Bėga dėl vaikų
Ateinančius čia pasitinka Ksenija. Ne taip seniai ji pati centre ieškojo pagalbos, dabar ją teikia iš kariaujančios Ukrainos pasitraukusiems savo tautiečiams. Ksenija sako, kad tik atrodo, jog karo pabėgėlių iš Ukrainos srautas sustojo. Nieko panašaus – kai tik karo veiksmai Ukrainoje suintensyvėja, banga pabėgėlių vėl plūsteli į Lietuvą ir, žinoma, į humanitarinės pagalbos centrą.
„Dabar atvažiuoja tie, kurie nebuvo pasirengę palikti savo namų, bet jau nebegali pakelti tokio gyvenimo – gyvenimo baimėje. Jie atvažiuoja dėl vaikų, juos gelbėdami. Kad vaikai gyventų ne po bombų dangumi“, – sako Ksenija.
Ji ir pati į Lietuvą atvyko ne su pirmąja pabėgėlių banga. Prasidėjus karui, Ksenija liko Ukrainoje. Du sūnus auginanti moteris stebėjo savo vaikus, jų gyvenimą karo sąlygomis – kai dėl paskelbto oro pavojaus pamokos vyksta rūsiuose, dėl elektros tiekimo trūkumo nėra galimybių vaikams ruošti namų darbų arba išvis niekas nesimoko, nes oro pavojus tęsiasi septynias valandas. Ir taip diena iš dienos.
Kasdienis galvos skausmas, kokią ateitį ji gali pažadėti savo vaikams, ir atvedė Kseniją į Kauną. Pradžioje išsigandusi, sutrikusi, vėliau moteris sustiprėjo, jos energija ir noras padėti kitiems buvo pagrindiniai kriterijai, kurie lėmė, kad dabar ji kasdien pasitinka karo iš namų išvarytus ukrainiečius.
Paklausta apie šiandien vykstančias politines dėliones, Ksenija purto galvą: „Nežinau, ką sakyti. Mes visi sutrikę, bet tikime savo prezidentu, nors jis per šiuos trejus karo metus ir pavargo, ir paseno, bet jis mūsų.“
Ilgai kalbėti Ksenijai neleidžia tautiniais ukrainiečių drabužėliais pasipuošusi mergytė – rūpinasi būsimo pasirodymo centro metinių proga detalėmis. Simboliška, kad viena centro siena išpiešta saulėgrąžomis. Čia ne tik teikiama humanitarinė pagalba, bet ir vyksta šnekamosios lietuvių kalbos pamokėlės, ukrainiečių moterų klubo susitikimai.
Čia buvo gana stipriai apleistos patalpos. Ksenija dabar juokiasi, o tada buvo išsigandusi, kaip viską reikės sutvarkyti ir pritaikyti humanitarinei pagalbai teikti. „Išsigandau, bet Svajonė pasakė: viskas bus gerai“, – Ksenija sako patikėjusi humanitarinės pagalbos programos koordinatorės Svajonės Lapiniauskienės ramybe. – Ji mūsų įkvėpėja, dizainerė ir vykdytoja. Kaip ji pasakė, taip ir buvo. Viską sutvarkėme patys.“
Labiausiai lietuvius savanorius džiugina tai, kad pagalbą gavę ukrainiečiai grįžta į centrą savanoriauti ir kitiems teikti pagalbą. Pokalbiai gimtąją ukrainiečių kalba sušildo toli nuo tėvynės esančius žmones.
Mes visi sutrikę, bet tikime savo prezidentu, nors jis per šiuos trejus karo metus ir pavargo, ir paseno, bet jis mūsų.
Parama ir istorijos
„Caritas“ yra pagrindinis pagalbos teikėjas karo pabėgėliams iš Ukrainos 33-iose Lietuvos savivaldybėse. Nuo plataus masto agresijos prieš Ukrainą pradžios „Caritas“ Lietuvoje suteikė pagalbą maždaug 55 tūkst. ukrainiečių – maistu, vaistais, drabužiais, apavu, higienos, kitomis būtinomis priemonėmis, taip pat dvasiniu palydėjimu, psichologiniu palaikymu, atstovavimu, tvarkant dokumentus, palydėjimu į sveikatos priežiūros ir kitas įstaigas, suaugusiuosius mokant lietuvių kalbos per veiklas, prisidedant prie vaikų užimtumo ir ugdymo „Carito“ globojamuose vaikų dienos centruose.
Karo pabėgėlių vaikus paruošti mokyklai ar studijoms, nuperkant reikalingų mokyklinių reikmenų, knygų, sportinės aprangos ir t. t., buvo panaudota Šventojo sosto skirta 100 tūkst. eurų parama, šeimas pasiekusi per „Caritą“.
„Esu skolinga žmonėms, kurie padėjo mano šeimai išgyventi, – netikėtai prabilo savanorė lietuvė Elena. – Mano šeima buvo ištremta į Sibirą. Aš gimiau Sibire. Kai grįžome į Lietuvą, nebuvo namų, nieko. Mus priglaudė svetimi žmonės – aprengė, sušildė, valgydino, o tėvelį netgi įdarbino. Labai gerai suprantu ukrainiečius, kurie turėjo palikti savo namus.“
Kiekvienas šiltas žodis dėliojo jautrų paveikslą vietos, kur pradžioje pabėgėliai sulaukė peties išsiverkti, kur sulaukia patarimų, kur gali pasidalyti džiaugsmais ir išgyvenimais. Čia jie dar kartą ir, tikėtina, visiems laikams, pasakodami savo istorijas, patvirtina žinantys Rusijos klastą.
Viena ukrainietė pasakojo, kad dabar ukrainiečiai viliojami pinigais grįžti į okupuotas teritorijas. Susiviliojusiems tokiais pasiūlymais sekasi skirtingai. Jos seni tėvai, slenkant fronto linijai, liko Rusijos okupuotoje dalyje. Sūnus kariauja Ukrainos pusėje. Moteris ryžosi būti su savo senstančiais tėvais. Deja, įvertinę, kad moters sūnus tarnauja tėvynei, uždraudė moteriai lankytis okupuotoje Ukrainos žemėje 20 metų. Savo senstančių tėvų moteris baiminasi jau niekada nepamatysianti gyvų.
Įveikti sunkumus
„Carito“ humanitarinės pagalbos centro žmonės pasakoja stebintys pasikeitusį karo pabėgėlių paveikslą. Pirmoji banga buvo išsigandusių, bet pasiturinčių žmonių, o dabar atvyksta ne tik išsigandę, bet ir pavargę, stipriai nusigyvenę žmonės, kuriems menkiausia parama yra didelė dovana.
„Pagal „Carito“ nustatytą tvarką nuo jų atvykimo į Lietuvą, nuo registracijos Migracijos skyriuje iki pusės metų padedame žmonėms. Kai jie pirmą kartą ateina, stengiamės išsiaiškinti situaciją, klausome tų žmonių istorijų. Suteikiame minimalią materialinę pagalbą būtinomis higienos priemonėmis – 20 eurų vertės kortelę arba higienos paketų, dantų šepetėlį, dantų pastą, šampūną, tualetinio popieriaus, dušo želė.
Žmonės kviečiami nepamiršti šio centro ir visais rūpimais klausimais gali kreiptis. Pagalbos gali prireikti labai įvairios – stalo, vaikiškos lovytės arba konsultacijos apie medicinos pagalbą.
„Jiems sunkiausia pirmomis dienomis. Jie būna apimti isterijojos, verkia, jaučiasi labai nesavi. Aprimę susipažįsta su kitais karo pabėgėliais, ilgainiui mažėja tas vienišumo jausmas, ima dalytis savo patirtimis mūsų šalyje ir jiems reikalinga informacija – dėl vaikų darželių, mokyklų ir kitų socialinių reikalų. Vieniems labai reikia pagalbos, aktyvesni ieško darbo ir tos pagalbos poreikis mažėja“, – anot S. Lapiniauskienės, dar ir šiandien apie 200 ukrainiečių kasdien atvyksta į Lietuvą.
Nuo plataus masto Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Lietuvos „Caritas“ organizavo septynias paramos rinkimo akcijas Ukrainoje likusiems civiliams ir vieną – bėgantiems nuo karo ir prieglobstį radusiems Moldovoje. Humanitarinė parama renkama ir vežama nuolat. Bendradarbiaujant su „Caritas–Spes Ukraine“ ir „Caritas Ukraine“ 24 krovininės mašinos reikalingiausių daiktų pasiekė Severodonecką, Lvivą, Mostyską, Odesą, Kyjivą, Poltavą, Mykolajivą, Volynę, Dnieprą ir kitus regionus.
Naujausi komentarai