Gynėjų pavardės – iškalbingos

Kaip jau rašyta, šie trys Vilniaus bendrovių direktoriai su dar dviem asmenimis – vadybininku ir oficialiu bedarbiu – kaltinami įvykdę minėtoje automagistralės vietoje septynis nusikaltimus, o prieš tai dar ir neteisėtai rinkę informaciją apie privatų savo aukos gyvenimą.

Tai, kad jie patys suprato, kaip rimtai tada „prisidirbo“, liudija ir jų nusisamdytų advokatų „kalibras“.

Tarp juos ginančiųjų – į priešingą barikadų pusę perbėgę buvę prokurorai: Giedrius Danėlius, pastaruoju metu vis įsipainiojantis į įvairias skandalingas istorijas, Vytautas Barkauskas bei Aivaras Alimas, dirbę tuose pačiuose Kauno ar Vilniaus apygardos prokuratūrų Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuose, kaip ir kaltinimą šioje byloje palaikantis prokuroras.

Ne mažesni teisinės sistemos „sunkiasvoriai“ ir kitus du kaltinamuosius ginantys Nerijus Strazdas bei Stasys Zabita. Pavyzdžiui, pirmasis gynė Arūną Pukelį, pravarde Švinius, kai šis buvo teisiamas dėl Henriko Daktaro sūnaus Enriko neteisėto laisvės atėmimo. Antrasis buvo tarp advokatų, atstovavusių kaltinamiesiems taip pat garsiai nuskambėjusioje rekordinės kokaino, aptikto anglyse, kontrabandos byloje.

Nukentėjusiojo statusą turinčiam verslininkui taip pat atstovauja advokatas, dažnai sutinkamas su organizuotu nusikalstamumu susijusiose bylose, – ne viename teismo procese H. Daktarą gynęs Kristupas Ašmys.

Turint galvoje minėtą kontekstą nereikėtų stebėtis ir teisiamųjų elgesiu, vakar išvydus žiniasklaidos fotoobjektyvus. Neatmetama, kad sužinoję apie tai iš savo advokatų, trys iš jų vėlavo į teismo posėdį kaip panelės į pasimatymą. Tačiau žiniasklaidai perpratus šią jų gudrybę ir kantriai laukiant vėluojančiųjų, vienas iš jų – Žilvinas Juodelis – išdrįso pasirodyti tik su anonimo kauke.

Kitas teisiamasis – Rolandas Kazlauskas, pamatęs į save nukreiptus žiniasklaidos fotoobjektyvus, išsitraukė apsauginę kaukę nuo COVID-19. O Donatas Sutkus, pasirodęs vėliausiai, slėpėsi po tamsiais akiniais, kepure ir, panašu, kad kaltinamuoju aktu.

Nesidangstė tik Andrius Jurgutavičius. O Andriui Mickui, atvykusiam į teismo posėdį su solidžiu portfeliu, dėl ko jis buvo palaikytas advokatu, netgi pavyko išvengti žiniasklaidos fotoobjektyvų. Tačiau A. Mickaus – kaip vienos pramogų pasaulio atstovės gyvenimo palydovo nuotraukų – apstu internete.

Rolandas Kazlauskas. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Mėgdžiojo gangsterius?

Tai, už ką į teisiamųjų suolą pasodintas šis penketas, ginamas minėtų advokatų, priminė liūdnos šlovės 90-uosius. Nors tai, kas įvyko tą 2020-ųjų gegužės 18-osios vidurdienį automagistralėje Klaipėda–Kaunas–Vilnius, iš pirmo žvilgsnio priminė ir 2017-ųjų pavasarį šalį sukrėtusią tragediją, kuomet į plėšikavusių žudikų spąstus pateko iš tėvų namų Plungėje pas sužadėtinį į Vilnių prabangiu automobiliu vykusi 26-erių Ieva Strazdauskaitė.

Ikiteisminį tyrimą dėl A. Mickaus, Ž. Juodelio, R. Kazlausko, D. Sutkaus ir A. Jurgutavičiaus 200-ajame šios judrios automagistralės kilometre surengto išpuolio atlikę Kauno teisėsaugininkai išsiaiškino, kad tuo metu ką tik keturiasdešimtmetį perkopusių teisiamųjų auka tapęs 55-erių R. P. taip pat buvo sektas.

Jie kaltinami, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, bandę padėti A. Mickui atgauti iš R. P. sūnaus tariamą 45 tūks. eurų skolą. Dėl to ir buvo sukurptas planas surengti susitikimą su šio tėvu ir, panaudojus psichologinę bei fizinę prievartą, paveikti R. P. įtikinti sūnų grąžinti šiuos pinigus gražiuoju.

Pagal parengtą planą, viskas turėjo įvykti pajūryje, kur tą savaitgalį praleido R. P. Tačiau sekant šį Vilniaus verslininką Nidoje ir laukiant, kada jis bus vienas, visa diena praėjo bergždžiai. O kitą rytą R. P. savo automobiliu „Jaguar“ iš šio kurorto išvyko. Jį sekusieji savo dviem automobiliais – iš paskos.

Žilvinas Juodelis. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vidurdienio trileris

Remiantis kaltinamuoju aktu, po kelių valandų jau minėtame magistralinio kelio A1 kilometre Vilniaus link skubantis R. P. buvo sustabdytas imituojant avariją. Apie 13.10 val. A. Juodelio vairuojamas automobilis „Škoda Rapid“, priartėjęs prie galinės sekamojo „Jaguar“ dalies, ją palietė, taip priversdamas R. P. sustoti šalikelėje.

Netrukus R. P. automobiliui kelią užblokavo ir D. Sutkaus vairuojamas „VW Passat“.

Toliau viskas vyko kaip trileryje. Iš „Škodos“ iššokęs R. Kazlauskas prisistatė R. P., šio teigimu, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnu ir, paėmęs jį už parankės, ėmė vesti link savojo automobilio, ketindamas ten surengti planuotą pokalbį dėl sūnaus skolų. Tačiau R. P. perprato, kad turi reikalų ne su pareigūnu, ir R. Kazlausko bei šiam talkinusio Ž. Juodelio kėslams pasipriešino. Ir sulaukė pastarojo smūgio kumščiu į veidą, po ko buvo Ž. Juodelio ir R. Kazlausko parverstas ant žemės ir toliau daužomas į įvairias kūno vietas. Kol pribėgęs D. Sutkus pradėjo R. P. smaugti, apglėbęs jo kaklą ranka iš nugaros.

Tačiau R. P. ir toliau priešinosi, dėl ko buvo išsitraukti ginklai. Juos panaudojo R. Kazlauskas bei Ž. Juodelis. Pirmasis – šaudamas iš revolverio „ME 38“ R. P. į galvą. Tačiau, kadangi šis „C“ kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriamas revolveris skirtas šaudyti 9 mm kalibro šoviniais su gumine grankulke, viskas baigėsi tik žaizda R. P. pakaušyje. Tuo tarpu trys Ž. Juodelio šūviai iš nenustatyto ginklo, kurį jis taip pat gavo iš R. Kazlausko, – į R. P. kojas, paliko žaizdas ne tik šiose, bet ir nukentėjusiojo sėdmenyse.

Prie sužaloto R. P. pribėgęs A. Jurgutavičius dar jį apspardė. O A. Mickus lipnia juosta bandė surišti jo kojas. Tačiau R. P. pavyko nutraukti ir šiuos pančius.

Tada jau Ž. Juodelis su R. Kazlausku ir D. Sutkumi bandė įstumti R. P. į „Škodą“. Tačiau šiam pavyko pabėgti per kitas galines šio automobilio dureles. Net ir po A. Jurgutavičiaus smūgio šiomis į jo galvą. Tačiau pavykus R. P. pagauti, šis dar bandytas jėga įsodinti į jo paties „Jaguar“, bet užpultajam ir vėl pavyko ištrūkti. Ir galiausiai nuo užpuolikų pabėgti. Tačiau jau be dalies rūbų ir turėtų daiktų.

Per šį išpuolį R. P. teigia netekęs turto už beveik 18 tūkst. eurų. Užpuolikai pasisavino pinigus, buvusius ir jo suplėšytame švarke, ir piniginėje, ir vieno iš dviejų pagrobtų telefonų dėkle. Jų grobiu tapo ir auksinis 9 tūkst. eurų vertės R. P. laikrodis. Užpultojo teigimu, bandyta numauti nuo jo piršto ir auksinį žiedą su rubinu, bet nepavyko.

Andrius Jurgutavičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kaltinami neeiliniais nusikaltimais

Kaltinimas dėl verslininko turto pagrobimo panaudojant šaunamąjį ginklą yra pareikštas R. Kazlauskui ir A. Mickui. Sulaikant šį, jo automobilyje „Land Rover“ buvo rasta ir 1,813 gramo kanapių, todėl A. Mickui pareikštas kaltinimas ir dėl neteisėto disponavimo kvaišalais.

Kiti kaltinimai, pareikšti teisiamiesiems, – dar iškalbingesni: neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas, pasikėsinimas savavaldžiauti ir neteisėtai atimti laisvę, pareigūno vardo pasisavinimas, neteisėtas disponavimas ginklais, plėšimas, turto sugadinimas bei nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl savanaudiškų paskatų. Taip teisiškai įvertintos R. P. šio išpuolio metu patirtos traumos – be jau minėtų žaizdų, likusių po šūvių, bei kraujosrūvų ir nubrozdinimų – po kitos rūšies smurto, jam dar buvo sulaužytas ir vienas šonkaulis.

Nepaisant patirtų sužalojimų, R. P. sugebėjo pats parvažiuoti į Vilnių. Ir už pustrečios valandos jau kreipėsi pagalbos į vietinius medikus, po ko buvo paguldytas į ligoninę.

Medikai, savo ruožtu, pranešė apie šį savo pacientą Vilniaus policijai, kuri ir pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šio išpuolio. Tačiau netrukus – nustačius įvykio vietą, jis buvo perduotas kolegoms iš Kauno.

Nors iš pradžių manyta, kad R. P., kuris teigė medikams, kad jį užpuolė nepažįstami asmenys, tapo vadinamųjų nusikalstamų gaujų „torpedų“ arba į viešosios tvarkos pažeidimus linkusių ne kartą teistų asmenų auka, galiausiai paaiškėjo, kad jis nukentėjo nuo jau minėtų trijų Vilniaus UAB direktorių, vadybininko bei su jais buvusio oficialaus bedarbio. Ir nė vienas iš jų oficialiai nėra teistas, nes dalies turėti teistumai jau išnykę.

Tačiau tai paaiškėjo tik po poros dienų, kai iš pradžių buvo sulaikyti du įtariamieji. O po kurio laiko pas Kauno teisėsaugininkus patys atvyko ir likę jų bendrininkai. R. Kazlauskas – net su jau minėtu „C“ kategorijai priskiriamu revolveriu.

Donatas Sutkus. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Po prokuroro kalbos – šypsenos

Iš pradžių tas pats Kauno apylinkės teismas, nagrinėjęs šią bylą, didžiąją dalį įtariamųjų surengus šokiruojantį išpuolį buvo leidęs suimti. Tačiau vėliau bendrovių direktoriai A. Jurgutavičius bei A. Mickus, kaip ir vadybininkas D. Sutkus, buvo paleisti į laisvę už 5 tūkst. eurų užstatus. O bedarbiui Ž. Juodeliui ir taip pat bendrovės direktoriui R. Kazlauskui skirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos bei periodinė registracija policijoje.

Valstybinė ligonių kasa už R. P. gydymą yra pareiškusi 577,17 eurų ieškinį.

Buvo pateikęs teismui ieškinį dėl patirtos turtinės žalos ir pats R. P. Tačiau vėliau jis pareiškė, kad pretenzijų teisiamiesiems nebeturi, nes su jais susitaikė, atlyginta ir jam padaryta žala. Teismui buvo pateiktas ir R. P. kartu su teisiamaisiais pasirašytas susitaikymas.

Griežčiausiomis bausmėmis – laisvės atėmimu iki penkerių metų Baudžiamasis kodeksas grasina už savavaldžiavimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl savanaudiškų paskatų bei neteisėtą disponavimą ginklais.

Tačiau kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras Egidijus Palaima pasiūlė skirti teisiamiesiems tik lygtines laisvės atėmimo bausmes. A. Jurgutavičiui ir D. Sutkui – dvejų metų laisvės atėmimą, atidedant jo vykdymą pusantrų metų. Ž. Juodeliui – pustrečių metų laisvės atėmimą, atidedant jo vykdymą dvejiems metams. A. Mickui – trejų metų laisvės atėmimą ir 500 eurų baudą (už neteisėtą disponavimą kanapėmis), atidedant šios bausmės vykdymą pustrečių metų. O R. Kazlauskui – pusketvirtų metų laisvės atėmimą, atidedant jo vykdymą pustrečių metų.

Be to, įpareigoti visus nurodytą bausmės atidėjimo terminą dirbti ir nuo 23 iki 5 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Pasak prokuroro, nors teisiamieji, kurių kaltę sunkina tai, kad jie veikė bendrininkų grupėje, linkę teigti, jog jie vyko su A. Mickumi į Nidą tik kaip šio apsauga nuo R. P., su kuriuo jie patys ketino tik gražiai pasikalbėti, tai, kad jie pasiėmė su savimi ir ginklus bei laukė momento, kai turės prieš R. P. kiekybinę persvarą ir nebus nereikalingų liudytojų, įrodo, jog jų kėslai buvo kitokie.

Per savo baigiamąją kalbą prokuroras užsiminė ir apie tai, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir dėl tariamos R. P. sūnaus skolos A. Mickui. Tačiau ši byla teismo nepasiekė – ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Po prokuroro baigiamosios kalbos jos klausantis teisiamųjų veiduose tvyrojusi įtampa dingo ir pasirodė valiūkiškos šypsenos. Tačiau tada žibalo į ugnį įpylė nukentėjusiajam, kuris pats baigiamosiose kalbose nedalyvavo, atstovaujantis advokatas K. Ašmys, primindamas, kad susitaikymas tarp R. P. ir teisiamųjų įvyko pastarųjų iniciatyva, kuri siekė sušvelninti savo padėtį. Be to, K. Ašmys teismui perdavė ir tokius savo ginamojo žodžius, kad jis prašė žmogiškiau vertinti tik D. Sutkaus veiksmus.

Andrius Mickus. E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Labiausiai kritikavo buvę kolegos

Dar aštresnės buvo teisiamųjų advokatų, kurie, kaip ir tikėtasi, visi buvo įsikabinę į minėtą susitaikymą tarp nukentėjusiojo ir jų ginamųjų, kas, jų nuomone, leidžia teismui atleisti visus kaltinamuosius nuo baudžiamosios atsakomybės, kalbos.

Be to, Ž. Juodelio advokatas A. Alimas prašė išteisinti jo ginamąjį ir dėl neteisėto disponavimo ginklu, nes šio neradus negalima teigti, kad tai buvo draudžiamas be leidimo turėti ginklas.

A. Jurgutavičių ginantis advokatas S. Zabita prašė teismo atsižvelgti, kad jo ginamasis šioje istorijoje buvo mažiausiai aktyvus – tiesiog atsidūrė ne vietoje ir ne laiku.

R. Kazlausko advokatas V. Barkauskas, užsimindamas, kad jo ginamajam pareikšta daugiausiai kaltinimų, nors tame – mažai logikos, kur kas labiau buvo linkęs sudirbti buvusio kolegos darbą. Anot V. Barkausko, nepasitvirtino ir tai, kad R. Kazlauskas pasisavino pareigūno vardą, nes prisistatė R. P. ekspolicininku, ką patvirtino ir kiti teisiamieji, ir ekspolicininkas nėra valstybės tarnautojas. O R. P. per sumaištį ir intensyvų eismą galėjo ir ne taip nugirsti, ką jo ginamasis šiam sakė.

Be to, pasak V. Barkausko, jo ginamasis negali būti kaltinamas apiplėšimu, nes dalyvavo grumtynėse nuo pradžios iki pabaigos ir neturėjo daugiau niekam laiko. O tai, kad jis panaudojo revolverį, kurį vėliau pats atnešė į policiją, galėtų būti vertinama, kaip mažareikšmis nusikaltimas, nes šis ginklas, kurį jis rado po tėvo mirties šio namuose, nėra skirtas pavojingai žaloti žmones.

Tačiau labiausiai buvusį kolegą, palaikiusį šioje byloje kaltinimą, kritikavo advokatas G. Danėlius, ne per seniausiai mįslingomis aplinkybėmis sumuštas Kalniečių parke, į kurį tada atskubėjo paskambinus esą nepažįstamam asmeniui, kuris pakvietė jį tą vėlų vakarą ten susitikti.

G. Danėlius teigė, kad jo ginamajam A. Mickui pareikšti kaltinimai arba nepasitvirtino, arba yra niekingi, pareikšti nesilaikant Baudžiamojo kodekso normų ir painūs – specialiai, siekiant apsunkinti gynybą.

Prašydamas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir A. Mickų, G. Danėlius citavo ir minėtą su nukentėjusiuoju pasirašytą susitaikymą, kad R. P. daiktai užpuolimo vietoje buvo paimti siekiant užtikrinti susitikimą ateityje, o jiems padaryta žala yra atlyginta, t. y. nebuvo jokio apiplėšimo, kuriuo kaltinamas A. Mickus.

Prašė atleisti jo ginamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju ir D. Sutkaus advokatas N. Strazdas.

Per paskutinį žodį – ir paskaita

Nukentėjusiojo advokatas K. Ašmys į kolegų dangstymąsi minėtu susitaikymu atsikirto, kad buvo padaryti per daug pavojingi veiksmai, demonstruojant nebaudžiamumą viešoje vietoje, o pasiūlytos bausmės – pakankamai švelnios, todėl teismas neturėtų taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, o priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Suteikus paskutinio žodžio teisę paties kaltinamiesiems, Ž. Juodelis ir A. Jurgutavičius palaikė savo advokatus ir tikino, kad labai gailisi dėl to, ką padarė. R. Kazlauskas taip pat palaikė savo advokatą, tačiau teisę spręsti dėl jo kaltės paliko teismui. D. Sutkus gailėjosi, kad negali atsukti laiko atgal bei užsiminė, kad žiniasklaida jau ir taip juos nubaudė.

Ilgiausias buvo paskutinis A. Mickaus žodis, kurį jis buvo pasirašęs. A. Mickus tikino, kad nebuvo planuotas joks nusikaltimas, kaip teigiama kaltinime. Ir jis nebandė surišti R. P. kojų – net nebuvo tokios minties, kaip ir pagrobti šio daiktus. Tačiau A. Mickus teigė, kad nepateisina įvykusių muštynių bei gailisi, kad šios įvyko.

Visgi daugiausiai laiko per paskutinį savo žodį A. Mickus skyrė jam pareikštam kaltinimui dėl neteisėto disponavimo kanapėmis. Jis tikino, kad tai buvo Lietuvos ūkininkų auginamos pluoštinės kanapės, skirtos ekologiškiems sveikiems produktams, o ne rūkymui. Ir net surengė apie tai mažą paskaitą. Paskutinis A. Mickaus žodis baigėsi prašymu, kad teismas priimtų jo atžvilgiu teisingą sprendimą.

Teismo sprendimą šioje byloje planuojama skelbti jau spalį.