Portalo Krepsinis.net redakciją pasiekė ištikimo skaitytojo slapyvardžiu EuroDance laiškas, kuriame kalba apie krepšinio šalies subtilybes. Pasak skaitytojo, Lietuva seniai nebeatitinka krepšinio šalies vardo. Pateikiame neredaguotą EuroDance straipsnį.

„Skaitant šių dienų aktualijas ir geltonąją spaudą kilo tokia iš pirmo žvilgsnio šventvagiška mintis: o gal velniop viską? Gal išties užkalam langus, išparceliuojam kas liko ir baigiame šitą spektaklį? Mėgstame save pristatyti kaip krepšinio šalį, nors faktai byloja ką kita. Pažiūrėkim.

Pergalės. Krepšinio šalies komandos nieko nelaimi jau nuo 1999-tųjų. Taip, buvo pora Europos taurių, bet kaip JAV niekas nesigiria NBDL titulu, taip ir Europoje Europos taurė yra tik puodo formos bilietas vieniems metams i pagrindinį žemyno turnyrą – Eurolygą. Apie komandų pajėgumus šiuose turnyruose kalbėti taip pat nėra ką. O visi bandantys tai prilyginti Europos lygmens pergalėms – apgaudinėjate patys save. Jei jau esam krepšinio šalis, tai ir pergalės turi buti vertos to vardo. Paskutinė buvo prieš 14 metų. Krepšinio šalis.

Klubai. Krepšinio šalis per 23 nepriklausomybės metus į Europos rinką išleido du klubus. Jeigu kalbėtume apie naujus klubus – toks beliktų viso labo vienas – „Lietuvos rytas.“ Rezultatas vertas krepšinio šalies vardo. Šiaulių ir Prienų kovas Europos taurės pirmam rate nelaikau klubo eksporto į Europos rinką. Nes taip ir nėra.

Transliacijos. Krepšinio šalyje krepšinio jau senai nebėra. Vietinių pirmenybių jau keletas metų kaip nebematome (nes tiesiog nebėra transliacijų), Eurolyga – tik per mokamus kabelinius kanalus. Apie kokią jaunimo lygą kaip NKL net nekalbu – kažin ar krepšinio šalyje apskritai buvo kada tokios rungtynės transliuotos.

Pinigai. Krepšinio šalies klubai pinigais pasigirti negali. Ką čia pasigirti, belieka tik su pavydu stebėti Europos grandų biudžetus, kur vieno žaidėjo metinė alga siekdavo pusę mūsų klubo biudžeto. Taigi esame išdidi ubagiška krepšinio šalis. Rėmėjai čia pasirodo trims metams ir tada skambiai bankrutuoja arba viską metę palieka klubus likimo valiai. Krepšinio šalies klubų gigantų kiekvienas sezonas toks pats: pirmą sezono dalį bandom išgyventi politikų pažadais, antrą – rėmėjų pinigais. Kadangi politikai pažadų nesilaiko, tai ir rėmėjai mano galintys daryti tą patį. Dėl to krepšinio šalies gyventojai kasmet po Naujųjų gali mėgautis nemokamu Santos Barbaros tęsiniu „bankrutuos klubas ar ne, išsibėgios žaidėjai ar ne, kuris pabėgs pirmas, o kuris sezonui pasibaigus per teismus reikalaus savo algos?“.

Rinktinė. Krepšinio šalies rinktinė kasmet apsišvietusių sporto žurnalistų krikštijama antrąją svajonių komanda rodo vis prastesnius rezultatus. Pernai krepšinio šalis sugebėjo įveikti netgi porą Afrikos komandų! Čia krepšinio šalies žaidėjai yra labai gabūs. Jie ne tik moka žaisti krepšinį, dar jie moka žaisti pokerį, valgyti sūrelius, padėti išsirinkti tinkamiausią televizorių vienam prekybos tinkle ar netgi mėtyti į krepšį arbūzus. Tik kažkodėl pergalės nuo to neateina. Tiesa, sukalėm vieną filmą apie savo krepšinio pergales. Tiesa, ne dabartines, nes tokių tiesiog nėra, bet tas buvusias, kai dar situacija buvo kitokia.. O ką? Gyventi iš kažko reikia ir prodiuseriams. Pabus dar krepšinio milžinai ir kino žvaigždėm.

Sirgaliai. Neskaitant Kauno „Žalgirio“ sirgalių, kurie ištikimai traukia palaikyti savo komandos, apie kitus nėra daug ką kalbėti. Susidomėjimas krepšiniu tik menksta, jau net Barselona nebesugeba sudominti krepšinio šalies žiūrovų. Gal vertėtų teikti paraišką dalyvauti NBA? Sternas lyg ir norėtų kažko panašaus. Gal tai prisiekusį krepšinio šalies gyventoją atviliotų į areną? Ar vėl reikės dalinti nemokamus bilietus įsigijus faršo už 50 litų?

Visuomenės veikėjai. Tokių krepšinio šalyje turime daug. Ko čia tik nėra. Turbūt margesnė publika ir už lietuvišką genį. Čia turime ir profesionalių blefuotojų pokeristų, ir grynakraujų arijų palikuonių, ir jaunosios kartos su jau uždėtais STT antrankiais, ir senosios kartos, kartais nebesuprantančios ką kalba. Yra ir emigracinių veikėjų, kurie savo nuomones pareikšti pirmi, tik nuodėmės prisiminti paskutiniai. O kur dar politiniai veikėjai, merai, patarėjai, sekretoriai ir premjerai. Kurie pirmi ant pjedestalo prie medalio, bet kurių nebelieka pasisukus kalbai apie pinigus. Arba išgirsti tik šelmišką „rytoj“.. Lyg koketės lietuvaitės, savo anglų kalbos spragas užkamšančios žodeliu maybe maybe ;)

O reziumė tokia: jeigu mes krepšinį mylim tik žodžiais per atstumą, o darbų imtis nei vieni nenori, tai gal baikime tiesiog šitą cirką ir tiek? Ką bandome apgauti? Leiskime tam „Žalgiriui“ pagaliau numirti, be visų tų melodramų ir tiek. Prarasime tą Eurolygos vietą, bet kam ji reikalinga dabar? Sirgaliams, kurie renkasi į „Žalgirio“ areną? Turbūt tik jiems. Kas nuo to pasikeis? Krepšinio šalyje krepšinis jau vis vien senai nebetransliuojamas, o tris ketvirčiai vilniečių iki šiol mano kad Javtokas žaidžia „Lietvos ryte“. Ir senolis Vainauskas galės pagaliau uždaryti „Lietuvos ryto“ klubą, kuris sirgaliams jau nebeįdomus, kainuoja vienam diedukui per brangiai, o rezultatų vis vien jokių. Kausimės su broliais latviais BBL kaip lygūs su lygiais, o rinktinei irgi bus lengviau, kai pagrindinis uždavinys bus patekti į čempionatą. Žiū, dar ir gatves užlopys gal...“