Vieno Kauno daugiabučio istorija

Namo gyventojai buvo itin patriotiškai nusiteikę, net gėles sodindavo tautinės vėliavos spalvų – raudonos, žalios, geltonos. Tik šiomis spalvomis buvo dažomi suoliukai ir kiti objektai.

Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) vykstančioje Austrijos ir Baltijos šalių menininkų parodoje "Istorijų pasakojimas" eksponuojamas Dainiaus Liškevičiaus projektas "Ramybė" pasakoja kauniečių – 43-iuoju numeriu pažymėto namo buvusioje LTSR 25-mečio g. ir jo kooperatyvo "Ramybė" – istoriją.

"Noriu papasakoti savo daugiabučio istoriją, – sako D.Liškevičius ir išnyksta iš visuomeninio gyvenimo, nes, kaip aiškina pats: – Dar turiu truputį pafilmuoti, pasiimti vieną daiktą, kurį daro kiti... Blogai, kai negali pats pagaminti – nežinai, ar tie kiti spės laiku, ar tikrai sugebės..."

Paslapčiomis mąstau, kad daugiabučio istoriją jau bandė papasakoti Dailės akademijos fotografijos ir medijos katedros studentas Ronaldas Gutmanas savo bakalauriniame videodarbe, tačiau istorija nelygu istorijai, o studentas – meistrui.

Pasakojimus, kaip žinome, nepakanka tiesiog apžvelgti, juos reikia perskaityti ar išklausyti, tad iš žiūrovo ši paroda NDG reikalauja kiek daugiau laiko ir atidumo. Žinoma, kad visa tai atsiperka, apsimoka, nors tokį pigų mainų terminą net nesmagu vartoti.

Žinios, istorijos žinios, kurių pagrindu tapo ne vienas šios parodos kūrinys, formuoja mūsų pasaulio suvokimą ir ne tik, bet pradžioje tiesiog sugrąžinančios ten, kur prabėgo vaikystė, – į paprastą sovietinį daugiabutį.

Šventės daugiabučio kieme

Aš irgi užaugau penkiaaukščiame, vadinamojoje chruščiovkėje, ten praleidau ne tik vaikystę, bet ir gariūnmetį, tačiau apie mūsų namą nieko panašaus, ką pasakoja D.Liškevičius, negalėčiau papasakoti.

D.Liškevičiaus istorija pasakoja: namo gyventojai buvo itin patriotiškai nusiteikę, net gėles sodindavo tautinės vėliavos spalvų – raudonos, žalios, geltonos. Tik šiomis spalvomis buvo dažomi suoliukai ir kiti objektai. Neįtikima, pamanau. Bet visai tikėtina, kad kažko panašaus negalėčiau atrasti netgi visame savo vaikystės Vilniaus Savanorių pr. rajone. Tačiau viename iš archyvinių filmų, demonstruojamų menininko kūrinyje, namo kieme matome ilgą eilę baltomis staltiesėmis padengtų stalų, nukrautų valgiais – 1999 m. švenčiama Žolinė. Groja muzika, sakomos kalbos.

Netikėtai prisimenu, kad ir mūsų namo gyventojai toje tolimoje vaikystėje švęsdavo vestuves kieme, o mes bėgdavome kaulyti saldainių ir gaudavome tų šokoladinių, nelabai pakitusių iki dabar, – "Raudonoji aguona". Taigi vestuves švęsdavo ten, kur ir gyveno, viešai. Gal restoraną užsakyti buvo sudėtinga, o gal tiesiog atrodė, kad "taip reikia", aplinkinių namų gyventojų akivaizdoje, niekam nepykstant, kad iki paryčių groja muzika, kaip, beje, ir laidotuves – laiptinės gyventojai būtinai eidavo atsisveikinti su mirusiuoju.

Šiukšles kaimynas, mano žaidimų draugo Robkės tėtis, nešdavo apsirengęs dryžuota pižama, avėdamas šlepetes, bent jau šiltesniuoju metų laiku ateidamas gerokai anksčiau, su pasimėgavimu pratęsdamas lūkuriavimo procesą, pasikeisdamas naujienomis.

Taigi pakito aprangos kodas, neliko 18 val. į daugiabučio kiemą atvažiuojančios šiukšlių mašinos – nespėjai grįžti tam laikui, pats kaltas, gyvenk su dvokiančiu kibiru namie!

Patriotiškasis ir nelabai

Ne, mūsų namas buvo ne tik ne patriotinis, net žaidimų draugas Vycka nelabai mokėjo lietuviškai, muzika grodavo taip pat iš rusiškų filmų dainų repertuaro, o name priešais Tarybinės armijos dienos proga vienas veteranas, išėjęs į balkoną, garsiai sveikindavo visus, išrėždamas kalbą ir išgerdamas stopkę degtinės. Pasipuošęs, žinoma, karine uniforma ir medaliais – kaip priklauso. Toks tas užmirštasis aprangos kodas.

Taigi aš gyvenau Vilniuje, labai jau proletariškame Raudonosios armijos pr., tad patriotizmo, paprastos ramybės ar Ramybės jame visada buvo mažai. Tačiau tuo ir įdomus D.Liškevičiaus kūrinys – nejučia pradedi lyginti, svarstyti, kaip tos sovietmečio patirtys vienur dubliuojasi, o kitur ir ryškiai skiriasi, klausti – kodėl?

Ir visai gali būti, kad skiriasi rajonai, nes manajame buvo apgyvendinti visokie perėjūnai iš "plačiosios sovietinės tėvynės". Nebijau sakyti perėjūnai, nes būtent Radonosios armijos pr., arba vadinamoji Krasnūcha, garsėjo banditizmu ir chuliganizmu. Tai va, tiek tos ramybės. Galiu tik spėlioti, kad naujieji Lazdynai, tada gavę Lenino premiją, atrodė visai kitaip, kitokie buvo gyventojai ir atmosfera.

Dar galiu spėti, kad tokie, kaip D.Liškevičiaus "Ramybės" kooperatyvai gali būti kaip tik sukurti Kauno miesto, tuomet garsėjusio spekuliantais, o dabar, kai sovietinė panieka gebantiesiems uždirbti kiek sumažėjo (bet neišnyko) – verslininkais ir, žinoma, patriotizmu.

Taip, Kaunas visada buvo neapykantos okupantams neslepiantis, Lietuvos nepriklausomybę menantis miestas. Apie tai kalba, nors netiesiogiai, ir menininko video "Prisiminimai", kur jis pats vėl iškelia Lietuvos vėliavą ant namo kieme stovinčių tam skirtų stiebų.

Žinoma, pats gražiausias tikrąja to žodžio prasme yra parodoje eksponuojamas 43-iojo namo maketas su mažyčiais žmogučiais, medžiais ir žolės ploteliais aplink, net su automobiliais, stovinčiais kieme, kurie taip pat sviedžia į praeitį, nes tokius automobilių modeliukus kolekcionavo beveik visi berniukai. Mano brolis – taip pat. Dėdavo juos į sekciją po stiklu, tik retkarčiais ištraukdamas apžiūrėti.

Nora iš kito pasaulio

Ne, ne tik vienas šis namas padeda nukeliauti į savo praeitį. Tai daro daugelis parodos kūrinių. Nesvarbu, kad tapo madinga sovietmečio tema ir štai jau gan dažnai tenka apie tai rašyti, bet keliauti po pačios istoriją ir ją tyrinėti vis dar malonu.

Estų menininko Marge Monko kūriniui "Noros seserys" panaudotos vieno didžiausių sovietinių tekstilės fabriko "Kreenholf" archyvo nuotraukos – besišypsantys moterų veidai primena daugybę kartų matytas "sėkmingų" darbininkių nuotraukas laikraščiuose.

Tačiau staiga šį srautą nutraukia ne sugretinimas su Nobelio premijos laureatės austrų rašytojos Elfriede's Jelinek pjesės "Kas nutiko po to, kai Nora paliko savo vyrą arba visuomenių ramsčiai", turėjęs nunešti link moters padėties to meto visuomenėje apmąstymų, o nuotraukoje aiškiai matomi išgedę vienos darbininkės dantys. Ši šypsosi taip pat atvirai ir nuotrauka taip pat skirta iliustruoti "laimingai" socialistinei santvarkai iliustruoti.

Nuotrauka yra iš visai kito pasaulio, tad tik siaubingojo mokyklos stomatologinio kabineto, artimo kankinimo kamerai, prisiminimas gali nutiesti tiltus tarp dabartinio glamūrinio grožio supratimo, gyvenimo būdo, jaunatviškumo ir sportiškumo reikalavimų ir ano, dabar jau beveik neįtikimo pasaulio, kai 35 metų žmogus nebeturėjo galimybės stoti į aukštosios mokyklos dieninį skyrių, nes buvo per senas.

Dar viena gija, nešanti prisiminimų spiralėmis tampa pavadinimas, kurį perskaičius vis prisimenu televizijos spektaklį pagal Henriko Ibseno "Lėlių namus", ne kartą mūsų su mama žiūrėtą mažyčiame "Šilelio" ekrane (šis daiktas, matyt, būtinas tokioje parodoje, neatsitiktinai jis atsidūrė jau D.Liškevičiaus projekte "Ramybė").

Tačiau iki šiol nesu įsitikinusi, kad sovietinį režimą reikėtų kaltinti ypatinga moterų diskriminacija, valdant tokiai represinei sistemai, kai "už antisovietinę" veiklą į Sibirą buvo tremiami net vaikai, sunku pasverti, kuri grupė pagal lyties požymius labiau nukentėjo. Tad Nora man liko simbolizuoti troškimą ištrūkti iš sovietinės šeimos modelio. Neabejoju, kad šis noras apimdavo ir vyrus, tuo labiau kad vyrams partijos nariams apribojimai buvo dar didesni – skyrybos jiems buvo itin nepageidaujama biografijos dėmė, o vieniša moteris su vaiku kartais tapdavo didvyriškos sovietinės moters pavyzdžiu.

Titrai prie besišypsančios moters juodais dantimis, kaskart jai pasirodžius ekrane, vis būna kiti. "Tai kitoks grožis – vidinis. Jis ne toks madingas kaip išorinis", – netikėtai perskaitau, o susidariusi vaizdo ir teksto kombinacija sukrečia. Kažin koks grožis madingas dabar, praėjus daugybei metų po to, kai Nora paliko savo vyrą?

Spaustuvės kvapų mistika

Industrinėje dabartyje mums, pamišusiems dėl reklamos ar nuo jos, spaustuvės yra dar vienas aparatas, gaminantis produkciją, pretenduojančią valdyti mūsų sąmonę, iš spaustuvių ateina tas pašto dėžutes kemšantis srautas, bet ten įsikūnija ir knygos, net popierinis "Kauno dienos" variantas. Tiesa, ir ta, rimtoji, literatūra yra mūsų sąmonę formuojanti jėga.

Spausdinto žodžio galia naudojosi sovietinės represinės struktūros. Kita vertus, jo tiesos bijodami laikė vienu iš galimų strateginių pasipriešinimo židinių, nes ten galėjo gimti ir kitokio pobūdžio politiniai lapeliai. "Spaustuvė buvo sukurta kaip sovietinės propagandos pirštas, bet tapo pasipriešinimo kumščiu", – randu videofilmo "Spaudos rūmai" tekste.

"Per nacionalines šventes visos spausdinimo mašinėlės iš redakcijos kabinetų turėjo būti nunešamos į pirmąjį aukštą ir užrakinamos kambarėlyje. Tikriausiai tam, kad priešai per šventę negalėtų įsibrovę dievaži ko atsispausdinti, nežinau – gal skrajučių? Tai tikriausiai buvo Stalino laikų nurodymas, bet jis buvo toliau vykdomas. Ir visi prisitaikydavo, gal bambėdavo, bet nunešdavo spausdinimo mašinėlę ir jos būdavo užrankinamos. Nieko čia baisaus. Daug buvo tokių nesąmonių."

Vien šios trumpos ištraukos užteko mikliai teleportuotis į mano asmenines istorijas.

Turiu pasakyti, kad spaustuvė nuo senų laikų man buvo labai svarbi. Dar Smetonos laikais Kauno "Spindulyje" dirbo senelis Juozas Aleškevičius ir močiutė, gal todėl net spaudos dažų kvapas man sukelia katarsį. Arba peilio, kertančio popieriaus krūvos kraštą, garsas.

"Pjovėjo" (kaip buitiškai buvo vadinama) profesija ypatinga, kaip ir viskas tame didžiuliame organizme, sudarytame iš žmonių ir mašinų, nors tai – ne fabrikas, kur gali mechaniškai atlikti kasdienį vis tą patį veržlės prisukimą. Kiekviena knyga vis kitokia, reikalaujanti meistrystės ir dėmesio.

Prisimenu, dar prisimenu popieriaus badą sovietmečiu, prastą poligrafinę kokybę. Prisimenu cinko plokštelių klišes, kurias mano tėtis Vincas Kisarauskas kartais panaudodavo savo kūrybai. Skaitant spausdintą lapelį su išverstais filmo subtitrais žnybtelėja visa vaikystė, kai spaustuvėn su tėčiu traukdavome pasirūpinti jo knygos apie Lietuvos knygos ženklus leidyba ar dėl kokio sumaketuoto viršelio.

Pamenu ir polimerines laikraščio formas ar jau nebeidentifikuojamą spaustuvės kiemą, kuriame gyvavo net smėlio dėžė (!), ten tėtis mane paliko žaisti su klišių atraižomis. Atrodė, kad laukiau labai labai labai ilgai.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pinokis

Pinokis portretas
Tikras skiedalas. Kam dar tokius ir spausdinti ?

Baubas

Baubas portretas
Autoriui: Sikniau tu, siknau. Gal pradek kurti. Kai kuryba nesiseka, beieka pavydeti...

xxx

xxx portretas
Skaičiau skaičiau,daug šūdo primalta ir neaišku ką konkrečiai norėta pasakyt,galima buvo trumpai ir aiškiai,čia taip kaip su įstatymais 10 lapų perskaitai ir konkretaus atsakymo nėra:)))
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių