Šokiruojanti išpažintis

Remiantis Lietuvos įstatymais, kaltinamajam nusikaltimais stojus prieš teismą, jam prisiekti, kaip liudytojams ir net nukentėjusiesiems, kad nemeluos ir sakys tik tiesą, šiuos įspėjant, jog priešingu atveju jiems patiems gresia byla, nereikia.

Paklaustas antradienį jo bylą nagrinėjančios Kauno apylinkės teismo teisėjos Ingos Ambrulevičiūtės-Januškevičės, ką gali paaiškinti dėl jam pateiktų kaltinimų, 44-erių P. Navickas atsakė: „Sutinku – viską padariau.“ Tačiau, paprašius jo papasakoti apie tai detaliau, kuo toliau, tuo labiau į akis krito, kad teisiamasis pasakoja apie tai, ko nėra jo byloje, galimai ir pats jau neatsimindamas, kiek tų nusikaltimų buvo ir, koks juos darant buvo grobis.

Be to, nepaisant kartu su juo šios bylos teisiamųjų suole turėjusio būti bendrininko, kuris, kaip jau rašyta, mirė teismui nespėjus atversti jų bylos, prakeiksmo: „Tave Dievas nubaus!“, kurį, anot jo autoriaus, išprovokavo P. Navicko apgavystės ir jo šmeižimas, Gestapas ir toliau nesibodėjo versti kaltės velioniui. Esą būtent šis tada, vežamas jo girtas į namus po nepavykusio bandymo apvogti automobilį, būdamas neblaivus, pasiūlė apvogti pakeliui pastebėtą spaudos kioską. „Labai norėjo labai dar alaus, nors aš jam sakiau, kad spaudos kioskai juo neprekiauja“, – pasakojo teismui P. Navickas, tikindamas, kad beveik visas prekes, pagrobtas tada iš minėto kiosko, pasiėmė jo keleivis. Jis pats – tik cigaretes.

P. Navickui pasakojant apie automobilio vairavimą, natūraliai kilo klausimas, ar, būdamas ne vienerius metus gydytas psichiatrijos ligoninėje, jis turi teisę vairuoti transporto priemonę. Teisiamasis prisipažino, kad neturi ir niekada jos neturėjo, tačiau moka vairuoti nuo vaikystės. Ir nepaisant to, kad neturi vairuotojo pažymėjimo, minėtas „Opel Zafira“, kuriuo jis važiuodavo daryti nusikaltimų, yra registruotas jo vardu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Vertė kaltę aplinkybėms

Pasakodamas apie nusikaltimus, kuriuos padarė išleistas iš ligoninės, P. Navickas vertė kaltę aplinkybėms, kuriose atsidūrė žiemą be cento kišenėje, nes tada išėjo į laisvę tik su telefonu, o autobuso bilietui iš Rokiškio į Kauną jam esą tada davė vienas minėtos ligoninės darbuotojas, su kuriuo buvo susidraugavęs.

Tuo, kad buvo priverstas vogti, nes norėjo valgyti bei reikėjo ir šiltesnių drabužių, P. Navickas teisino ir tai, kodėl iš vienos transporto priemonės, stovėjusios Elektrėnų gatvėje, nugvelbė joje paliktas dvi striukes ir kepurę. O teisėjai bandant pasitikslinti, kad kaltinamajame akte teigiama, kad tada jis pavogė iš minėtos transporto priemonės raktų komplektą, laužtuvą bei panašius daiktus, ir kilo įtarimas, ar teisiamasis nesipainioja padarytuose nusikaltimuose, dalis kurių, panašu, kad nebuvo atskleisti.

Tačiau labiausiai šokiravo P. Navicko pasakojimas apie tai, kad išdaužęs kovo 10-osios naktį vienos bendrovės, įsikūrusios Savanorių prospekte, langą ir pagrobęs elektrinį paspirtuką, kurio vertė, kaip teigiama kaltinamajame akte, – daugiau kaip 1460 eurų, jis jau po dešimties minučių buvo sulaikytas policijos pareigūnų su tarnybiniu šunimi. Nors remiantis, tuo pačiu kaltinamuoju aktu, kovo 11-osios vakarą, jau naudodamas smurtą bei peilį, jis Savanorių prospekte apiplėšė kitą vyrą.

Kuo toliau, tuo gražiau

Anot P. Navicko, tada Savanorių prospekte jis tik bandė sudrausminti  „benamį“, žiniasklaidai teigusį, kad dirba „Kauno švaroje“ ir ne pačiose prasčiausiose pareigose, dėl to, kad jis nuolat triukšmauja ir šiukšlina laiptinėje, kurioje teisiamasis tada dalyvavo švenčiant gimtadienį. Pasak P. Navicko, tai, kad jam ir tada reikėjo pinigų, tebuvo antraeilė priežastis minėtą asmenį apiplėšti.

Tačiau teisiamojo parodymai skandalingi ir dėl galimo, tikint juo, pareigūnų atlaidumo P. Navickui, nes šis  teigė, kad policininkai ne kartą buvo radę pas jį atlenkiamą peilį, kuriuo jis esą pasinaudojo darant minėtą apiplėšimą, tačiau šio radinio nesureikšmindavo. O po minėto apiplėšimo pareigūnai šį peilį iš jo paėmė, nors, anot teisiamojo, jis šiuo negrasino nukentėjusiajam. Esą šis ėmė taip teigti, kai pamatė, ką pareigūnai pas jį rado sulaikant.

Panašiai P. Navickas pasakojo ir apie rankinį laikrodį, kurį, remiantis kaltinamuoju aktu, tada nuplėšė nuo nukentėjusiojo rankos. Teisiamasis tikino, kad pareigūnų pas jį rastas laikrodis, buvo ne nukentėjusiojo, o jo. Esą ir apie šį nukentėjusysis pamelavo, kai pamatė, ką pareigūnai pas jį rado.

Nukentėjusysis po tokių teisiamojo parodymų neišlaikė ir pareiškė teisėjai, kad galėtų papasakoti apie šį įvykį kitaip. Tačiau tuo metu buvo apklausiamas P. Navickas, kuris galiausiai pareiškė, kad sutinka atlyginti byloje esančius ieškinius, nors tegauna už jam suteiktą neįgalumą, turint tik 35 procentus darbingumo, apie 300 eurų per mėnesį. O teisėjai priminus apie jo turimą automobilį, P. Navickas pareiškė, kad šis jau atiduotas į metalo laužą.

Iškalbinga situacija

Duodamas parodymus teismui, P. Navickas teigė ir, kad jau apie trejus metus nevartoja jokių vaistų. O teisėjai pasiteiravus, ar jis jau visiškai pasveikęs, atsakė, kad su juo „viskas tvarkoje“.

Po teisiamojo parodymų nei prokuroras, nei P. Navickui skirta valstybės advokatė net neturėjo jam klausimų. Tačiau prokuroras konstatavo, kad taikyti šiai bylai sutrumpinto įrodymų tyrimo nelabai galima, nes teisiamasis tik iš dalies pripažįsta savo kaltę. Arba reikėtų padaryti posėdyje pertrauką, kad su juo pasikalbėtų advokatė. Ši užtikrino, kad jai užteks penkių minučių. Tačiau jau po pusės minutės pokalbio su savo gynėja P. Navickas pareiškė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę.

Po šio jo pareiškimo, teisėja konstatavo, kad sutrumpintas įrodymų tyrimas galimas. Ir pasiteiravo, ar su tuo sutinka kiti šio teismo proceso dalyviai, tarp jų – ir nukentėjusysis. Šis, išgirdęs, kad prokuroras bei advokatė tam neprieštarauja, taip pat sutiko su tokia įvykių eiga. Nors vėliau žiniasklaidai teigė, kad tai – pirmas kartas, kai jis dalyvauja teismo posėdyje. Ir nežino, ką reiškia sutrumpintas įrodymų tyrimas.

Apie tai, kad tokiu atveju kaltinamajam trečdaliu yra sumažinama skirta bausmė, teisėja nukentėjusiajam paaiškino, jau paskelbus, kad įrodymų tyrimas sutrumpinamas, dėl ko nukentėjusysis net nebuvo apklaustas. Nors žiniasklaidai jis teigė, kad gali įrodyti, jog tas laikrodis buvo ne teisiamojo, o jo, nes turi tai įrodančių nuotraukų. Be to, policija jam šį laikrodį po to grąžino.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kalčiausia žiniasklaida?

Per baigiamąsias P. Navicko bylos kalbas prokuroras, konstatuodamas, kad per tuos du mėnesius, kai buvo išleistas iš ligoninės, teisiamasis padarė devynias nusikalstamas veikas, pirmąją – jau po devynių dienų, o šiai ne iki galo pavykus, po dviejų valandų padarė naują nusikaltimą, pasiūlė skirti jam ketverių metų įkalinimą, kurį dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo reikia sumažinti iki dvejų metų ir aštuonių mėnesių, įskaitant į šią bausmę ir jau beveik devynis mėnesius, kai teisiamasis yra suimtas, taigi, jam liktų kalėti vieneri metai ir devyni mėnesiai.

Tačiau advokatė, skirta P. Navickui valstybės, prašė teismo, „kuo švelnesnės“ bausmės jos ginamajam. Nes esą tos elementarios vagystės, kuriomis jis kaltinamas, tėra jo socialinių įgūdžių ir brandos nebuvimas dėl to, kad jis ilgai buvo izoliuotas nuo visuomenės. O nusikaltėlį iš jo esą padarė žiniasklaida, niekaip negalinti pamiršti to, kaip P. Navickas prieš 30 metų pasielgė su aštuonmete mergaite, kaip ir jo pravardės, nors už tą nusikaltimą jis jau bausmę yra atlikęs.

Teisybės dėlei, P. Navickas iki šiol yra neteistas, nes tada buvo pripažintas nepakaltinamu ir konstatuotas sveikatos sutrikimas padėjo jam išvengti teistumo biografijoje ir už vėliau padarytus nusikaltimus.

Prašydama teismo malonės P. Navickui, jo advokatė siūlė atsižvelgti ne tik į tai, kad jis pilnai pripažino kaltę ir davė nuoseklius parodymus, bet ir į tai, kad jis turi neįgalią garbaus amžiaus mamą.

Pats P. Navickas, suteikus jam teisę į paskutinį žodį, teigė, kad nežino, ką pasakyti – nusikaltimai jau padaryti.

Teismas savo sprendimą P. Navicko byloje skelbs po poros savaičių.