Londono olimpinių žaidynių vicečempionas Jevgenijus Šuklinas į treniruočių stovyklas pasiima ir bokso pirštines. Bet sporto šakos 27-erių metų visaginietis keisti neketina. Nauja bus tai, kad jį matysime irkluojantį ne tik vienvietę, bet ir dvivietę kanoją.

Jevgenijau, kaip pasikeitė tavo gyvenimas po Londono olimpinių žaidynių?

Tapau turtingesnis, žinomesnis, viešesnis. Važinėju nauja mašina, kurią padovanojo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas už Londono olimpinėse žaidynėse laimėtą sidabrą. Vos gavęs automobilį per mėnesį įveikiau net 7 tūkst. kilometrų, kone kiekvieną dieną važinėjau maršrutu Visaginas–Vilnius–Visaginas. Dabar, kai prasidėjo treniruočių stovyklos, nėra kada važinėti. Per porą mėnesių numyniau gal kokius 500 km. 

Vilniuje nusipirkau vieno kambario butą labai gražioje vietoje – prie ežero ir miško, tad galiu šalimais bėgioti krosą. Viena didžiausių mano svajonių – turėti namą. Yra keletas variantų, jeigu pavyks susitarti dėl kainos, pavasarį pradėsiu investuoti į savo namą Visagine, irgi prie ežero. Olimpinės emocijos jau aprimo, grįžtu į ankstesnio gyvenimo ritmą.

Olimpiada jau praeityje, prieš akis nauji išbandymai. Kokie tau bus šie metai?

Metus pavadinčiau eksperimentiniais. Noriu pabandyti 1000 m distanciją irkluoti su Tomu Gadeikiu dviviete kanoja. Pirmasis bandymas vyks per pasaulio taurės etapą gegužės pradžioje. Bus trejos varžybos iš eilės ir tada žiūrėsime, kaip seksis, ar verta toliau kartu irkluoti. Svarbiausi startai šiemet – liepą Rusijoje vyksianti pasaulio universiada ir rugpjūčio pabaigoje Vokietijoje rengiamas planetos čempionatas.

Kaip kilo mintis irkluoti dvivietę kanoją su T.Gadeikiu?

200 ir 500 m distancijos dvivietėmis kanojomis tapo neolimpinėmis rungtimis – žaidynių programoje liko tik 1000 m nuotolis. Pasaulio ir Europos čempionams T.Gadeikiui ir Raimondui Labuckui šį olimpinį nuotolį irkluoti sekėsi sunkiau, bet jie dar nenori baigti sportuoti, todėl ir nusprendėme išbandyti kitą variantą. Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių irkluoti dvivietę kanoją, kurioje anksčiau irgi esu bandęs jėgas, man bus naudinga – nuo to pasirengimas svarbiausiems metų startams tikrai nenukentės.

Kur treniruojiesi žiemą, kai ežerai užšalę?

Gruodžio ir sausio mėnesiais po pustrečios savaitės praleidau Portugalijoje. Pirmoje treniruočių stovykloje su manimi buvo dar šeši irkluotojai, treneris Egidijus Gustas ir kineziterapeutas Jurijus Vaščenkovas, kuris mus ir masažuoja, ir sudaro specialius pratimus, pagal kuriuos kiekvieną dieną mankštinamės. Antroje stovykloje buvo tik T.Gadeikis, Ignas Navakauskas, aš ir treneris E.Gustas. 

Po pratybų Portugalijoje, kurioje mes ir irklavome, grįžau į Lietuvą – tikrinausi sveikatą, atlikau įvairių testų. Vasario pradžioje dešimt dienų stiprėjau fiziškai ir slidinėjau Estijoje. Su manimi buvo ir J.Vaščenkovas – turiu nugaros bėdų, todėl kasdien jo patariamas dariau procedūras, mankštinausi. Vasario 25 d. vėl dviem savaitėms išvykstu treniruotis į Portugaliją.

Prieš Londono olimpines žaidynes prasitarei, kad jeigu laimėsi medalį, pasipirši savo ilgametei draugei Inai. Ar pasipiršai?

Ne. Ina manęs laukė, jai žadėjau, kad po olimpinių žaidynių būsime kartu, bet...  Grįžęs iš Londono pasinėriau į įvairiausius susitikimus, pagerbimus, tad beveik neturėjau laisvo laiko. Su Ina truputį apsipykome ir išsiskyrėme. Ji dabar jau keturis mėnesius dirba Anglijoje. Daug kam atrodo, kad mano širdį užkariavo Mona, su kuria dalyvavau šokių projekte. Tikrai ne. Mes su ja tiesiog susipažinome, draugiškai bendravome ir pasibaigus projektui likome geri draugai. Išsiskyrimą su Ina, su kuria draugavau trejus metus, labai išgyvenau, apie kitą draugę negalvoju. Viliuosi, gal ateis toks laikas, kai susitaikysiu su Ina. Gyvenimas tuo ir įdomus, kad nežinai, kaip bus toliau.

Kaip sekasi studijos Mykolo Romerio universitete?

Lietuvos edukologijos universitete įgijau bakalauro diplomą, o M. Romerio universitete studijuoju viešojo administravimo magistrantūrą. Nėra lengva. Maniau, kad po olimpinių žaidynių porą mėnesių pailsėsiu ir rimčiau kibsiu į mokslus, bet mano gyvenimas tapus olimpiniu vicečempionu susijaukė.

Jeigu kur nors palikdavau mobilųjį telefoną, rasdavau apie dvidešimt praleistų skambučių. Nemokėjau atsisakyti, stengiausi dalyvauti įvairiuose susitikimuose, ir mokslas vėl kentėjo. Dabar su grupės draugais T.Gadeikiu ir Mindaugu Griškoniu tvirtai sutarėme, kad po šio sezono rimčiau mokysimės, geriau laikysime egzaminus.

Dar ne taip seniai dalyvaudavai Visagino krepšinio pirmenybėse. Ar dabar laisvalaikiu irgi pamėtai kamuolį į krepšį?

Truputį pamėtau, bet turiu saugoti nugarą. Prieš vieną treniruočių stovyklą buvau nuėjęs į krepšinio pratybas. Norėjau ramiai pažaisti, bet mane užvaldė toks azartas, kad net nugaros spazmai prasidėjo. Mano svoris (108 kg) ir ūgis (196 cm) – nemaži, todėl nugara leido suprasti: Jevgenijau, užtenka, prisižaidei.

Ar ir toliau žaviesi kikboksu bei boksu?

Taip. Kai grįžtu į Lietuvą, du tris kartus per savaitę būtinai nueinu į bokso salę. Gruodžio mėnesį į treniruočių stovyklą Portugalijoje netgi pasiėmiau bokso pirštines. Pasiboksavau su T.Gadeikiu, pamokiau jaunimą bokso judesių. Jiems labai patiko, boksas paįvairino mūsų treniruotes.