Dviratininkės karjerą baigusi Italijos klubo „Safi-Pasta Zara“ trenerė Diana Žiliūtė ateityje norėtų stoti ir prie nacionalinės komandos vairo.

Pasaulio čempionė, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalininkė ir „Tour de France“ daugiadienių moterų lenktynių laimėtoja D.Žiliūtė jau nerungtyniauja. Ji – viena iš italų „Safi-Pasta Zara“ dviračių klubo trenerių. Per Lietuvos čempionatą apdovanojimų siekė ir penkios šio klubo dviratininkės lietuvaitės. 

- Kaip jaučiatės naujame vaidmenyje? - paklausėme D.Žilūtės.

- Lietuvoje - neįprastai, o Italijoje – normaliai. Esu viena iš trijų klubo trenerių, dirbu nuo šių metų pradžios. Vienam žmogui būtų neįmanoma visur suspėti ir pakelti didžiulio visų varžybų ir treniruočių krūvio. Prie trenerio darbo prisideda daug organizacinių klausimų – tai įvairūs užsakymai, dviračiai, sportinė apranga, kontaktai su rėmėjais ir t. t. Darbas nelengvas, juo labiau, kad dirbu tiktai pirmus metus. Niekas nepaėmė už rankos ir neparodė, kur turiu eiti ir ką sakyti. Turi savo galvą ant pečių ir galvok. Stengiuosi deramai atstovauti savo klubo interesams, kad tarp klubo dviratininkių būtų santarvė, gera atmosfera, kad sportininkės pasiektų kuo geresnių rezultatų, kuriais jos liktų patenkintos. Per kiekvienas lenktynes būna daug įvairiausių situacijų, kiekviena jų turi savo taktiką ir strategiją. Klubui atiduodu viską, ką galiu. 

- Iš didžiojo sporto pasitraukėte ne savo noru, tai padaryti privertė liga. Gal pailsėjusi vėl sugrįšite?

- Tikrai buvo labai skaudu tai padaryti, bet su tuo reikėjo susitaikyti. Dabar reikia mokytis gyventi iš naujo. Apie sugrįžimą į didįjį sportą kol kas tikrai negalvoju. Būtų nelogiška, jei treneris kartu su jaunimu mintų pedalus per varžybas. Labai džiaugiuosi, kad mūsų „Pasta Zara“ klube yra penkios lietuvės, todėl aš ir turėjau galimybę atvažiuoti į Lietuvą.
Žinoma, reikėjo viską suderinti ir surasti laiko. Buvau, esu ir būsiu lietuvė, mūsų treneriai, masažuotojai, mechanikai būna visose varžybose, kur tiktai dalyvauja „Pasta Zara“ dviratininkės. Jų niekada nepaliekame vienų.

- Ar Lietuvoje atsiras tokio lygio plento meistrė, kokia jūs buvote?

- Laikas parodys. Planuoti pergalių neįmanoma, pirmiausiai reikia pasiekti, kad dviratininkės būtų stiprios. Būtų labai gerai, kad Lietuvoje atsirastų kelios pajėgios talentingos dviratininkės ir mes, treneriai, turėtume galimybę jas toliau ugdyti. Lietuvos dviračių treneriai, manau, darys viską, kad įžvelgtų gerąsias dviratininkių savybes, jas vestų meistriškumo laipteliais. Italijoje yra dviračių klubų, kurie bendradarbiauja su Lietuva. Jie tikrai priims talentingas sportininkes ir joms sudarys visas galimybes tapti didelio meistriškumo dviratininkėmis. Tai – didelis pliusas Lietuvos dviračių sportui. 
 
- Ar tiesa, kad norėjai tapti ir Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyr. trenere?

- Svajonės yra svajonės. Kol kas mano svajonė – savajam klubui surasti rėmėjų, kad dviratininkėms nieko netrūktų. Tapti Lietuvos moterų rinktinės vyr. trenere, žinoma, būtų viena iš mano svajonių. Bet dirbti rinktinės trenere vien tiktai tam, kad turėčiau kažkokį titulą - ne mano charakteriui. Jeigu nori būti tituluota, reikia daug dirbti. Manau, kad gyvenant Italijoje, tą darbą būtų sunku suderinti, ir  šiandien tai būtų ne visai įmanoma. Bet laikas parodys, kaip bus ateityje. 

- „Pasta Zara“ klube - 12 dviratininkių, kurių penkios – iš Lietuvos. Ko iš jų tikitės?

- Ingą Čilvinaitę, Rasą Leleivytę, Aušrinę Trebaitę, Svetlaną Pauliukaitę ir Viliją Sereikaitę ne aš pakviečiau. Vienos jų yra talentingesnės, o kitos ne. Per Lietuvos čempionato grupines lenktynes likau patenkinta jų  pasirodymu: čempione tapo Aušrinė Trebaitė, bronzos medalį laimėjo Rasa Leleivytė, o ketvirta buvo Vilija Sereikaitė. Tačiau vis dėl to jos padarė ne viską, kad rezultatas būtų dar geresnis. Tos pergalės labai svarbios ir man, ir dviratininkėms. Dirbančiai vos pirmus metus, man reikia augti kartu su sportininkėmis, o joms – su manimi.