Apniukusią lapkričio popietę lyg saulė nušvito Albinas Grigaravičius, užkalbintas apie žvejybą pačiame miesto centre. „Šiandien prastai. Labai pakilęs Nemuno vanduo. Nieko nepagavau“, – tačiau tuščias krepšelis, regis, nė kiek negadino jo nuotaikos.
A.Grigaravičius juokėsi, kad išėjęs į užtarnautą poilsį įsidarbino žveju mėgėju. Aleksote gyvenantis vyras iki pakrantės Karaliaus Mindaugo pr. atmina dviračiu. Nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų vyrų išsirikiuoja šiose Nemuno pakrantėse.
„Būtinai reikia „Sostinės“ batono. Iš bėdos dar gali būti toks su pienu“, –pastebėjo žvejas. Tačiau paaiškėjo, kad ne žuvų skoniui pataikaujama – A.Grigaravičiaus paminėti batonai geriau laikosi ant kabliuko.
Šiuo metų laiku žvejybos entuziastai tikisi upėtakių, žiobrių, kuojų.
Šalia įsitaisęs Valerijus Smaginas juokėsi namo taip pat grįšiantis tuščiomis.
„Hidroelektrinė čia mums prireguliuoja. Daug žolių šiandien eina, sunku žvejoti, o ir anūkus jau turiu važiuoti pasiimti“, – aiškino pašnekovas.
Dainius Dailidavičius mielai atidarė laimikiams skirtą kibirą. Ten – kokių 300 gramų kuoja.
„Geriau tokia nei daug mažų“, – įsitikinęs D.Dailidavičius. Vyras neslėpė žvejoti ateinantis visada, kai tik gali.
Žvejai tvirtino, kad jeigu kimba, tai kimba, o metų laikas neturi įtakos. Esą mėgėjai čia valus mirko, kol Nemunas užšąla, o tada jau ant ledo ropščiasi. Ir taip jie ištisus metus gali vadovautis miela filosofija, kad žvejyboje praleistas laikas neįsiskaičiuoja į gyvenimo trukmę.
Naujausi komentarai