Tyrimų instituto "Social Dynamics International" partneris

Pastarąjį pusmetį Italija buvo pamiršta kaip probleminė valstybė. Tam, žinoma, nemažai padėjo šalies bankininko Mario Draghi paskyrimas visos Europos centrinio banko (ECB) vadovu. Tai leido buvusiam Italijos finansininkui teikti visokeriopą ekonominę ir finansinę paramą savo šaliai ir taip apsaugoti ją nuo pagrindinių antraščių. Tačiau bet koks simptomų gydymas anksčiau ar vėliau pasireiškia stipresniu problemos paūmėjimu. Italija – ne išimtis.

Šalį gramzdina trys pagrindiniai veiksniai: didėjantis gyventojų skaičius, mažėjantis konkurencingumas ir smunkantis BVP. Pietinės valstybės prisidarė labai daug bėdų, kai ekonomikai augant uždirbtą perteklių naudojo mažindamos mokesčius ir didindamos socialines išmokas pensininkams, bedarbiams ir kitiems socialiai remtiniems vienetams. Tai – trumparegiška politika, kuri ypač populiari prieš rinkimus, nes leidžia greitai ir efektyviai nusipirkti rinkėjų balsus. Didėjančios išmokos paskatino gyventojų skaičiaus augimą, nes dėl kiekvieno vaiko šeimai tekdavo vis daugiau pajamų iš valstybės biudžeto.

Italija, kaip ir kitos jaunos euro zonos šalys, išgyveno nekontroliuojamą atlyginimų ir kainų augimą, beprecedentį nekilnojamojo turto bei statybos sektorių išsiplėtimą. Augantys atlyginimai didino vidaus prekių ir paslaugų kainas, tad Italija pamažu ėmė prarasti konkurencingumą, t. y. jos produkcija ėmė brangti ir tapo užsieniui vis mažiau patrauklesnė. Tai lėmė vis didėjantį eksporto ir importo skirtumą. Kol galų gale šalis pirmoji iš euro zonos valstybių 2007 m. pateko į recesiją. Nuo to laiko problemos tik didėjo.

Ir nors ECB sugebėjo sumažinti Italijos skolinimosi palūkanas, tai truko neilgai, nes taikytos priemonės nesprendė esminės – konkurencingumo didinimo – problemos. O iki šio rodiklio didinimo šaliai dar labai toli. Nes prižadėtų didelių pensijų dar tik laukiama, nes Italijos, kaip ir visos Europos, demografijos rodikliai rodo, kad žmonės sensta ir jų – vis daugiau. Tad Italija pateko į savo pažadų įgyvendinimo fazę.

Rinkėjai, kurie išrinko kairiuosius politikus, pažadėjusius ramią ir turtingą senatvę, laukia eurais išreikštos grąžos už savo balsus. O politikai kelia nerimą visai Europai, nes yra vieninteliai ES, atvirai kalbantys apie svarstomą galimybę atsisakyti euro kaip valiutos. Ir dar – skandalais pagarsėjęs buvęs premjeras Silvio Berlusconi vis atviriau kalba apie galimybę grįžti į premjero vietą. O tai turėtų nerimą kelti ES pareigūnams, nes radikalaus pareigūno atėjimas į valdžią gali būti sėkmingas, kai tauta išgyvena nepriteklių, yra kamuojama nedarbo ir kitų socialinių problemų. S.Berlusconi gali taikyti antieuropietišką demagogiją, ir tai gali jį grąžinti į ministro pirmininko postą. Labai realu, kad tai reikštų reikšmingą trečios labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalies ES politinio tono pasikeitimą.