Rusija kasdien randa vis naujų priežasčių Europai neatnaujinti dujų tiekimo. Kai kurie energetikos ekspertai įtaria, kad Rusija taip vilkina laiką, nes nebesugeba patenkinti Senojo žemyno dujų poreikio.

Rusijos energetikos milžinė "Gazprom" dar sekmadienį paskelbė, kad visą savaitę lauktas susitarimas atnaujinti Rusijos gamtinių dujų tiekimą Europai per Ukrainą atidedamas, nes bendrovei dar neatsiųsta pasirašyta naujo susitarimo dėl tranzito kopija. Vėliau Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė nesutinkąs vykdyti susitarimo dėl Ukrainos deklaracijos, kurią šalis pridėjo prie protokolo.

Ukraina vakar pakartotinai be jokių išlygų pasirašė sutartį, ir dujų tiekimas turėtų būti atnaujintas. Tačiau kol šios dvi šalys ginčijasi, Europa šąla. Sustabdžius Rusijos dujų tranzitą per Ukrainą, šimtai tūkstančių europiečių liko be šildymo, sustojo gamyklos. Pranešama, kad Europos vartotojai bendrovei "Gazprom" gali iškelti 500 mln. JAV dolerių vertės ieškinius.

Rusija dujų tiekimą sustabdė dėl to, kad Ukraina neva vogė Europai skirtas dujas. Tuo pačiu Rusija pernai apkaltino ir Baltarusiją. Dar anksčiau panašus konfliktas buvo kilęs su ta pačia Ukraina. Kai kurie ekonomikos ir energetikos specialistai įtaria, kad visi šie ginčai – tik Rusijos bandymas pridengti dujų stygių. Vienas pirmųjų apie tai prabilo Londono teisės universiteto profesorius Alanas Riley.

– Dar 2006 m. esate sakęs, kad dėl labai nedidelių investicijų į gavybą ir įrenginių modernizavimą Rusijai netrukus pradės stigti dujų ir ji nebegalės patenkinti savo ir Europos poreikio. Ar gali būti, kad šis Rusijos ir Ukrainos ginčas yra tik bandymas paslėpti Rusijos bėdas?

– Taip, tai įmanoma. Tiesą sakant, prieš porą dienų šiuo klausimu ilgai diskutavome su Didžiosios Britanijos energetikos specialistais ir priėjome panašias išvadas. Žinome, kad Rusija toliau eikvoja Vakarų Sibire esančius "Nadym Pur Taz" dujų telkinius, kuriuose susikaupę apie 80 proc. iki šiol atrastų rusiškų dujų. Tai reiškia, kad jie dar nerado naujų, pakankamai didelių šių gamtinių išteklių šaltinių. Tiesa, "Nadym Pur Taz" dujų telkiniai dar negreitai išseks. Tačiau Rusija beveik neinvestuoja į gavybos ir įrenginių modernizavimą, o dujų kasmet eksportuoja vis daugiau. Ten (Rusijoje – red. past.) viskas surūdiję, vamzdžiai nekeisti daugelį metų, gamybos įrenginiai pasenę ir neefektyvūs, nuolat įvyksta avarijų. Negana to, svarstoma ir apie naujus dujotiekių projektus. Kita vertus, kol kas neturime nei oficialių, nei neoficialių žinių apie rimtesnes Rusijos dujų gavybos problemas.

– Tai kodėl nuo 2006 m. beveik kasmet nutrūksta dujų tiekimas iš Rusijos per Ukrainą arba Baltarusiją, o šios šalys apkaltinamos vagyste?

– Viena iš priežasčių gali būti žiema. Kai nukrinta temperatūra, daugiau dujų vartojama pačioje Rusijoje, valdžia negali palikti gyventojų ir įmonių be šildymo. Be to, prisiminkime, kas buvo 2006 m. Maždaug mėnesį po pagrindinės dujų krizės sausį, kai koncernas "Gazprom" buvo užsukęs dujas Ukrainai, ištiko antroji krizė. Dėl šalčių visoje Europoje smarkiai padidėjo dujų suvartojimas, ir "Gazprom" nesugebėjo patenkinti Europos poreikių. Senojo Žemyno šalys buvo priverstos išnaudoti beveik visus savo rezervus. Tąkart "Gazprom", nors ir nenoriai, pripažino, kad žiema juos nugalėjo.

– Kodėl Rusija tiesiog nepripažįsta, kad padidėjus poreikiui ji nebegali Europai tiekti tiek dujų, kiek šiai reikia?

– Tai gryniausia politika. Rusija kaltę verčia tranzito partneriams, nes pripažinti, kad energetinė supervalstybė iš tikrųjų visai neturi energijos šaltinių, yra kur kas blogiau, nei susipykti su keliomis valstybėmis. "Visai neturi išteklių" – gal kiek per stipriai pasakyta, bet suprantat, ką noriu pasakyti. Rusijos galybė yra gamtiniai ištekliai, o pripažinusi, kad vieno iš jų netenka, šalis prarastų milžiniškus poveikio svertus. Kremlius ir jo valdomi privatūs investuotojai veikiausiai jau prieš kelerius metus ėmėsi veiksmų, kad juodžiausias scenarijus neišsipildytų, mat šaliai verkiant reikia pinigų iš eksporto, ypač dabar, per sunkmetį. O du trečdalius visų Rusijos pajamų iš eksporto duoda Europa. Aišku, Rusija taip pat eksportuoja naftą, metalus ir medieną, tačiau šiuose sektoriuose taip pat trūksta investicijų.

Vis dėlto negalime neįvertinti ir komplikuotos politinės padėties Ukrainoje. Niekas negali garantuoti, kad ne tik su Rusija, bet ir tarpusavyje konfliktuojanti Ukrainos šalies valdžia tikrai neturi nieko bendra su dujų stygiumi Europoje.

– Kuo jūs grindžiate savo prielaidas dėl dujų stygiaus Rusijoje? Kaip įvertinote, kad kitąmet "Gazprom" turės bėdų? Pats koncernas to nepripažįsta.

– Koncernas gali sakyti ką nori. Jiems ("Gazprom" vadovams – red. past.) svarbūs verslo interesai. Šiuo atveju dar ir politiniai. Tačiau ir Rusijoje yra opozicija. Yra žmonių, kurie stebi ir skaičiuoja.

Tiesą sakant, apie koncerną "Gazprom" laukiančius iššūkius pirmasis prabilo Maskvos energetikos politikos instituto profesorius Vladimiras Milovas. Jis yra apskaičiavęs, kad dujų deficitas Rusiją kamuoja jau nuo 2004–2006 m. Tik jis kol kas nelabai juntamas, nes "Gazprom" sugeba gerai skirstyti tiekimo srautus, prisidengdamas remontais arba skandalais.

Tačiau pasak V.Milovo, iki 2010 m. dujų deficitas, palyginti su paklausa, padidės iki 126 mlrd. kub. m ir jo jau nebus galima paslėpti. Gali atrodyti absurdiška, kad šaliai, turinčiai 47 trln. kub. m dujų, pradeda jų trūkti. Tačiau sovietinis požiūris į rinką ir įmonių valdymą, investicijų trūkumas ir greičiau nei tikėtasi didėjanti paklausa privedė prie katastrofiškos padėties.

V.Milovo prognozės

2004 m. Prognozė 2010 m. (mlrd. kub. m)

"Gazprom" dujų gamybos apimtis 545 550

Eksportas į Europą 191 312

Dalis, skiriama namų vartotojams 354 238

Rusijos dujų poreikis 402 469

Trūkumas 69 202–231

Galimybė Rusijai atsigabenti dujas iš Azijos šalių – 105

Galutinis trūkumas – 97–126

Šaltinis: Europos politikos studijų centro apžvalga