Dar švieslentėje bėgant paskutinei Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) finalo trečiųjų rungtynių minutei, Vilniaus „Kibirkšties-Viči-Iki“ žaidėjos džiaugėsi ant suolo keldamos taip vadinamą bangą, netoli šėlstančių merginų ramiai sėdėjo viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių, dabartinė vilniečių komandos trenerio asistentė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.

Nuaidėjęs finalinis teisėjo švilpukas paskelbė triuškinamą Vilniaus komandos pergalę 80:57, kuri buvo trečioji ir paskutinė LMKL finalo serijoje. „Kibirkštys“ 3:0 nugalėjo Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ komandą ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovojo LMKL auksą.

Dar visam čempioniškam šurmuliui nepasibaigus, pakalbinau J. Štreimikytę-Virbickienę.

Krepšininkai turi tradiciją pergales švęsti gerdami alų, o kaip jūs ir komanda planuojate paminėti šią pergalę?

Prie alaus mes nešvęsime tikrai (juokiasi). Bet, be abejo, šventimas bus. Juk kai yra proga, reikia švęsti. Merginos sunkiai dirbo visą sezoną, kuris buvo tikrai nelengvas, todėl atėjo laikas tuo pasidžiaugti.

Kuo laimėtas Lietuvos moterų krepšinio auksas svarbus jums?

Aišku, džiaugiuosi tuo, kad tai dar vienas titulas man, kaip trenerei. Be to, man gera, kad tas nugalėtojų mentalitetas vystosi ir persiduoda kitoms žaidėjoms. Pavyzdžiui, komandoje yra merginų iš buvusios Vilniaus „Teo“ ekipos. Ir būtent tos žaidėjos skleidžia dvasią laimėti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis.

Šis sezonas buvo puikus – laimėjote LMKL čempionių titulą, tačiau juk visur, kur yra gėrio, esti ir dalelė blogio. Kas šiemet buvo blogai?

Nemanau, kad auksas buvo pasiektas taip, kaip mes galėjome tą padaryti. Mes tikrai galėjome iškovoti Baltijos taurę, galėjome pasiekti daugiau Europos taurės varžybose, bet nepavyko. Dėl to liko šioks toks kartėlis, bet klubas ką tik iškeptas, todėl jam, atrodo, lyg ir užtektų to, ką pasiekėme šiemet.

Galbūt jau mąstote apie žygį į Europos moterų krepšinio elitą?

Kol kas ateities neplanuojame, nes ką tik baigėme sunkų sezoną. Šiuo metu galvoti apie ją būtų sudėtinga, reikia šiek tiek palaukti.

Šiandienos rungtynėse nebuvo jūsų brolio, buvusio Alytaus „Dainavos“ futbolo komandos vartininko Giedriaus Štreimikio, dažnai ateinančio į krepšinio varžybas.

Brolis šiandien pats žaidžia, tik futbolą, žinoma (juokiasi).

Ar brolis nesijaučia atsidūręs sesers šešėlyje? Juk jūsų pasiekimai sporte daug didesni.

Mūsų šeimoje nėra taip, kad kažkas garsesnis, o kažkas ne. Mes esame šeima, mes vienas kitą palaikome, kai reikia ir jokios konkurencijos tarp mūsų nėra.

Futbole egzistuoja draudimai pūsti vuvuzelas, o šiandien visa krepšinio arena skambėjo nuo dūdų skleidžiamo garso. Ar jis Jums trukdo susikalbėti su žaidėjomis?

Trukdo, žinoma, netgi labai. Aš, aišku, labai dėkoju sirgaliams, kurie jas pūtė, juk jeigu ne jie, tai arenoje būtų labai liūdna. Tačiau kartais norisi, kad jie sėdėtų kitoje vietoje, o ne už mūsų suoliuko (šypsosi).