Legendinė Serbijos krepšinio asmenybė, o šiuo metu Eurolygos apžvalgininkas Borisas Stankovičius pasakoja apie geriausią Lietuvos krepšinio žaidėją Arvydą Sabonį ir pirmą susitikimą su juo.

Pirmoji pažintis

1983 metų Europos krepšinio čempionato metu, kuris vyko Prancūzijoje, susitikau su Arvydu viename iš vietinių Nanto miesto prekybos centrų. Tuo metu jis buvo jaunas Tarybų sąjungos „centras“. Tai buvo antrosios jo žaidynės vyrų lygyje, kadangi dėl savo milžiniško potencialo ir talento jis beveik praleido visus jaunių turnyrus.

1981 m. jaunių čempionate, Graikijoje, Sabas per rungtynes rinkdavo po 17 taškų ir Sovietų Sąjungos rinktinė tapo čempione. Po metų, kuomet jo vienmečiai dalyvavo jaunimo pirmenybėse, aukštaūgis su vyrų rinktine dalyvavo Pasaulio čempionate. Jam buvo beveik 18 metų, kai turnyro finale Sovietų Sąjungos rinktinė rezultatu 95:94 nugalėjo JAV. Nors lietuvis tuomet taškų nepelnė, kiek anksčiau jis į Kolumbijos krepšį „įsūdė“ 28 taškus.

Grįžkime prie pažinties su A.Saboniu. Susitikome prie kavos puodelio, bendraudamas jis buvo labai malonus. Tai buvo trumpas interviu su būsima krepšinio žvaigžde. Iš to pokalbio atsimenu tik vieną jo pasisakymą: „Niekada gyvenime nežaisiu už Maskvos CSKA“. Kuomet grįžau į gimtinę, savo interviu norėjau patalpinti laikraštyje. Kuomet jį nusipirkau, pamačiau, kad jo nėra. Redakcijoje paklausęs, kodėl taip nutiko, sulaukiau atsakymo: „Šiomis dienomis neturime vietos tam. Be to, jis nežinomas žaidėjas...“.

Po kelerių metų interviu su A.Saboniu buvo labai skaitomi ir išskirtiniai, tačiau mano bendradarbiai padarė klaidą. Ateityje dar kelis kartus kalbėjausi su Arvydu, labiau jį pažinau. Tačiau labiausiai mane žavėjo jo žaidimas.

Grynas talentas

A.Sabonis buvo nepakartojamas žaidėjas. Per tuos 50 metų, kuomet domiuosi krepšiniu, nesu matęs bent panašaus žaidėjo į jį. Buvo aukštesnių ir galbūt įžymesnių krepšininkų, bet jie negalėdajo padaryti to, ką sugebėdavo Lietuvos milžinas. Net negalėčiau pasakyti, kuris jo žaidimo aspektas buvo geriausias: rezultatyvumas, aikštės matymas, lyderystė, kova dėl kamuolių, rezultatyvūs perdavimai... Jo talentas buvo įgimtas. Milžinas gimė žaisti krepšinį.

Jeigu reikėtų palyginti, tą daryčiau su Krešimiru Čosičiumi, puikiu „Zadar“ vidurio puolėju ir Kroatijos bei Jugoslavijos rinktinių žaidėju. Abu jie buvo „centrai“ ir žaidimas jų panašus. Krešimiras buvo iš pirmųjų aukštaūgių, kurie žaidė keliose pozicijose. Jis galėjo dalinti rezultatyvius perdavimus, puikiai matė aikštę ir turėjo labai aukštą krepšinio IQ. Arvydas tuomet buvo dar jaunuolis, tačiau turėjo keletą pranašumą: buvo 10 centimetrų aukštesnis, fiziškai stipresnis ir geriau pataikė iš tolimesnių distancijų. Abu jie savo eros metu pakeitė krepšinį, buvo šalies stabai ir savo rinktines vesdavo į čempionų titulus. Vienintelis kartas, kuomet jie galėjo susitikti buvo 1983 m. Europos krepšinio čempionato metu, bet sovietai ir jugoslavai tarpusavyje nesusitiko. Tai veikiausiai būtų puikus mūšis tarp geriausių vidurio puolėjų. Arvydui tuomet buvo vos 19–ka, o Čosičius jau buvo sulaukęs 35–erių.

Praleidęs 1984 m. Los Andželo olimpiadą dėl sovietų boikoto, Sabas sugrįžo 1985 m. Štutgarto Europos krepšinio čempionate, kur SSRS šlavė visus nuo kelio, o Arvydas buvo naudingiausias pirmenybių žaidėjas. Finale lietuvis pelnė 23 taškus ir atkovojo 15 kamuolių. Per kiekvienas rungtynes jis vidutiniškai rinkdavo po 20 taškų bei buvo išrinktas į simbolinį geriausiųjų penketą.

Tais metais, kovo 19 dieną, jo atstovaujamas Kauno „Žalgiris“ prasibrovė į Čempionų taurės  turnyro finalą, kur jų laukė Barselonos komanda. Nepaisant net 36 Rimo Kurtinaičio taškų, žalgiriečiai pralaimėjo 73:77. Sabonis, kaip įprasta, atliko dvigubą dublį – 14 taškų ir 16 atkovotų kamuolių.

Kitais metais „Žalgiris“ tapo Tarybų sąjungos čempionais ir vėl žaidė Čempionų taurės, kuri jau dabar vadinasi Eurolyga, finale. Ten jie susitiko su Zagrebo „Cibona“. Lietuviai tą mačą pralaimėjo 82:94, o 31–ąją minutę teisėjai iš aikštės išvarė A.Sabonį, kuris savo sąskaitoje turėdamas 27 taškus ir 14 kamuolių smogė į veidą Mihovilui Nakičiui, kuris tuomet provokavo varžovus.

Tais pačiais metais A.Saboniui ir Sovietų sąjungos rinktinei nepavyko triumfuoti Pasaulio čempionate, kur po atkaklios finalo kovos nugalėtojais tapo JAV. Rungtynės baigėsi 85:87 amerikiečių naudai.

Olimpinis auksas

Devintojo dešimtmečio metu A.Sabonį pradėjo kamuoti įvairios traumos, kurios gadino jam karjerą. Praleidęs beveik visus 1987 metus, jis grįžo 1988 m. Olimpiados metu. Turnyro starte sovietai pralaimėjo jugoslavams, bet vėliau nukovė JAV ir finale susitiko su savo skriaudike Jugoslavija. Šįkart stipresnė buvo A.Sabonio rinktinė, kuris tąkart pelnė 20 taškų ir sugriebė 15 kamuolių. Jo svajonė išsipildė, o „perestroikos“ laikotarpiu sovietų žaidėjai gavo leidimą rungtyniauti kitose šalyse.

A.Sabonis nusprendė persikelti į Ispaniją, kur atstovavo Valjadolido „Forum“ ekipai. Garsiausius Europos klubus atbaidė lietuvio sveikata, tačiau Ispanijos ekipos prezidentasGonzalo Gonzalo nepabijojo, rado rėmėjų, surinko milijoną JAV dolerių ir prisiviliojo aukštaūgį į savo klubo gretas.

Tuomet dėl traumų A.Sabonis nebuvo geriausios sportinės formos, bet komandos medikų štabas greitai pastatė aukštaūgį ant kojų. Nepaisant pralaimėjo debiutinėse rungtynėse, vidurio puolėjas žibėjo visu gražumu – pelnė 27 taškus ir atkovojo 10 kamuolių. Likusius tris sezonus jis sužaidė atitinkamai 37, 37 ir 36 sezono rungtynes, rinkdamas 23,6 taško, atkovodamas po 13 kamuolių ir atlikdamas 1,9 rezultatyvaus perdavimo.

Madrido „Real“, auksas, NBA, sugrįžimas

1992 m. vasarą Sabas sukirto rankomis su Madrido „Real“ klubu. Be to, su nacionaline komanda Barselonos olimpiadoje jis pasipuošė bronzos medaliu. Būdamas 28–erių metų jis dominavo, per susitikimą rinkdavęs 23,9 taško, atkovodavęs 13 kamuolių bei atlikdavęs 1,8 rezultatyvaus perdavimo.

Kiek vėliau „Real“ trenerio vairą perėmė Željko Obradovičius, kuris pasitikėjo A.Saboniu, o krepšininkas pats neslėpė simpatijų naujam strategui. 1995 m. Madrido ekipa triumfavo Eurolygos finale, kuriame Lietuvos caras surinko 23 taškus ir atkovojo 7 kamuolius.

Atėnuose vykusiame Europos krepšinio čempionate lietuviai nužygiavo iki finalo, bet jame 90:96 nusileido jugoslavams. Nepaisant to, kad NBA naujokų biržoje jis buvo pašauktas 1986 m., Sabas stipriausioje pasaulio lygoje debiutavo beveik po gero dešimtmečio.

Nors jam buvo jau 31 metai, bet Portlando „Trail Blazers“ aprangą vilkintis lietuvis pateko į geriausių naujokų rinktinę, buvo pripažintas naudingiausiu savaitės žaidėju. Žaisdamas septynis sezonus A.Sabonis rinkdavo po 12 taškų bei atkovodavo 7,3 atšokusio kamuolio. Tokie rezultatai kėlė nuostabą ir visiems buvo įdomu, kas nutiktų, jeigu lietuvis į NBA būtų atvykęs 7–8 metais anksčiau.

Jau sulaukęs net 39 metų, Sabonis nusprendė vėl užsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius. Nepaisant solidaus amžiaus, jis tapo tikra Eurolygos žvaigžde. Aukštaūgis pelnydavo 16,7 taško, atkovodavo 10,7 taško ir rinkdavo po 26,3 naudingumo balus. Tokie statistiniai rodikliai leido lietuviui tapti ne tik naudingiausiu sezono, bet ir „Top 16“ etapo naudingiausiu žaidėju.

Šiais laikais A.Sabonis vis dar išlieka idealu daugeliui. Aukštaūgis yra Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu, jo sūnūs žaidžia krepšinį ir atstovauja nacionalinėms rinktinėms. Prieš kelis metus Sabonis buvo išrinktas į Naismito „Šlovės muziejų“. Tokio kito nebus niekada, nes jis vienintelis, jis – Arvydas Sabonis.