Jaunam žmogui, kuriam dėl žarnų nepraeinamumo buvo išoperuota dalis žarnyno, Kauno klinikų gastroenterologai nustatė retą ligą – Peutz-Jeghers sindromą (PJS) – ir atliko procedūras, apsaugančias nuo grėsmingų komplikacijų ateityje. Šiam pacientui buvo atlikta spiralinė enteroskopija, kurios metu pavyko apžiūrėti visą plonąjį žarnyną iki pat storosios žarnos. Atskiros procedūros metu pašalinti rasti didžiuliai polipai – tai apsaugos nuo pasikartojančių žarnų nepraeinamumo epizodų bei polipų supiktybėjimo. Šiam pacientui reikalingas tolesnis stebėjimas, ar neatsiras naujų polipų, nes vėžio tikimybė siekia iki 97 proc.

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriaus Gedimino Kiudelio, sergant Peutz-Jeghers sindromu, vėžiniai susirgimai gali pasireikšti įvairiuose organuose, ne tik virškinimo trakte. Sindromas yra retas, nustatomas vienam iš 300 000 gyventojų.  Kaune galėtų būti 1–2 šeimos, kuriose būtų sergančių šia paveldima liga.

Vienas pirmųjų ligos požymių – pigmentinės dėmelės, atsirandančios pirmais gyvenimo metais, jas turi beveik 90 proc. pacientų. Tai nedidelės, iki 1–2 cm dydžio melanino sankaupos, aprašomos įvairių atspalvių – nuo tamsiai rudų iki melsvai juodų, dažniausiai aptinkamos ant lūpų, apie burną ir jos gleivinėje, ant pirštų, tarpvietės srityje.

„Taip pat ligai būdingi dauginiai, nuo keleto iki kelių šimtų, gerybiniai žarnyno polipai, – apie retą, bet pavojingą ligą pasakoja Kauno klinikų Endoskopijų skyriaus vadovas prof. Kęstutis Adamonis. – Įprastai jie aptinkami plonojoje žarnoje, ypač tuščiojoje, tačiau polipų gali būti visame žarnyne – nuo skrandžio iki tiesiosios žarnos.“

Trečdaliui pacientų virškinimo sistemos pažeidimo simptomai pasireiškia dar vaikystėje, nesulaukus 10 metų, pusei – iki dvidešimties metų. Dažniausi skundai – pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas dėl besikartojančio polipų sukelto žarnyno nepraeinamumo, kraujavimas iš virškinamojo trakto, tiesiosios žarnos polipo iškritimas.
PJS diagnozė nustatoma vidutiniškai sulaukus 17 metų, o praėjus 20 metų po PJS diagnozės, aptinkami piktybiniai navikai. Sulaukus 57 metų, rizika numirti nuo vėžio yra 48%. Didesnė tikimybė susidaryti plonosios žarnos, skrandžio, storosios žarnos, kasos, plaučių, krūtų ir lytinių liaukų piktybiniams navikams.

Spiralinė enteroskopija – kas tai?

Spiralinė enteroskopija atliekama ant įprasto enteroskopo užmaunant specialią spiralę. Procedūra atliekama retai, ne visada pavyksta. Kauno klinikų gastroenterologai pirmieji Lietuvoje 2009 m. įsigijo enteroskopą, kuris skirtas apžiūrėti plonąją žarną. Plonoji žarna prasideda nuo skrandžio prievarčio ir tęsiasi iki storosios žarnos. Plonojo žarnyno ilgis siekia 5–6 m.

Spiralinė enteroskopija yra greitas, efektyvus ir patogus metodas atlikti plonojo žarnyno ištyrimą ir gydymą. Pastarojo metodo dėka, plonųjų žarnų endoskopinis ištyrimas atliekamas per 25–30 min, tuo tarpu, kai tyrimas balioninės enteroskopijos metodu trunka 1,5–2 val. Spiralinė enteroskopija – didelis atradimas, pagreitinantis viso plonojo žarnyno vizualizaciją. Pacientui procedūros metu taikoma nejautra.

Polipai žarnyne pavojingi todėl, kad gali supiktybėti, sukelti kraujavimą ir kitokius simptomus. Šalinant polipus enteroskopijos metu, galima tikėtis, kad ateityje pavyks išvengti nereikalingų atvirų pilvo operacijų.

Ar yra alternatyvų?

Kitas būdas apžiūrėti plonąjį žarnyną – kapsulinė enteroskopija. Pacientas praryja vitamino kapsulės dydžio kamerą. Kapsulė atlieka patikros funkciją: galima peržiūrėti visą ilgį ir nustatyti, kurioje vietoje yra patologija. Statistika rodo, kad dažniausiai patologija lokalizuojasi viršutinėje plonojo žarnyno dalyje.
Profesorius K. Adamonis prisiminė atvejį, kai pacientą tiriant dėl mažakraujystės ir įtariamo slapto kraujavimo,  jam atlikta kapsulinė enteroskopija. Tačiau po kelių dienų laukta kapsulė nepasirodė, o atlikus apžvalginę pilvo rentgenogramą paaiškėjo, kad kapsulė „užkliuvo“ už naviko žarnoje. Tad teko enteroskopu ištraukti ir kapsulę, ir paimti auglio biopsiją, kad būtų nustatyta diagnozė.

Kokiems ligoniams reikalingas plonosios žarnos endoskopinis tyrimas?

Toks tyrimas pirmiausia reikalingas slapto kraujavimo iš virškinimo trakto atveju, kai jo priežasties kitaip nustatyti nepavyksta. Įprastais endoskopijos būdais tiriama stemplė, skrandis, dvylikapirštė ir storoji žarna, bet kraujavimo vietą pamatyti pasiseka ne visuomet. Plonosios žarnos endoskopijos gali prireikti pacientams, patyrusiems sudėtingas pilvo operacijas, pvz., kai tulžies latakai įsodinami į plonąją žarną ir susiformuoja susiaurėjimai. Kita dalis pacientų, kuriems įprastinių tyrimų nepakanka – tai žmonės, kuriems dėl nutukimo atliktos skrandžio apylankos operacijos.