Pirmąjį karjeroje Europos čempiono titulą olimpinėje rungtyje iškovojusiam kanojininkui Jevgenijui Šuklinui įsiminė kelionė namo.

Vienvietę kanoją irkluojantis visaginietis 200 m distanciją įveikė per 40,031 sek. ir tik 0,274 sek. aplenkė sidabro medalininką ukrainietį Jurijų Čabaną bei  bronzos laimėtoją rusą I.Štylą. Tai buvo aštuntasis J.Šuklino medalis, pelnytas Europos čempionatuose, bet pirmasis, iškovotas olimpinėje rungtyje - nuo šiol 200 m nuotolis vienviete kanoja įtrauktas į olimpinę programą.

Tiesa, sportininko pergalę kiek apkartino kelionė iš Ispanijos, kur vyko pirmenybės. " Po čempionato mūsų laukė labai varginanti kelionė į namus. Grįžome tik antradienį per pietus. Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacija taupo pinigus, grįžtant namo negavome jokių dienpinigių, maitinomės savo pinigais. Barselonos oro uoste teko miegoti ant grindų, grįžome ne į Vilnių, o į Kauną. Keliavome dvi paras, tokios kelionės niekam nepavydžiu", - pasakojo J.Šuklinas.

J.Šuklinas iki šiol dar nėra dalyvavęs olimpinėse žaidynėse. „Londone tikrai dalyvausiu! Tfu, tfu, tfu, kad kas nors neatsitiktų, negaučiau traumos ar nesusirgčiau“, – sakė sportininkas. 

- Prie medalių jau galėjote priprasti, ar dar džiaugiatės savo trečiuoju Europos čempiono titulu?  – sportas.info paklausė J.Šuklino.

- Labai, laimėti Europos čempionatą niekada nebūna lengva. Juolab, kad ypatingai sunkiomis sąlygomis teko jam rengtis. Visagine buvo uždaryta atominė elektrinė, nebuvo pinigų išvykti į treniruočių stovyklas. Ant vandens pirmą kartą pavyko pasitreniruoti tik kovo mėnesį Portugalijoje, o kiek vėliau kilometrus skaičiavau Vengrijoje. Todėl buvo nemažai abejonių, ar iki Europos čempionato pasieksiu gerą sportinę formą. Ispanijoje sutikau didelį varžovų pasipriešinimą, po finišo nebuvau tikras, ar nugalėjau. Teko nemažai pasinervinti, kol paaiškėjo, kad vis dėlto aš finišo liniją kirtau akimirka anksčiau nei varžovai.   

- Jūsų mėgstama 200 m distancija tapo olimpine rungtimi, tad džiaugsmas tikriausiai dvigubas?

- Taip. Pavyko užsidirbti rentą, būsiu kiek turtingesnis. Tačiau ta akimirka ateis dar negreitai, kai sulauksiu 35-erių. Tačiau metai bėga greitai, dar sportuoju, nepastebėsiu, kaip ateis ta akimirka. Užtat žinosiu, kad mano darbas nenuėjo perniek, būsiu užsitikrinęs sau geresnį tolesnį gyvenimą.

- Kaip jūsų pergalę sutiko Visaginas?

- Ja džiaugiasi tik draugai, o Visaginui nereikia tų pergalių. Iš pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės varžybų Vokietijoje birželio mėnesį irgi parvežėme du aukso medalius, bet nebuvo jokios reakcijos – savivaldybės meras mūsų net nepasveikino su pergale, kartu nepasidžiaugėme medaliais. Net vietos laikraštis nieko neparašė, lyg su Raimondu Labucku nebūtume visaginiečiai. 

- Kokie tolesni planai?

- Dabar savaitę gerai pailsėsiu, pasmaguriausiu skaniu mamos maistu. Mano draugė Ina, su kuria draugauju antrus metus, išvažiavo padirbėti į Londoną, todėl ramiai pabūsiu namuose. Po to vyksiu treniruotis į Latviją, Limbažius.  Norėčiau treniruotis Trakuose, tačiau taip yra, kad jeigu treniruojiesi namuose, negauni jokių dienpinigių. Tenka maitintis savo pinigais. Todėl ir renkamės Latviją. Jau pradedu galvoti apie pasaulio čempionatą, kuris vyks rugpjūčio 17-20 d. Poznanėje.