Mūšis dėl pastato sužlugdė Kamuolinių gaują (išskirtinė medžiaga)

Pirmoji byla su gaujos vyrų pavardėmis narpliojama Kauno apygardos teisme, bet iki šiol neišnagrinėta ir netgi šiais metais dar nenumatyta šios bylos pabaigos kontūrų. Šiomis dienomis į teismą turėtų iškeliauti ir pagrindinė, vadinamoji didžioji Kamuolinių nusikaltimų byla, kurioje įvardijami kaltinamieji – per 100 už įvairius prasižengimus kaltinamų  įvairaus plauko asmenų. Bylos epizodų, vertų platesnių komentarų, yra ne vienas. Pavyzdžiui, senosios kartos Kauno banditų veterano Henriko Daktaro Užliedžių pilaitės apšaudymas arba vieno asmens nužudymas be jokios aiškios priežasties, tiesiog jį sudaužant neva dėl įžeidimo.

Tikėjosi uždarbio

Verta prisiminti, kad ilgus metus Kamuolinių pagrindiniais konkurentais laikytos Agurkinių grupuotės vyrų bylos teismo procesas prasidėjo 2014-ųjų rudenį ir galutinėje – Aukščiausiojo Teismo – instancijoje baigėsi tik pernai vasaros pradžioje. Taigi, atrodo, panašiu tempu bus nagrinėjami ir Kamuolinių nusikaltimai, nes tokios gaujų bylos yra didžiulės apimties, figūruoja nemažai kaltinamųjų, tad dažniausiai jų nagrinėjimas ir sprendimai ganėtinai ilgai užtrunka. Regis, Kamuolinių pavadinimas ir su jais siejamų asmenų pavardės dar ne vienus metus skambės ne tik žiniasklaidoje, bet ir plačiosios visuomenės lūpomis.

Šiandien aiškėja, kad Kamuoliniai buvo ganėtinai nemažai žmonių vienijusi organizacija, kuri veikė net keturiuose „filialuose“. Pirmiausia, dar 1999–2001 metais buvę Aguoniniai susiformavo Kauno „Aguonos“ ir Šančių rajonuose. „Aguonos“ vyrams iš pradžių vadovavo Klaidas Kanarskas, o paskui valdymą perėmė Giedrius Janonis Kamuolys. Panašiu metu Žemuosiuose Šančiuose suklestėjo įžūlių mašinvagių – T.Gaidankos ir Tomo Mickevičiaus Varlės suformuota automobilių grobikų grupuotė. Aukštuose Šančiuose nusikalsti linkusių asmenų kontrolę pradėjo Kastytis Juodis Kostia (jis šiuo metu yra pasikeitęs pavardę, aut. past.) ir Raimundas Benkauskas Skipas. Visi jie buvo faktiškai vienos Šančių kriminalinės organizacijos veikėjai.

Šalia Kauno, Prienuose, keli bendraminčiai susibūrė į gaują, kuriai vadovavo Edikas Mikučiauskas, vadintas tiesiog Ediku. Buvę „Aguonos“ rajono senbuviai vėliau perėjo į Artūro Šliževičiaus, arba tiesiog Šliužo, kontrolę. Kai kurie asmenys teigia, kad pastarasis šiandien neva yra vienas įtakingiausių nusikaltėlių Kauno mieste.

Šių eilučių autoriui pavyko sužinoti, kad visi minėti asmenys į Vilniaus Policijos departamente veikiančio Kriminalinės policijos biuro pareigūnų akiratį pateko, o vėliau buvo suimti visai ne po ilgalaikio tyrimo ir stebėjimo. Sostinės pareigūnus, kurie prieš tai sėkmingai sunaikino Kauno Daktarų, Agurkinių, Panevėžio Tulpinių ir Klaipėdos Gaidjurginių grupuotes, pas Kamuolinius atvedė vienas grupuotės narys, kuris neapsikentęs neteisybės ir terorizavimo detaliai atskleidė, kad ypatingumu įžūlumu ir šykštumu garsėjęs vienas iš Kamuolinių gaujos lyderių – Tomas Gaidanka, pravarde Ilgas, jaunuosius narius apgavo dėl nusižiūrėto ir parduoti surasto išskirtinio pastato, esančio Kauno centre.

Būdas: T.Gaidanka buvo labai atsargus ir paranojiškas. (nuotr. iš D. Dargio knygos „Kamuoliniai prie bausmės linijos“.)

Pardavę minėtą objektą, vyrai planavo susižerti įspūdingą pinigų sumą – 1,5 mln. eurų. Jie tikėjosi, kad įvykdę minėtą sandorį ne tik taps oficialiais verslininkais, bet ir galutinai nusikratys Kamuolinių šleifo. Tačiau šioms jaunuolių svajonėms vis dėlto nebuvo lemta išsipildyti, nes viską sužlugdė T.Gaidankos asmeninis noras pralobti ir bet kokia kaina kontroliuoti žemesnio rango grupuotės narius. Atrodo, apie minėtą verslo projektą nieko nežinojo pagrindiniu Kamuolinių žmogumi laikytas G.Janonis Kamuolys. Jis tuo metu kur kas dažniau būdavo pastebimas Žaliakalnyje esančiame futbolo manieže ir Nacionalinės futbolo akademijos stadione. Mat prieš patekdamas už grotų jis labai tikėjosi įsiveržti į Lietuvos futbolo funkcionierių ir kontrolierių gretas.

Žinote, Ilgui apibūdinti yra labai geras rusiškas posakis: „Frajerį visuomet pražudo gobšumas“.

Mistinė bendrovė

Yra duomenų, kad nemažai metų T.Gaidankos aplinkos žmonės glaudžiai bendravo su Kauno rajone registruota nekilnojamojo turto projektus plėtojančia bendrove „Idea Infinity“. 2016 m. viešai pateiktais rekvizitai.lt duomenimis, įmonės metinė apyvarta siekė iki pusės milijono eurų. Daugiau pastarųjų metų duomenų nėra skelbiama.

Jos vadovas Edvinas Valiukaitis šiuo metu taip pat figūruoja didžiojoje Kamuolinių byloje. Yra žinių, kad E.Valiukaičiui net kurį laiką teko praleisti areštinėje. Kalbėta, kad laisvę E.Valiukaitis susigrąžino, kai nuo klastingos ligos numirė vienas itin artimas šeimos žmogus. E.Valiukaičiui paskambinus viešai nurodytu telefonu ir pasiteiravus, kokie bendri verslo projektai anuomet siejo su T.Gaidanka Ilgu, kaunietis akivaizdžiai susinervino, „pasiuntė eiti pas tuos, kurie taip šneka“, ir nutraukė pokalbį.

Tačiau žinoma, kad ši kompanija, finansuojama greičiausiai T.Gaidankos iš narkotikų uždirbtais pinigais, bandė tvirtai įkelti koją į kitą pačiame Kauno centre – priešais Raudonojo Kryžiaus ligoninę esantį senovinį pastatą, pažymėtą Kęstučio gatvės 19-uoju numeriu. Jį buvo mėginama rekonstruoti šiuolaikiškai ir bandyta paversti moderniu daugiabučiu. Galiausiai taip viskas ir buvo padaryta. Projektas atsirado parduodamų NT objektų skelbime.

2017 m. spalio 11 d. „Idea Infinity nekilnojamasis turtas“ feisbuko puslapyje pasirodė įrašas: „1934 m. viduryje architektas Grigorijus Gumeniukas miesto statybos skyriui įteikė prašymą pasistatyti trijų aukštų gyvenamąjį namą pagal savo paties parengtą projektą. Pastatas buvo statomas su intencija jame nuomos sąlygomis laikinai įkurdinti miesto 3-iąją gimnaziją, ir tai atsispindi mokykloms būdingame statinio plane – aplink koridorius išdėstytos nedidelės klasių patalpos. 2017 m. spalio mėnesį kuriami aštuoni gyvenamieji butai su savais sentimentais ir dvasia... Pirmame aukšte išdėstytos komercinės paskirties patalpos... Prašome užeiti – apsižvalgyti...“

Pasidomėjus apie Kęstučio gatvės 19-ąjį namą, paaiškėjo, kad tai yra tarpukario modernizmo statinys. Ant šio pastato iki šių dienų yra pritvirtinta lenta su užrašu, kad čia, buvusioje Kauno 3-iojoje gimnazijoje, 1937–1940 m. mokytojavo ir anuomet garsi, bet dabartiniais laikais itin dviprasmiškai vertinama poetė Salomėja Nėris. Po Antrojo pasaulinio karo minėtas pastatas pateko būsimiems komunistams. Čia kurį laiką veikė Kauno rajono komjaunimo komitetas.

Vieta: 1992–2001 m. Valstybės saugumo departamento darbuotojai Kaune dirbo Kęstučio g. 19 esančiame pastate. (nuotr. iš D. Dargio knygos „Kamuoliniai prie bausmės linijos“)

Saugumiečių būstinė

Nepriklausomybės laikais, maždaug 1995-aisiais, į minėtą Kęstučio gatvės pastatą persikėlė tuometinės Valstybės saugumo departamento (VSD) Kauno apygardos darbuotojai. Jie šiame pastate šeimininkavo maždaug iki 2001 metų, kai vėliau kauniečiai žvalgai persikėlė į visiškai naujai pastatytą objektą Šilainiuose, Žemaičių pl. 62-uoju numeriu pažymėtame name.

Keli buvę Kauno VSD darbuotojai, šiandien paklausti apie šitą objektą, nusišypsojo teigdami, kad minėto pastato sienose iki šiolei turėjo būti išlikusios visos būtiniausios to meto saugumiečių komunikacijos priemonės – specifiniai laidai, kabelių mazgai, elektronikos prietaisai, kurie laikomi būtiniausiais tokio išskirtinio tipo ir ypatingo saugumo objektams.

Garsaus kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo ir apiplėšimo bylą tyrę pareigūnai praėjus daugeliui metų minėjo, kad minėtame VSD Kauno skyriaus pastate 1999-ųjų pavasarį kone visą savaitę pragyveno pagrindinis legendinio nusikaltimo iniciatorius, liūdnai pagarsėjęs, vėliau už visa tai nuteistas kalėti iki gyvos galvos Vladas Stupakovas-Beleckas. Jis neva gyveno atskirame kabinete, miegojo ant minkštasuolio. O maistą jo artimieji jam nešė iš namų. Tenai jis bendravo visiškai laisvai – nesurakintomis rankomis su aukščiausiaisiais to meto Kauno VSD pareigūnais. Kalbama, kad tomis dienomis kolekcininkų pasaulyje pagarsėjęs aferistas atvirai prašneko apie savo sėbrus, kaip jie nužudė legendinį dvasininką ir koks buvo jo paties vaidmuo. Neva per tuos pašnekesius V.Stupakovas-Beleckas pirmąsyk prašneko, kad nesurasto R.Mikutavičiaus kūnas po 1998 m. birželio 30 d. vakarą nutikusio pagrobimo ir vėliau įvykusios egzekucijos buvo naktį nuvežtas į Panemunės pliažą ir paskandintas Nemuno upės dugne.

Vienas iš mano šaltinių atsargiai prasitarė, kad jau tais laikais saugumiečiai žinojo, kad vien tik Kaune pogrindyje veikė net keturi klubai, kurie vienijo netradicinės seksualinės orientacijos vyrus. Tarp minėtų klubų lankytojų buvo nemažai įtakingas pareigas ėjusių miesto žmonių. „Neklausinėkite, nes net ir šiandien tikrai neatskleisiu minėtuose klubuose dalyvavusių asmenų pavardžių. Tai buvo labai rimti veikėjai“, – tvirtai nukirto vienas buvęs įtakingas Kauno VSD darbuotojas. Neabejojama, kad kai kuriems iš jų buvo gerai žinoma apie R. Mikutavičiaus nužudymo motyvus.

Paslaptingas pabėgimas

Kad ir kokie artimi kontaktai užsimezgė tarp garsaus sukčiaus su tuometiniais saugumiečiais ir kad nors šis jiems suteikė nemažai vertingos informacijos, tačiau 1999 m. balandžio 16 d. Kaune, vežamas į Prienų areštinę, V.Stupakovas-Beleckas netikėtai pabėgo iš tuometinio VSD Kauno skyriaus viršininko Olego Travkino automobilio. Jie buvo trumpam sustoję prie Šančiuose veikusios „Rugelio“ parduotuvės. O.Travkinas nuėjo nupirkti maisto produktų, o netrukus V.Stupakovas-Beleckas, nesurakintas antrankiais, atsidarė automobilio langą, pro jį išlipo ir pabėgo. Jau kitą dieną visi šalies laikraščiai rašė, kad saugumiečiai tapo paprasčiausiais žiopliais.

Šiandien minėtos operacijos detales neblogai žinantys šaltiniai – buvę aukšti šalies pareigūnai – sako, kad minėtas V.Stupakovo-Belecko pabėgimas buvo absoliuti O.Travkino klaida, nes šis pernelyg pasitikėjo gudraus sukčiaus pasakojimais. Dar kiti teigia, kad taip esą sužaidė patys VSD darbuotojai, nes norėjo, kad V.Stupakovas-Beleckas juos nuvestų į tas slėptuves, kuriose buvo laikomi iš R. Mikutavičiaus namų pavogti ypač vertingi paveikslai ir kiti meno dirbiniai. Vienos nuomonės nėra net ir šiandien, praėjus 24 metams po šio plačiai nuskambėjusio ir Lietuvos teisėsaugai milžinišką gėdą užtraukusio įvykio.

Kad ir kas nutiko tą kartą, bet VSD žvalgai taip ir nesužinojo, kur V.Stupakovas-Beleckas paslėpė dalį pavogtos kolekcijos paveikslų. Netrukus po skandalingojo kauniečio pabėgimo buvo surengta operacija „Voratinklis“. Jos metu buvo suformuota 40 pasalos vietų. Operacijoje dalyvavo rekordinis pareigūnų skaičius – per 500 Kauno ir aplinkinių rajonų policininkų, 120 Vidaus tarnybos Pirmojo pulko karių ir niekur viešai neskelbiamas saugumiečių skaičius.

Kaip toks unikalios praeities pastatas, kuriame veikė net Kauno saugumiečių skyrius, pateko į Kamuolinių veikėjų akiratį?

Tą naktį laisvėje V.Stupakovas-Beleckas praleido beveik vienuolika valandų. Prokurorams taip ir nepavyko visko tiksliai nustatyti, ką jis tuo metu veikė, bet kai kurie iš jų net ir šiandien yra įsitikinę, kad pabėgęs jis galėjo įspėti tam tikrus žmones, kurių namuose, slėptuvėse tie paveikslai buvo laikomi, kad juos perslėptų. Arba skubiai išgabentų į užsienį.

Verta prisiminti, kad 2001 m. vasario 12 d. du slaptieji britų agentai netoli Trakų surengė susitikimą su tuometiniais Kauno Daktarų šulais. „Mums paskambino misteris Goga (Egidijus Abarius, šiuo metu atliekantis bausmę kalėjime dėl senų vilijampoliečių nusikaltimų) ir jis minėjo, kad nori parduoti kelis vogtus paveikslus“, – taip prieš įjungdami slaptą vaizdo kamerą kalbėjo britai. Pirmasis paveikslų pirkimas tada įvyko Vokietijoje, netrukus tęsinys buvo surengtas Kaune. To pirkimo metu vienoje Kauno kavinėje buvo sulaikyti Daktarų veikėjai, o viename iš butų ir V.Stupakovo-Belecko žmona su sūnumi.

Kad ir kaip stengėsi net kelių šalių teisėsaugos pareigūnai, bet surasti visų iš R.Mikutavičiaus namų pavogtų paveikslų jiems vis dėlto nepavyko.

Galiausiai V.Stupakovas-Beleckas buvo sulaikytas penktą valandą ryto Kaune, V.Krėvės pr., prie brolio uošvės namų. Jį tada sulaikė Alytaus skyriaus VSD darbuotojai. Netrukus O.Travkinui buvo iškelta baudžiamoji byla, bet po dvejų metų ji nutraukta.

Iki gyvos galvos nuteistas V.Stupakovas-Beleckas bausmės sušvelninimo gali tikėtis tik tada, kai kalėjime bus praleidęs mažiausiai 25 metus, o tai bus jau kitais metais. Tada jam bus 69-eri. Atrodo, jis to ir laukia, bet ar jam atsivers kalėjimo vartai – parodys artimiausia ateitis.

Verta žinoti, kad paties V. Stupakovo-Belecko vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemuosiuose Šančiuose arba tenai, kur gimė nemažai būsimųjų Kamuolinių gaujos narių. Jis brendo Sodų g., 14-uoju numeriu pažymėtame vieno aukšto mediniame namelyje su mansarda. Tai viena ilgiausių gatvių šiame rajone. Vyresnio amžiaus šančiškiai prisimena, kad dar jaunystėje buvo pastebimas jo liguistas potraukis į komercinius sandėrius dėl senų daiktų. Dar sovietiniais metais V.Stupakovas-Beleckas išgarsėjo kaip kriminalinių šeimų meno reikalų ekspertas. Jau tuomet jis neretai padėdavo nusikaltėliams įsigyti antikvarinių vertybių, patardavo perkant, parduodant ar apsikeičiant įvairiais meno kūriniais.

Skaičiavo legalų pelną

Kęstučio g. 19-ojo namo istorijos vertos išskirtinės knygos. Šiandien pastatas dažnai stovi tuščias ir tamsiais langais. Tiesa, kartkartėmis viršutiniame jo aukšte dega šviesos – regis, tenai įsikūrė kažkokia bendrovė. Bet net ir šiandien niekas iš dabartinių objekto savininkų neturi galimybės užeiti ir jame laisvai apsižvalgyti, nes, mano surinktais duomenimis, šiuo metu objektas yra areštuotas, siekiant teisėsaugai tiksliai sužinoti, iš kokių pajamų ir kas nusprendė įsigyti šį gana prabangų nekilnojamojo turto objektą. Manoma, tai paaiškės teisme, pradėjus nagrinėti didžiąją Kamuolinių nusikaltimų bylą.

Kaip toks unikalios praeities pastatas, kuriame veikė net Kauno saugumiečių skyrius, pateko į Kamuolinių veikėjų akiratį? Maždaug nuo 2016 m. gruodžio iki 2017-ųjų pradžios tuomet gaujai priskirtas Arminas Zujus viename iš skelbimų surado minėtą Kęstučio gatvės objektą. Jo kaina tada buvo 370 tūkst. eurų. Tai maždaug 1 tūkst. kv. m pastatas.

Apie visa tai atvirai pasakojo ir pats A.Zujus. „Nuvažiavau su vienu draugu, apžiūrėjome tą namą. Pamatėme, kad jis sveikas, nesupelijęs, ir pamanėme, kad dar galima bus iš jo neblogai uždirbti, – prisiminė jis. – Pastebėjau, kad visos perdangos geros, sveikos. Galvojau pagaliau pirmąsyk uždirbsime nemažai pinigų ir pradėsiu legalų verslą. Tada pasiūliau Ilgui ir E.Valiukaičiui pirkti namą, suremontuoti, o galiausiai išdalyti atskirais butais ir juos išparduoti.“

Reikalai pajudėjo, nes šis objektas labai sudomino vieną iš Kamuolinių lyderių T.Gaidanką. Atrodo, jis nuo pradžių suvokė, kad tai bus nebloga proga uždirbti daug pinigų.

„Sutarėme, kad minėtą namą užrašysime Edvino įmonės vardu. Mano verslo partneris įnešė 100 tūkst. eurų už save. Tada buvau kaip tarpininkas tarp Ilgo ir mano verslo partnerio, – prisiminė A.Zujus. – Kolega kaip savotišką garantą savo vardu užsirašė ūkinį pastatą, esantį kieme. Netrukus mano verslo partneris su Edvinu pradėjo griovimo darbus. Apskaičiavome, kad šis namas su įsigijimu ir kapitaliniu remontu kainuos maždaug apie 750 tūkst. eurų. Nuoširdžiai džiaugėmės, kad taip pigiai šitą namą nupirkome. Galiausiai planavome jį parduoti dalimis ir už visa tai gauti apie 1,5 mln. eurų.“

Apšaukė barygomis

Netrukus tarp iš Kamuolinių gretų trauktis panorusių jaunų vyrų ir T.Gaidankos-Ilgo įsiplieskė aršus konfliktas. Kai šis sužinojo, kad galimas toks didelis uždarbis, jis pareiškė, kad ketina sau pasilikti visą pastatą. „Tada jis pasiūlė mums gražiai atsitraukti, pradėjo meluoti. Jis žadėjo, kad pasiliks sau ir suremontavęs jį išnuomos. Pareiškė, kad mes negalime iš jo reikalauti jokių pinigų. Ilgas ėmė aiškinti, kad išvis pagalvos, ar mums verta sumokėti už namo suradimą. Jau iš tokio pokalbio buvo aišku, kad jis pasiūlys grašius, nes yra šykštus, suktas ir niekada nelinkęs atsisveikinti su dideliais pinigais“, – prisiminė nemalonumų pradžią A.Zujus.

Praėjus keletui dienų A.Zujus susitiko su T.Gaidanka Panemunėje ir šis tiesiai pareiškė, kad niekam neduos pinigų už surastą namą, bet ir neims palūkanų už ankstesnę sumą, kurią A.Zujui paskolino naujo namo statybai Žemaičių gatvėje. „Mums nepatiko toks Ilgo pasiūlymas, bet žinojau, kad su juo nepakovosiu. Ir jis vis tiek liks teisus, – kalbėjo A.Zujus. – Mano kolega buvo nusipirkęs bendrą žemės sklypą Karkazų kaime, šalia Kauno. E.Valiukaitis tada pasiūlė nupirkti žemės dalį už dvigubai didesnę kainą – 40 tūkst. eurų (pradžioje buvo mokėta 20 tūkst.). Sutarėme, kad parduodame.“

Apie minėtą susitarimą sužinojęs Ilgas atskaitė griežtą moralą A.Zujui. Jis ėmė aiškinti, kad šis privalėjo žinoti, ką perka iš E.Valiukaičio, nes viskas yra perkama tik iš vieno Ilgo pinigų. „Jis bandė aiškinti savo tiesą: maždaug ir jūs tą sumą, kurią uždirbtumėte, jau pasisavinate iš manęs – pagal paniatkes (gangsterių taisykles) taip nedaroma – elgiatės kaip barygos (spekuliantai). Ilgas labai dėl to supyko ir rodė nepasitenkinimą. Netrukus minėtas sklypas buvo areštuotas. Panašu, Ilgas labai nenorėjo, kad mes uždirbtume“, – prisiminė A.Zujus.

Spaudimas nesiliovė

Minėta situacija labai nepatiko A.Zujaus bičiuliui. Šis nepriklausė grupuotėms ir išsakė apie T.Gaidanką atvirą ir griežtą savo nuomonę. „Jis kažkur sutiko E.Valiukaitį ir jam pasakė, kad Ilgas yra aferistas, melagis, pastatą pasiėmė. Jis tiesiog nieko nepagalvodamas tiesiai šviesiai išklojo nemalonią tiesą apie Ilgą. Aišku, E.Valiukaitis nubėgo pas T.Gaidanką ir viską šiam papasakojo“, – prisiminė A.Zujus.

Netrukus A.Zujus susitiko T.Gaidanką ir sužinojo dar vieną netikėtą naujieną, kad Ilgas jiems skiria baudą – liepė susimokėti didesnę sumą, nei buvo tartasi iš pradžių. Maža to, pridėjo daug didesnes palūkanas, nei buvo sutarta pokalbio pradžioje ir liepė kuo skubiau grąžinti pinigus už Žemaičių gatvės projektą. „Mano kolega pinigus pradėjo atidavinėti, bet fiziškai neturėjome iš ko grąžinti tą dieną, kai jis to paprašė. Tiesiog Ilgas iš piršto laužtas sumas pradėjo skaičiuoti ir dar pridėjo baudų. Per keletą mėnesių mano kolega išpardavė savo turtą, bet Ilgo išgalvotų procentų niekas iš mūsų negrąžino“, – kalbėjo A.Zujus.

Anot A.Zujaus, T.Gaidanka nenurimo. 2017-ųjų vasarą jis neva ėmė įžūliai reikalauti sugrąžinti minėtas baudas – paties priskaičiuotas palūkanas. „Skambino man, į namus važinėjo. Dažnai kalbėjomės nuvykę į Panemunės šilą, kartą liepė atvykti į savo sodybą Zarasų rajone, – prisiminė įtemptas dienas A.Zujus. – Buvo taip išvedęs iš pusiausvyros, kad nusileisti neketinau. Galvojau, jei jis man nuspręs kažką padaryti, kad būsiu tiesiog priverstas pasinaudoti šia situacija, – pagriebęs peilį arba ginklą su juo susitvarkysiu. Bet galvojau, jei kažką padaryčiau, grės rimta atsakomybė, tad nusprendžiau verčiau kreiptis į Policijos departamentą.“

Paranojiškas elgesys

Nuo 2006 m. uoliai T.Gaidankai tarnavęs A.Zujus buvo gavęs nemažai Ilgo paskirtų užduočių. Vargingoje Šančių gatvėje, vienoje iš Kranto, su mama augęs vaikinas matė visą rajono kasdienių kriminalų vaizdą. Dažnai į jo mamos namus beldėsi alkoholikai, anksčiau zonose praleidę šančiškiai, kurie įžūliai prašė cigarečių, alkoholio. Jis pats neretai sulaukdavo užpuolikų smūgių.

Jau tada A.Zujus žinojo, kad T.Gaidanka „prilaiko“ Šančius. Jis ir dar keli jo bendraamžiai nutarė, kad jie nori būti su Ilgu ir pradėjo jam dirbti. „Praėjus kuriam laikui, gavome pirmąsias užduotis. Jos buvo tokios, kad reikėjo nepaklusnius grupuotės narius sumušti. Tai buvo grynos baudimo akcijos. Jos dažniausiai vykdavo Žemuosiuose Šančiuose, Panemunės miške, – prisiminė A.Zujus savo atsiradimo pradžią Kamuolinių gretose. – Pradžioje buvo lengvi, paskui sunkūs kūno sužalojimai. Tada baudėme Kamuolinių, kitų miesto grupuočių narius. Kai kurie iš mūsų kojas sulaužydavo laužtuvais iki atvirų lūžių. Kai kas po tokių baudimų liko neįgalūs visam gyvenimui.“

Vėlesniais metais A.Zujus pradėjo gabenti Ilgo nupirktus kvaišalus. Vėliau jie ėmė gaminti ir vežti metamfetaminą, kuris buvo parduodamas Skandinavijos šalyse. Tai T.Gaidankai padėjo susikrauti įspūdingus turtus.

Kalbėdamas apie praeitį, vyras prisiminė, kad dažniausiai su T.Gaidanka susitikdavo dviese be jokių pašalinių žmonių. Neretai A.Zujus į tokius susitikimus ateidavo be telefono – taip norėta išvengti teisėsaugos dėmesio. „Tada atvykdavome į Panemunės šilą – takeliais eidavome į saugesnę vietą pasišnekučiuoti. Aišku, kad be telefonų, – apie Kamuolinių konspiraciją dėstė A.Zujus. – Ilgas buvo labai atsargus ir paranojiškas. Netgi nuėjus 5 km nuo automobilių stovėjimo aikštelės, tyliai pakuždėdavo man į ausį arba parodydavo raštelyje surašytą tekstą. Bet kokie planuojami nusikaltimai būdavo organizuojami vaikščiojant prie Nemuno. Jis dairydavosi, kad niekas mūsų nepamatytų ir neišgirstų.“

Anot jo, Kauno gatvėmis T.Gaidanka važinėjo ne prabangiu ir iš tolo aplinkinių žvilgsnius traukiančiu automobiliu, o Nyderlanduose pavogtu „Toyota Avensis“ pakeistais numeriais. Jisai visiškai nesinaudojo mobiliaisiais telefonais, nes nenorėjo būti susektas kriminalistų.

Vaizdas: po kratų pareigūnai išsivežė ir visą Ilgo prabangių automobilių kolekciją. (nuotr. iš D. Dargio knygos „Kamuoliniai prie bausmės linijos“.)

Sukėlė abejonių

Bet paskutiniais metais A.Zujus svajojo bet kokia kaina ištrūkti iš kriminalinės aplinkos ir pradėti pinigus uždirbti tiktai legaliais būdais. Jo žvilgsnis nukrypo jau į tada pamažu prasidėjusį statybų bumą visoje Lietuvoje. Jis su bendraminčiais ketino supirkti užmiesčio žemes ir jose statyti nedidelius nuosavus namus, kotedžus.

Nepavykus realizuoti šių svajonių, vyras nutarė policijai atskleisti visus Kauno kriminalinio pasaulio užkulisius, bet labiausiai panoro paauklėti jam nemažai skausmo sukėlusį vieną iš pagrindinių Kamuolinių veikėjų – T.Gaidanką. Tą 2017-ųjų liepos dieną, kai A.Zujus pasibeldė į Kriminalinės policijos biurą ir trumpai nupasakojo savo istoriją, savanoriškai besikreipęs kaunietis buvo sutiktas šiek tiek skeptiškai. Kai kurie iš pareigūnų nebuvo linkę juo aklai patikėti ir manė, kad jis tiesiog fantazuoja ir pasakoja išgalvotus faktus.

„Paskui jie pasitikslino, kad vienų kitų epizodų išties buvo nutikę, ir taip užsimezgė kontaktas. Pirmos apklausos truko keletą valandų“, – atvirai dėstė A.Zujus.

Jaunųjų Kamuolinių veikėjams priskirtas A.Zujus po pirmojo atviro pasakojimo pareigūnams nusprendė tyliai išvažiuoti iš Kauno. Susirinkęs visus būtiniausius daiktus jis paliko gimtuosius Šančius ir persikėlė į kitą Lietuvos miestą. Kokį, negalėjo pasakyti net dabar, nes jam yra taikomas valstybės saugomo liudytojo statusas. „Praėjo kuris laikas ir staiga visi draugai nei iš šio, nei iš to pradėjo skambinėti ir siūlyti susitikti. Visa tai man sukėlė įtarimų. Paskui sužinojau iš vieno asmens, kad Edvinas Klepackas norėjo mane konkrečiai pakišti T.Gaidankai. Jis pasiūlė susitikti, neva draugiškai išgerti alaus. Vėliau pasiekė kalbos, kad jis tiesiog norėjo mane perduoti T.Gaidankai. Aš ignoravau visus tokio pobūdžio susitikimus. Tiesa, su kai kuriais žmonėmis, kurie labai nemėgo Ilgo, dar kurį laiką bendravau“, – prisiminė A.Zujus.

Kur Ilgo milijonai?

Kai ankstų 2018 m. balandžio 17-osios rytą Policijos departamento Kriminalinės policijos biuro pareigūnai kartu su „Aro“ kovotojais pasibeldė į Kamuolinių namus, netrukus paaiškėjo, kad bene labiausiai prakutęs iš visos grupuotės narių yra būtent T.Gaidanka. Jis bylose yra įvardijamas kaip vienas iš pastaraisiais metais klestėjusio nusikalstamo susivienijimo organizatorių ir vadovų.

Operacija: Ilgas buvo sulaikytas prabangiuose savo namuose Kleboniškyje. (nuotr. iš D. Dargio knygos „Kamuoliniai prie bausmės linijos“.)

Iki sulaikymo Ilgas gyveno prestižinėje Kleboniškio gyvenvietėje – Viešios gatvėje šiuolaikiškai apstatytame nuosavame name. Tą sulaikymo rytą būtent iš T.Gaidankos valdų buvo išgabenti įspūdingiausi ir ne kartą žiniasklaidoje rodyti automobiliai – du apynaujai „Porsche“, „Tesla“ ir „Mercedes–Benz coupe“. Prieš keletą metų minėti automobiliai per viešą aukcioną buvo išparduoti, o pinigai pervesti valstybės labui. Nors per kratas didelių pinigų sumų neaptikta, manoma, kad jos paslėptos tik Ilgui gerai žinomose slėptuvėse. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius T.Gaidanka savo nusikalstamą veiklą pradėjo kaip vienas aktyviausių Kauno mašinvagių. Pastaraisiais metais jis gerokai praaugo savo buvusius bendražygius. Kalbama, kad T.Gaidanka turi žemės sklypų pajūrio regione, namą Jungtinėje Karalystėje ir dar įvairaus turto kitų asmenų vardais. Neoficialiai kalbama, kad nežinomose slėptuvėse T.Gaidanka galėjo būti paslėpęs daugiau kaip 10 mln. eurų.

1 mln. – jau faktiškai teisėsaugos rankose – tai vis dar neaiškaus likimo pastatas Kęstučio gatvėje. Bet kur likę nelegaliai uždirbti Ilgo 9 mln.?

Panašu, kad būtent T.Gaidankos godumas ir pražudė vieną labiausiai užsimaskavusių ir pavojingiausių šių laikų gaujų – Kamuolinius. „Žinote, Ilgui apibūdinti yra labai geras rusiškas posakis: „Frajerį visuomet pražudo gobšumas“, – minėjo buvę Kamuolinių veikėjai.

„Kamuoliniai prie bausmės linijos“

Apie Kamuolinių gaują ir nežinomus jų istorijos faktus itin plačiai skelbiama naujausioje devintoje Dailiaus Dargio knygoje „Kamuoliniai prie bausmės linijos“.

Oficialus D.Dargio knygos pristatymas numatytas Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d. 20 val. „Litexpo“ rūmuose, Rašytojų kampo salėje. Be knygos autoriaus, šiame renginyje dalyvaus Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų pirmininkas Aurelijus Gutauskas, buvęs šalies policijos komisaras Visvaldas Račkauskas ir kiti.

Balandžio–gegužės mėnesiais planuojamas naujausios D.Dargio knygos garso versijos pasirodymas Audioteka.lt platformoje.