų akys ir tai, kad kasdien galiu matyti, kaip jie auga, kaip tobulėja, įgyja naujų gebėjimų, daugiau pasitikėjimo savimi. Svajoju kuo ilgiau tai matyti, – Pokalbį baigdamas R. Bulotas prasitarė turįs dar vieną troškimą – įsteigti privatų vaikų darželį. – Iki pensijos turiu dar keliolika metų. Būtų smagu, jei pavyktų įgyvendinti šią svajonę.“