Tyrimų instituto "Social Dynamics International" ekonominių tyrimų vadovas

Netyla kalbos, kad euro krizė Vokietijai tik į naudą. Šios šalies ekonomika stipresnė nei bet kada anksčiau, bankai turi pinigų perteklių, nes probleminių valstybių indėlininkai išima pinigus iš savo šalių bankų sistemos ir perveda juos į Vokietijos finansų rinką. O ką jau kalbėti apie išaugusį šalies eksportą – Vokietijos prekybos balansas šturmuoja rekordines aukštumas. Tačiau problema slypi kitur.

Pagrindinis galvos skausmas bet kuriai einamosios sąskaitos perteklių turinčiai šaliai yra efektyvus pertekliaus panaudojimas, siekiant skatinti vidaus investicijas ir užtikrinti, kad tai nepasireikš infliacijos augimu. Taigi, statistika byloja, jog tarp 1995 ir 2008 m. vidutiniškai 76 proc. visų Vokietijos santaupų (privačių, valstybinių ir verslo) buvo investuotos užsienyje. Reikia pabrėžti, koks įspūdingas tai skaičius. Jis parodo, kad vokiečiai, uždirbę didelius pinigus iš savo ūkio, nematė tikslo bei pelningų vietų savo šalyje ir daugiau nei tris ketvirtadalius perteklinių pinigų išvedė į užsienį. Ir dauguma šių pinigų ėjo į bankų sektorių bei investicines priemones, o tai buvo vienas pagrindinių nekilnojamojo turto bumo veiksnių periferinėse valstybėse.

Žinoma, didelė dalis tų pinigų taip pat prisidėjo prie valstybių skolų augimo, nes Vokietijos finansų sektorius, pertekęs pinigų, skolino valstybėms į kairę ir į dešinę. Dabar šis užburtas ratas vėl grįžta, tačiau kitu aspektu. Vokietija yra pati didžiausia gelbėjimo paketų dalininkė ir jos mokesčių mokėtojų pinigais yra finansuojami periferinių valstybių bankai. Bet, kaip minėjau, tų bankų klientai toliau masiškai išima indėlius ir veža pinigus atgal į Vokietiją. O šalies bankų sistema neturi kur jų dėti, todėl problema pati augina save, nes labai realu, kad perteklinės lėšos vėl bus investuotos į periferinių valstybių ekonomikas. Taigi, Vokietija turėtų būti labiausiai suinteresuota problemų sprendimu ir mažiausiai – euro žlugimu.