Vos tramdė ašaras

Pagarsinti antradienį šios didelį atgarsį sukėlusios baudžiamosios bylos kaltinamojo akto nepavyko, neatvykus vienai iš nukentėjusiųjų - „Neradentos“ savininkės bei direktorės Neringos Ladauskienės, kaltinamos darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimu, padėjėja dirbusios 64-erių Palmiros Leitienės dukrai. Kaip jau rašyta, po motinos žūties smarkiai sušlubavo jos sveikata. P.Leitienės dukra vėl ligoninėje.

Bylos nagrinėjimą teisėja Sigita Meškauskienė nusprendė pradėti nuo atvykusių kitų trijų nukentėjusiųjų apklausos.

Kaip ir tikėtasi, nors nuo tragedijos, įvykusios 2014-ųjų liepos 10-ąją, prabėgo jau beveik dveji metai, žuvusiųjų artimųjų sielos žaizdos neužgijusios iki šiol. Vos tramdė ašaras, duodami parodymus, ir žuvusios ilgametės N.Ladauskienės pacientės Ritos Verbickienės vaikai. Klausydamasi jų parodymų, ne kartą veidą užsidengė ir pati N.Ladauskienė, praradusi tada ir savo 32-ejų metų dukrą Rasą Polujanskę, kuri dirbo jos klinikoje gydytoja odontologe.

Gailėjo ir tikėjo

Geriausių Lietuvos auditorių penketukui priklausiusios, praeityje garsios tinklininkės R.Verbickienės, kuriai buvo lemta gyventi tik 60 metų, dukra pasakojo apie nelaimę sužinojusi, atostogaudama Latvijos pajūryje. Ir tą pačią naktį grįžusi į Lietuvą, nors mama, su kuria pavyko pakalbėti telefonu, ragino nenutraukti atostogų – esą ji jaučiasi neblogai. Niekas nesitikėjo, kad apie 50 proc. kūno apdegusi R.Verbickienė po savaitės mirs.

Tikėjosi išgyventi ir ji pati, todėl, apklausiama pareigūnų reanimacijos palatoje, nepasakė šiems visos tiesos, kas atsitiko. Savo dukrai ji teigė tiesiog pagailėjusi N.Ladauskienės, nes esą didžiausia bausmė yra gyventi, palaidojus savo vaiką. Gulėdama reanimacijos palatoje, R.Verbickienė girdėjo medikų pokalbį, kad kartu su ja komos būsenos atvežtos R.Polujanskė ir P.Leitienė neišgyvens. Pirmoji buvo apdegusi 90 proc. kūno. Antroji – apie 60 proc.

Pati R.Verbickienė prieš porą metų jau buvo patyrusi, ką reiškia, kai dukrai gresia mirtis. Jos dukrai buvo diagnozuota sunki liga, kurią, titaniškomis R.Verbickienės pastangomis, pavyko įveikti.

Anot R.Verbickienės dukters, motina ne tik gailėjosi N.Ladauskienės, bet ir tikėjo šios pažadais, kad padės jai sveikti, kiek galės. Iš reanimacijos R.Verbickienė buvo perkelta į tą patį Kauno klinikų skyrių, kuriame gydėsi ir apie 30 proc. kūno apdegusi N.Ladauskienė.

Užtiko naikinant įkalčius?

Tačiau savo vaikams R.Verbickienė papasakojo tikras įvykio aplinkybes.

Sūnui, atskubėjusiam pas ją į reanimacijos skyrių tą patį vakarą, ji teigė, kad nelaimė įvyko, kai N.Ladauskienė liepė savo padėjėjai patikrinti, ar didžiuliame plastikiniame bambalyje tikrai - spiritas. Esą tada N.Ladauskienės dukra ir išėjo atsinešti degtukų, o, šiai grįžus, ir kilo gaisras, pasibaigęs sprogimu.

R.Verbickienės sūnus teisme teigė daugiau motinos apie šį įvykį neklausinėjęs, nes pats yra įmonės vadovas ir supranta, kad atsitikus tokiai tragedijai, už viską turi atsakyti vadovas.

Tačiau labiau už tai, kad N.Ladauskienė nelinkusi pripažinti savo kaltės, R.Verbickienės sūnų sutrikdė po tragedijos „Neradentoje“ vykęs, kaip įtariama, skubus įkalčių naikinimas. Atvykęs, motinos prašymu, paimti šios prie klinikos palikto automobilio, jis matė, kaip iš apdegusio kabineto skubiai nešami kažkokie maišai.

Stebuklinga lino galia

R.Verbickienės dukra, kaskart atėjusi lankyti motinos, palaipsniui sužinojo iš jos ir daugiau nelaimės aplinkybių.

Šiai motina spėjo papasakoti, kad, pamačiusi degantį stalviršį, ant kurio buvo išpiltas bambalio turinys, ji, kaip sportininkė, iš karto pašokusi iš paciento kėdės ir ketinusi bėgti laukan. Tačiau N.Ladauskienė nuramino, kad čia nieko rimto - tik spiritas. Tačiau, vos spėjus grįžti atgal į paciento kėdę, pasigirdo garsas, panašus į sprogimą. Greičiausiai arba P.Leitienė, arba R.Polujanskė, gesinusios liepsną chalatų apačia, netyčia apvertė bambalį.

Tą pačią akimirką R.Verbickienė pajuto, kad šlapi ir jos drabužiai. Ir pamatė, kad liepsna žaibu vilnija kabineto sienomis. O ant jo lango buvo grotos. Vienintelis kelias ištrūkti iš šio pragaro buvo kabineto durys, kurios taip pat jau degė atvira liepsna. Bėgant pro jas, užsidegė ir bambalio turiniu apipilti R.Verbickienės bridžai. Labiausiai apdegė jos kojos bei rankos. Tačiau vilkėta nerta stipraus lino palaidinė stebuklingai apsaugojo krūtinę ir pilvą.

Išbėgusią į koridorių R.Verbickienę gesintuvo putomis užgesino N.Ladauskienės žentas, kaip paaiškėjo vėliau – dantų technikas, gaminęs uošvės klientams protezus.

Nespėjo pakeisti parodymų

Kai R.Verbickienės būklė pradėjo blogėti, dukra jau buvo įkalbėjusi motiną papasakoti tyrėjams visą tiesą – dėl savo anūkų, kad ir jie ateityje nepatektų į tokius spąstus, nes galimai tokiais metodais dirba pusė Lietuvos odontologijos klinikų. Tačiau medikai jau apklausti R.Verbickienės, vėl pervežtos į reanimaciją, neleido.

Paskutinėmis gyvenimo valandomis R.Verbickienė akcentavo dukrai, kad skystis, sukėlęs gaisrą, buvo visai ne tam skirtoje talpoje. Ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl reikėjo tikrinti jo kokybę.

Be to, R.Verbickienė atgailavo, kad nėrė iš kabineto pro degančias duris, nenusimetusi viršutinių drabužių, kaip jai pasakojo padariusi N.Ladauskienė. Ši teigė per pačią įvykio kulminaciją išsirengusi ir pratūnojusi pritūpusi kabineto kampe, kol žentas su gesintuvu numalšino liepsnas. Tačiau N.Ladauskienė pasakojo, kad buvo nusimetusios užsidegusius drabužius ir jos dukra su padėjėja. Kaip jau rašyta, N.Ladauskienės dukra paslydusi įkrito į degančio spirito balą, tiesdama ranką į pagalbą atbėgusiam vyrui.

Iškalbingos detalės

Tebesigydydama klinikose, N.Ladauskienė R.Verbickienės dukrai bandė guostis, esą suklydusi, tikėdama, kad išsirinko pačią kvalifikuočiausią Kaune odontologo padėjėją. Kaip jau rašyta, prieš tai P.Leitienė 22 metus buvo vieno Kauno docento padėjėja, tačiau šis išėjo į pensiją.

„Kaip ji, turėdama tokią kvalifikaciją, taip galėjo?!“ - retoriškai klausė N.Ladauskienė, leisdama suprasti, kad dėl to, kas įvyko, kalčiausia jos padėjėja.

Anot R.Verbickienės dukters, dalį jos pokalbių su motina girdėjo ir dukra, kuriai tada buvo 11 metų. Beje, pastarąją močiutė norėjo tądien atsivesti pas N.Ladauskienę, nes buvo numatyta jau paskutinė procedūra, o anūkė labai norėjo pažiūrėti, kaip daromas protezas. „Ačiū Dievui, kad bent dukrą išsivežiau tada į pajūrį!“ - sakė R.Verbickienės dukra.

Pasakojo ji teisme ir apie tai, kad motina yra sakiusi, jog N.Ladauskienė, kurios kliente ji buvo apie ketverius metus, yra vaišinusi ją savo darbo vietoje ir alkoholiu. „Gal klinikos darbuotojos ir tądien buvo neblaivios, kad nejautė spirito kvapo?“ - retoriškai klausė R.Verbickienės dukra.