Vieno Kauno daugiabučio istorija

"Kažkur čia buvo mano laboratorija. Tiesiai priešais mane buvo Janaitis ir žymus pokario fotografas Žanis Legzdinis, kuris dirbo žurnale "Zvaigzne", jo durys buvo čia.
(Latvijos metų sekretorė... ir čia yra panašių dalykų, kaip šitie... šitie buvo naudojami, ryškinant nespalvotas fotografijas, čia fotopopierius, čia plačios juostos buvo ryškinamos. "Kodak ad", kažkokie chemikalai, "Roentgen 2", kokia netvarka, kodėl jie naudojo šias patalpas kaip sąvartyną? Sunku suprasti...)"

Tačiau nors šie sakiniai dar priklauso "Spaudos rūmų" projektui, bet jie nukreipia į kitą filmo scenarijų pagal du pokalbius (Transkripcija ir pritaikymas Petra Koehle & Nicolas Vermot Petit-Outhenin), pristatomą NDG vestibiulyje, į "It depends entirely upon the hue of the lighting (Viską lemia apšvietimo spalva)".

Iš nežinomos praeities

Taip, tai – dar vienas videofilmas, nešantis į technikos muziejaus patyrimus, siūlantis pasinerti į technologijų istoriją ir apnuoginantis mūsų atminties skyles. Jame moterys Rosmarie Nohr, Gisela Nohr, Petra Koehle dalijasi su Nicolasu Vermotu Petit-Outheninu savo prisiminimais, besisukančiais apie spalvotos fotografijos pradžią Austrijoje.

Moterys kilusios iš dabartinės Lenkijos ("Mes – vokietės iš Silezijos, nežinau, ar žinot, kas yra Silezija?" "Visgi mūsų buvo 12 milijonų. 12 milijonų sileziečių buvo ištremta." "Po Antrojo pasaulinio karo, 1945-aisiais."). Čia viena iš jų karo metais baigė aukštąją mokyklą ("Kai dar lankiau mokyklą arba, kai ją buvau ką tik baigusi, pasakiau tėvams, kad noriu būti fotografe. Tada tėtis nuvažiavo su manimi į Leipcigą, nes ten buvo naujai įsteigtas Spalvotosios fotografijos institutas. Jis mane ten užregistravo ir pradėjau mokytis. Tai buvo per karą. Karo įkarštyje..." "Ji buvo ką tik išrasta, spalvota fotografija. "Agfa" – Lėverkuzene. Mes irgi buvome Lėverkuzene, lankėme kursus. Tada gavome fiurerio užduotį ir visąlaik tik sėdėjom ant grindų, bažnyčioje, ir fotografavome...", "visose bažnyčiose ir pilyse reikia nufotografuoti sienų ir lubų freskas. Viską spalvotai, o mums bus sumokėta už spalvotas fotojuostas ir nuotraukas").

Užfiksuoti freskas reikėjo tam, kad jei statiniai karo metais nukentėtų, restauratoriai galėtų jas atkurti pagal nuotraukas. Čia fotografija tampa tuo tikruoju dokumentu. Kaip ir keistas, pilnas atminties skylių pasakojimas. Mergina viena iš pirmųjų pradėjo dirbti su tada tik atsiradusiomis fotografinėmis plokštelėmis, kurių, norint gauti spalvotą vaizdą, reikėjo net trijų ("Trys plokštelės, kurias išdidindavo ant trijų spalvotų plėvelių. Raudonos, žalios, mėlynos..."), fotografuojant triskart tą patį objektą vis per skirtingą filtrą, o paskui visas tris sudėjus (spaudžiant vieną po kitos) buvo ir gaunamas spalvotas vaizdas. Taip vadinama duksochromija.

Kalba dar sukasi apie meno kūrinių (Kirchnerio) fotografijas ir reprodukcijas, o tai vėl mane grąžina į asmeninius archyvus: meno kūriniai, galerijos... Skaitydama šios pjesės vertimą (videofilme kalbama prancūziškai ir vokiškai), taip įnikau, kad tik budėtoja priminė, jog baigiasi galerijos darbo laikas.

Pažadintos patirtys

Asmenines kryptis parinkau, žinoma, tyčia, nors kitam žiūrovui, ko gera, bus svarbi visai kita pasakojimo dalis. Nenagrinėju kūrinių visumos, medžiagų, raiškos, nes kai kurias istorijas pakanka perskaityti, net nežiūrint, kaip nejudrūs aktoriai įgarsina kadaise įvykusius pokalbius ("Viską lemia apšvietimo spalva").

Pakanka paprasto lapo, kurį skaitydama praradau dabarties laiką ir įgijau kitą, man iki tol nepatirtą. Ilgas ilgas laukimas smėlio dėžėje, nejučia išnykusios kelios valandos čia, NDG, atgal į praeitį, per savus ir svetimus patyrimus, viskas šiose istorijose, kaip ir turi būti, susipynę į intriguojančius mazgus.

Tas dabar ar kažkada ir yra svarbioji medžiaga, iš kurios sudaryti parodos eksponatai, nors gali pasirodyti, kad jie suteikia mums istorinių žinių ar verčia išgyventi fikciją kaip tas žinias. Tačiau iš tiesų – kas gi jos, jei ne galimybė valdyti pagrindinį mūsų pasaulio dėsnį, daugiau valdantį mus nei traukos dėsnis – laiką.

Kas? "Istorijų pasakojimas".
Kur? Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Kada? Veikia iki rugsėjo 14 d.