Gyvent Kaune gera.... Miestas turi visus būtinus privalumus: Lietuvos centras, dvi upės, geras susisiekimas, daug universitetų, pasiruošusių suteikti reikiamų žinių, išvystyta statybos infrastruktūra. O svarbiausia – daug kvalifikuotų darbuotojų. Trūksta tik tikrų lyderių ir entuziazmo. Nežiūrint visų privalumų, per Nepriklausomybės laikotarpį miestą paliko daugiau kaip 100 000 gyventojų. Ir panašu, kad srautas į vakarus nemažėja. Tačiau mažėjant gyventojams, valdžios aparatas kažkodėl didėja. Daugiau pinigų išmokama miesto valdininkams – mažiau lieka miesto reikmėms.

Politikai pakeitė savo srities specialistus (vandens, komunalinio ūkio ir viešojo transporto srityse). Jie nuolat riejasi, įdarbina savo partijos narius ir moka jiems nemažus atlyginimus. Postas – vienas populiariausių dėkingumo mokesčių. Kvalifikacija, kompetencija ir padorumas čia nėra svarbūs. Dominuoja principas „kaip man gauti savo dalį“. Pamatęs jų „nuveiktus“ darbus, dažnas kaunietis jaučia nusivylimą ir nerimą.

Jei pritrūksta pinigų prabangai, labai greitai priimami sprendimai padidinti mokesčius – už vandenį, šiukšlių išvežimą. Su miestiečiais dėl to nesitariama, tai sužinome tik gavę padidėjusias sąskaitas. Kasmet kylantis žemės mokestis, kurio dydis priklauso nuo žemės rinkos vertės, nėra logiškas ir ekonomiškai pateisinamas. Ar gyventojai, savo lėšomis pasistatę namus ir sutvarkę aplinką, turi būti baudžiami kasmet didėjančiu mokesčiu? Ar tokie valdžios sprendimai skatina investuoti ir puošti miestą?

Toks politinis mechanizmas ir visi jo sraigteliai smukdo miestą ekonomiškai. Miestą palieka vis daugiau jaunimo, gyventi čia darosi socialiai nesaugu.

Protu nesuvokiama, kad Šv. Kalėdų išvakarėse neblaivūs jaunuoliai išniekino prakartėlę prie miesto Rotušės. Jų elgesys –  auklėjimo ir gyvenimo atspindys. Tokių ciniškų poelgių fiksuojama ne vienas ir ne du. Galima tik pasidžiaugti Kauno policija, kuri operatyviai sulaikė chuliganus. Tačiau ar jų nusikalstama veika bus įvertinta taip, kad atpildas bus adekvatus ir teisingas ir daugiau niekam nekils noras tyčiotis iš šventų jausmų?

Švenčių dienomis mus sveikina valstybės vadovai, įsmeigę akis į suflerį ekrane. Gražūs sveikinimo žodžiai liejasi iš žydrų ekranų. Tuomet pajunti, kaip tai netikra, kad tai tik gražūs nežinomo autoriaus parašyti žodžiai. Žodžiai, kurie pasiekia mūsų ausis, bet nepasiekia širdžių.