KU dėstytojai – aukščiausios klasės specialistai, savo lauko profesionalai

  • Teksto dydis:

Klaipėdos universitete (KU) studijas baigęs ir šiuo metu čia dirbantis etnologijos mokslų daktaras Žydrūnas Vičinskas į Klaipėdą atvyko iš Skuodo. Šiame Žemaitijos miestelyje jis gimė, augo ir baigė Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnaziją. Sako, mokykla buvo šauni, tik jis mokinys – prastas. Apie tai, kaip mokykloje pašaukimo mokytis neturėjęs jaunuolis tapo humanitarinių mokslų daktaru, pasakoja Ž. Vičinskas.

Prisistatykite: kur gimėte, augote, kokią mokyklą lankėte, kokie buvo Jūsų pomėgiai, talentai.

Gimiau, augau ir mokiausi jaukiame Žemaitijos miestelyje Skuode. Dvylika klasių baigiau. Mokykla šauni, tačiau mokinys buvau prastas. Tiesa, dėl dviejų svarių priežasčių. Pirma – dažnai sirgdavau, dėl to „sistemingai“ nelankydavau pamokų. Antra priežastis, matyt, buvau ganėtinai kvailas, nes neturėjau pašaukimo mokytis „visko apie viską“. O individualaus mokymo (ir mokymosi) idėja Lietuvoje (o tiek ir pasaulyje) dar ir šiandien – svajonė, diskusijų objektas. Matyt, standartizuota edukacija tinka ne visiems.

Manau, kad žmogaus pilnavertiškai brandai yra reikalingas: individualus darbas, laikas, adekvatus švietimo bei mokslo finansavimas, o svarbiausia į šiandieninę (ir nors artimiausios ateities) darbo rinką orientuotos programos.

Kalbant apie talentus, pamenu, būdamas vaikas pradėjau kopijuoti man įdomius vaizdus, piešimu to pavadinti nedrįsčiau. Pirmoji kopija, kurią sąmoningai padariau, buvo Volto Disnėjaus antino Donaldo, dievai žino kodėl, dėvinčio vikingo šalmą bei laikančio iškeltą kalaviją, atvaizdas. Nuo to laiko iki dabar nelabai kas pasikeitė, nebent tai, jog išmokau tiksliau nukopijuoti, o tai perteikdamas dar šį tą pridėti „nuo savęs“.

Po mokyklos baigimo KU studijavote Lietuvių filologiją ir etnologiją. Kodėl šias studijas ir kas lėmė sprendimą?

Paskutinėse gimnazijos klasėse vienos mėgstamiausių disciplinų buvo lietuvių kalba ir istorija. Tačiau kai įstojau į KU paaiškėjo, kad čia tik man taip atrodė, nes lietuvių kalboje buvau beviltiškas (nors sekėsi kalbos stilistikos dalykas, deja, daugiau nieko), o mokyklos suole pačiupinėta istorija sužaižaravo visai kitokiomis spalvomis.

Turiu galvoje, kad universitete pažinau Lietuvą betarpiškai (per etnologiją; senąją religiją ir mitologiją, papročius, folklorą ir t. t.). Mokykloje visi šitie dalykai buvo „integruoti“ į bendrą pasaulio pažinimą, kontekstą. Žinia, pasaulis gali būti ne tik žavingas, bet ir nustelbiantis.

Prisiminkite pirmus metus Universitete. Kaip jautėtės? Koks buvo pirmas įspūdis, kaip jis keitėsi?

Pirmieji metai, kaip būna visur, visada ir visiems, skirti iniciacijos procesams. Reikėjo apsiprasti su „kitu“ – aplinka, kolektyvu, statusu, atsakomybėmis ir pan. Pirmas įspūdis – teigiamas. Man patiko žmonės, kuriuos sutikau, tuometinis KU Humanitarinių mokslų fakultetas – pilnas gyvybės, koridoriuose, auditorijose virdavo gyvenimas, o dėstytojai – veiklūs bei nuoširdžiai norintys, kad studentas išmoktų taisyklingai: rašyti, kirčiuoti, o svarbiausia, mąstyti savarankiškai bei nuosekliai. Tokį vaizdą matau ir šiandien, jeigu ne realybėje, tai parsiminimuose, nes Lietuvių filologijos ir etnologijos studijų programos nebėra.

Baigęs bakalauro studijas, mokslus tęsėte KU. Kodėl?

„Kam taisyti tai, kas nėra sugedę?“. KU vėrėsi galimybė toliau studijuoti magistrą, kodėl ja nepasinaudojus. Be to, čia sutikti dėstytojai yra aukščiausios klasės specialistai, savo lauko profesionalai. Galbūt, net svarbiau yra tai, kaip minėjau, kad su studentais jie bendrauja nuoširdžiai ir padeda susiformuoti bręstančiai asmenybei. Mano įsitikinimu, toks dalykas yra neįkainojamas ir pakelėje nesimėto.

Studijuoti KU sekėsi neblogai. Žinoma, sklandžiau visuomet pavykdavo ta dalis, kuri būdavo susijusi su kultūros lauku. Galiu pasidalinti, jog studijuodamas bakalaurą bei magistrą buvau ne vienąkart skatinamas už visuomeninę bei akademinę veiklas (pavyzdžiui, įvairūs diplomai, KU Senato stipendija, tuometinio Humanitarinių mokslų fakulteto Dekano stipendija ir pan.).

Vėliau prasidėjo doktorantūros laikotarpis, kurio metu 2 kartus (2017–2018 m. m.) buvau palankiai įvertintas Lietuvos mokslo tarybos ekspertų, skyrusių paramą už akademinius pasiekimus.

Apsiginęs humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, jau sudalyvavau dviejuose stipendijų konkursuose. Vienas organizuojamas Lietuvos Respublikos Seimo (2018 m. „Valstybės Nepriklausomybės stipendija“), o kitas Lietuvos mokslų akademijos (2018 m. „Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų geriausių mokslinių darbų konkursas“). Nors pirmojo laimėti nepavyko, vien dalyvaudamas jaučiuosi pagerbtas, o antrasis – baigėsi sėkmingai. Atvirai kalbant, nesu linkęs to sureikšminti, nes tai simbolinis dalykas, nepaisant to, maloniai nuteikia, motyvuoja.

Kaip manote, kokios yra 3 geriausios KU savybės, dėl kurių verta čia studijuoti?

Mano patirtis rodo, kad (1) Klaipėdos universitete dirba aukštos kvalifikacijos specialistai, gerai išmanantys savo tyrimų lauką bei (2) gebantys betarpiškai perduoti sukauptas žinias jauniems, norintiems mokytis studentams. Trečias dalykas, tas, kad KU nėra sustabarėjęs. Aišku, tam tikras nepastovumas gali būti suvokiamas, kaip neigiamas dalykas (tarkime, pakankamai ilgą laiką KU neturėjo stabilaus vadovo). Tačiau tai galima interpretuoti ir kaip pozityvų bruožą. Reiškia, universitete vyksta pokyčiai, jis atsinaujina, išsigrynina.

Mano galva, KU ieško, o svarbiausia randa – naujų žmonių ir perspektyvių idėjų. Puikus pavyzdys galėtų būti, neseniai universiteto vairą oficialiai perėmęs veržlus profesorius Artūras Razbadauskas bei jo suburta komanda.

Jeigu būčiau racionaliai mąstantis abiturientas ir šiuo metu reikėtų rinktis, kur studijuoti, atkreipčiau dėmesį į išvardintus dalykus (čia yra profesionalūs dėstytojai, aukštas jų pedagoginis lygis ir nauja bei perspektyvi Klaipėdos universiteto vadovybė).

Esate etnologijos mokslų daktaras. Dirbate Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete jaunesniuoju mokslo darbuotoju. Kaip atrodo Jūsų darbo diena, ką veikia mokslininkai?

Dalykas tas, kad manęs paprastai niekas, nieko neverčia daryti. Todėl niekieno neraginamas (net žadintuvo neturiu) atsikeliu iš lovos ir imuosi darbų, kokių? Tai priklauso nuo aplinkybių: ruošiu pranešimą (-us) mokslinei konferencijai (-oms); rengiu, redaguoju, pildau mokslines publikacijas; prisidedu prie Baltų filologijos katedroje planuojamų konferencijų organizavimo ir t. t.

Paskutiniu metu paruošiau bei dėstau „Baltų mitologijos“ paskaitų ciklą „Erasmus+“ studentams anglų kalba. Nors mano studentų – tik 2, stengiuosi užtikrinti, kad užsiėmimai būtų kokybiški.

Beje, neseniai buvau paskirtas KU mokslinio žurnalo „Res Humanitariae“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo pareigoms – atnaujinau santykius su tarptautinėmis duomenų bazėmis (partneriais), bet čia darbo dar nemažai.

Ar buvote suplanavęs karjerą tokią, kokią šiuo metu kuriate?

Šiandieninėje visuomenėje žodis „karjera“ pirmiausia asocijuojasi su pinigų ir aukšto socialinio statuso vaikymusi. Kartais visà, šiaip jau beribė, žmogaus esybė netgi apibūdinama vienu žodžiu – „karjeristas“, „karjeristė“.

Aš negalvoju, kad KU jaunesniuoju mokslo darbuotoju, dirbu dėl socialinio statuso ar materialinių gėrybių. Ko gero, čia nereikia prikišamai priminti visai neseniai gatvėse garsiai nuskambėjusius mokslininkų streikus dėl nepatenkinamos materialinės padėties, o mokslininko (juolab humanitaro) įvaizdis visuomenėje nėra prestižinis. Todėl ir paminėtos „karjeros“ neplanavau ir neplanuoju daryti, kurti.

Šiuo metu, tyrinėdamas unikalų mūsų paveldą – ikikrikščionišką baltų religiją ir mitologiją, atiduodu savotišką duoklę Lietuvai, nes, manau, tai esant vertinga.

Kokie artimiausi planai, kalbant apie karjerą?

Kaip minėjau, terminas „karjera“ nelabai tinkamas apibūdinti veiklai, kuria užsiimu, bet kalbant apie mokslinius planus, pagrindinis tikslas – išleisti atskira knyga (monografija) papildytą disertaciją. Tačiau „žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, dėl to – pagyvensim pamatysim.

O ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikiu stengiuosi nieko neveikti. Tai sunkiau nei atrodo, ypač dabar, kai internetas mūsų protus ir jausmus laiko prijungtus prie nuolatinio informacijos srauto. Galvoju, jog dabar kaip niekuomet aktualus prancūzų mąstytojo, matematiko Bleizo Paskalio (Blaise Pascal) pastebėjimas – „Visos žmonijos problemos kyla dėl žmogaus negebėjimo ramiai pabūti vienam savo kambaryje“.

Pabaigai: Jūsų patarimai moksleiviui, kuris nė nenutuokia – ką ir kur studijuoti?

Ką patarčiau abiturientui, kaip pasirinkti studijas? Viskas labai paprasta. Reikia įsisąmoninti, kad yra 3 kolonos, ant kurių Jūsų pasirinkimas turėtų tvirtai laikytis: noriu, galiu, reikia.

Pirma – paklauskite savęs, ką norite daryti? Kalbant poetiškai, kam „jaučiate aistrą“ arba kas jus „traukia“? Antra – ar norimą dalyką mokėsite daryti, kokių gebėjimų (studijų, išsilavinimo) reikėtų, kad tai galėtumėte pasiekti? Trečia – ar tai, ką norite ir galite daryti, bus reikalinga darbo rinkoje? Ar egzistuoja tokio darbo vieta (-os), kur Jūsų „aistra“ bus įdarbinta?

Reikėtų nepatingėti ir pasidaryti nors primityvų darbo rinkos tyrimą. Žinau, skamba baisiai. Tačiau geriausia – pradėti nuo mažų žingsnelių. Tarkime, „Google“ paieškoje peržiūrėti aktyvius darbo pasiūlymus, arba jau dirbančių atsiliepimus, patirtis, skundus ir pan.

Jeigu nors viena iš Jūsų pasirinktų kolonų yra klibanti, nieko gero nelauk. Pavyzdžiui, mėgstate ir visuomet noriai valgote picą, bet „picos valgytojo“ darbo niekas nesiūlo, tuomet reikės pergalvoti prioritetus.


Šiame straipsnyje: Klaipėdos Universitetas 25

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių