Rytoj Europos centrinio banko (ECB) vadovas Mario Draghi skaitys pranešimą, kuriame bus atskleistos detalės apie planuojamą Italijos ir Ispanijos šalių obligacijų supirkimo planą. Jei planas bus priimtas, taip bus faktiškai patvirtinta, kad šios šalys nesusitvarko su savo finansais ir joms reikia gelbėjimo paketo.

Nors techniškai šis obligacijų supirkimas nėra gelbėjimo paketas, prie ECB vairo esantis italas ėmėsi visų būdų, kad šį pinigų spausdinimo ir skolinimo vyriausybėms veiksmą pateiktų kaip dar vieną intervenciją. Deja, tai puikiai suvokia Vokietija ir jos mokesčių mokėtojai – taikoma trumparegiška strategija, apeinami Lisabonos sutartyje numatyti institucijų galių atskyrimo principai. O vienas jų – draudimas ECB finansuoti ES narių vyriausybių biudžetus. Deja, būtent tai planuojama daryti vėl.

Buvo išleistas trilijonas eurų, kurio rezultatas truko tik pusę metų, o paskui situacija grįžo į prieš tai buvusią ir toliau ėmė blogėti. Dabar siūloma atlikti analogiškus veiksmus tikintis kitokio rezultato. Albertas Einsteinas tokį elgesį įvardijo kaip beprotystę. Matyt, esame valdomi bepročių, nesugebančių priimti nė vieno svarbaus sprendimo. Bet toks yra politinio ciklo prakeiksmas – rinkėjai reikalauja rezultatų čia ir dabar, niekas nenori kentėti, ypač aukštesnė klasė, kuriai kelti mokesčius – nevalia. Ir bet kuris politikas supranta, kad turtingųjų apmokestinimas lemia rėmėjų skaičiaus mažėjimą, todėl visa krizės sprendimo našta guldoma ant sunkiausiai besiverčiančio vargingiausio visuomenės sluoksnio.

Tačiau biurokratams ir kostiumuotiems nusikaltėliams žaidžiant politiką ir nesprendžiant ekonominės krizės, labai greitai kils socialinė krizė, kuri išsiverš visiškai kitaip. Ir to nereikėtų nuvertinti. Alkanų ir žeminamų bedarbių gretos didėja, jaunimas pasiryžęs veikti ir jei tai pareikalaus pasipriešinti valdžiai, turėsime ne tik arabų, bet ir Europos pavasarį. Nuo to galima nusisukti, varginguosius galima ignoruoti ir atimti paskutinius grašius, pensijas, stipendijas, didinti mokesčius nuo ir taip varganų pajamų. Tačiau neįmanoma ignoruoti pykčio ir kylančio socialinio nepasitenkinimo neveikiančiu modeliu, kurį sukūrė pati visuomenė. Ta pati visuomenė – pamiršta, pažeminta ir stumdoma – jį gali ir pakeisti. Šiuo atveju labai realu, kad, kaip Makiavelis yra pasakęs, tikslas pateisins priemones.