Įvaizdis nugali asmenį

B.Godunovas yra XVI a. pab. – XVII a. pr. reali istorinė asmenybė. Jis vertinamas prieštaringai, kaltintas vaikžudyste, esą siekdamas išvalyti sau kelią į valdžią, prisidėjo prie ankstyvos savo pirmtako Ivano Rūsčiojo jauniausiojo sūnaus Dmitrijaus mirties.

Spektaklį „Borisas Godunovas“ pagal A.Puškino dramą Klaipėdos dramos teatre kuria žymus lenkų režisierius Janas Klata.

Likus vos kelioms savaitėms iki premjeros, D.Meškauskas pasakojo apie komplikuotą savo personažą ir apie neįtikėtinai šiuolaikiškai J.Klatos kuriamame spektaklyje nuskambantį A.Puškino tekstą.

– Caras B.Godunovas buvo ir tebėra vertinamas prieštaringai. Papasakokite, kokį jo portretą susikūrėte sau?

– Pagrindinis klausimas – ir į jį A.Puškino tekste tiesaus atsakymo nėra, – ar Borisas Godunovas nužudė caraitį Dmitrijų, ar nenužudė jo. Lyg ir yra užuominų, kad jo sąžinė nešvari. Bet net jo monologuose, kur jis kalba pats su savimi, tie dalykai labai retoriniai. Ir mirdamas neprisipažįsta tai padaręs. Jis jaučia kaltę, bet galbūt kaltė susijusi su tuo, kad neapgynė to vaiko. Aš pats interpretuoju, kad Dmitrijus nužudytas jam už nugaros ir be jo įsakymo, bet norint jam įtikti.

Tuo metu Rusijoje buvo trys pagrindinės jėgos: per Ivaną Rūstųjį valdžios netekusi senoji bajorija – Riurikaičiai, nekilmingi, bet į aukštus postus sukelti opričninos atstovai (to meto KGB), ir dvasininkija. B.Godunovas buvo opričninos atstovas, išstumtas į valdžią po caro ir jį pakeitusio sūnaus Fiodoro I mirties.

B.Godunovas norėjo liberalizuoti Rusiją. Jis ją gavo su jau centralizuota valdžia, praplėsta teritorija, bet visiškai tuščiu iždu. Bandė gaivinti ekonomiką, bet niekas juo netikėjo. Caro kaip vaikžudžio įvaizdis buvo gajesnis nei realybė. To negalima nugalėti. Jis sako: „Kas prieš mane? Šešėlis, vien tik vardas.“ Tas šešėlis ilgainiui į valdžią atvedė mirusio caraičio vardu pasivadinusį apsišaukėlį. Visiškai fiktyvi asmenybė tapo caru. Tai – faktas.

Čia atsiranda mane labai dominanti įvaizdžio tema. Juk šiandien visuomenės nuomonė yra svarbesnė ir realesnė už faktus. Įvaizdis nugali patį asmenį. Tai mistiška situacija, kad realiai vyksta tai, ko mes norime, kuo įtikime. Tai yra didesnė realybė nei pati tikrovė. Šiuo požiūriu didesnė tragedija, jei B.Godunovas iš tiesų buvo nekaltas. Jei jis buvo kaltas – nebūtų ką vaidinti. O ta mistinė pusė, nežinomieji yra žymiai įdomiau, paslaptingiau. Juolab kad istorija, einant laikui, labai stipriai, tiesmukai kartojasi.

Kalbama apie virtualybę

– Kartais aktoriai sako, kad jų kuriamas personažas yra fikcija, tad ieškoti istorinės medžiagos apie jų prototipus neverta. O jūs daug kalbate apie istoriją. Ar specialiai ieškojote medžiagos apie realųjį B.Godunovą?

– Istorija domiuosi jau seniai, ji visada mane traukė, tad nereikėjo kažko papildomai ieškoti. Dabar sakoma, kad istorija visada tarnauja dabarčiai – ją galima interpretuoti kaip naudinga. Pavyzdžių aplink netrūksta.

Istoriniai aspektai man įdomūs mėginant išsiaiškinti, apie ką kalbame šiame spektaklyje. Į vieną visumą sutelpa priežastys, dėl ko autorius parašė šį kūrinį, bei esamasis laikas, turiniu užpildantis spektaklį. Istorinės žinios padeda atsekti veiksmo mechanizmą. Ir tik vėliau pradedu galvoti, koks tas mano vaidinamas žmogus, kokia to vaidmens amplitudė.

– Ar jau galite sakyti, kad visiškai perpratote savąjį B.Godunovą?

– Dar ne. A.Puškinas savo kūrinį rašė kaip istorinį pasakojimą, kaip viduramžių vienuoliai rašydavo analus. Jis labai literatūrinis, šnekamasis, o teatre reikia rasti veiksmą.

Mano vaidmeniui dar trūksta pagrindinio lūžio momento. Matome į valdžią nenorėjusį eiti žmogų, bet jis įkalbamas tai padaryti, ir tada jį sutinkame jau po šešerių metų, griežtą bei įsitikinusį, kad liaudį reikia valdyti tvirtai. Jis pradeda kaip liberalas ir baigia kaip totalitarinio valdymo modelio šalininkas. B.Godunovas sako: „Malonės liaudis nepajunta, o plėšk ir bausk – ir tau blogiau nebus.“ Jis taip sako praėjus šešeriems metams po atėjimo į valdžią. Atėjo reformatorius ir jam nepavyko. Įdomūs tie A.Puškino praleisti šešeri metai ir kas per juos nutiko.

Brangiausios scenos man pačiam yra susijusios su B.Godunovo vaikais ir jų likimu. Kai B.Godunovas miršta, jo sūnus dar akivaizdžiai nepasiruošęs perimti valdžios. Mirdamas tėvas bando jam susakyti, kaip valdyti valstybę. Desperatiškas ir beviltiškas bandymas. Scenos su vaikais atskleidžia B.Godunovą kaip žmogų. Štai jo dukra eina iš proto dėl mirusio sužadėtinio, nors ji jo net nebuvo asmeniškai sutikusi. Įsivaizduokite tėvo situaciją. Juk čia kalbama apie virtualybę. Kuo daugiau spektaklio medžiagoje rasime mistikos, virtualybės vertimo į realybę ir atvirkščiai, kuo ši medžiaga bus beviltiškesnė – tuo stipresnis bus spektaklis.

Režisierius neina iliustratyviu keliu, jis istorinius kontekstus keičia šiuolaikiniais. Iššaukia aliuzijas į šiuolaikinių žiūrovų patirtis.

Svarbiausia – nepamesti esmės

– A.Puškino drama vaizduoja gūdžius laikus, bet režisierius spektaklio veiksmą įkurdina mums kur kas artimesniame laike. Jūsų nuomone, kokia šio perkėlimo reikšmė?

– Tekstas išlieka tas pats, bet reiškiniai mūsiški. Atsitinka paprastas dalykas – mes geriau atpažįstame, apie ką kalbama. Geriau suvokiame, apie ką A.Puškinas rašė. Aišku, bus sakančių: „O kaip pats A.Puškinas? Iš kur tie šiuolaikiniai dalykai? Kodėl negerbiate autoriaus?“ Bet juk A.Puškinas negyveno šiais laikais. Jei jis gyventų supamas mūsų technologijų, dominuojančios virtualybės pasaulyje, kažin kaip jis rašytų. Aplinkybės nėra svarbiausia, svarbiausia nepamesti esmės. Dėl to, manau, ir reikia gilintis į istoriją. A.Puškinas apie B.Godunovą rašė praėjus 200 metų nuo dramoje minimų įvykių. Beje, jis taip pat turėjo cenzorių, nebuvo leista spausdinti viso kūrinio, kai kurios scenos buvo išmestos. Matyti, kad daug kur tekste A.Puškinas bando įtikti carui.

– Kas jums pačiam labiausiai rezonavo A.Puškino „Borisą Godunovą“ šįkart skaitant tikslingai, ruošiantis vaidmeniui?

– Mačiau ne vieną spektaklį pagal šį tekstą. Labai gajus Modesto Musorgskio operoje kuriamas B.Godunovo paveikslas. Bet joje jis akivaizdžiai kaltas – kol nusikaltėlis nepripažįsta savo kaltės, tol jo siela užnuodyta. Jis ėda ir suėda save kaip koks Raskolnikovas.

Pats skaitydamas A.Puškiną, nerandu, kur B.Godunovas suėstų save. Žiūrėjau į šį personažą kaip prokuroras, norėdamas apkaltinti. Visi jį mato kaip vaikžudį, bet paties išpažintyse, kaip minėjau, to nerandu. Kita vertus, net jei jis nekaltas – tai nesvarbu, nes visų akyse jis yra kaltas.

Žmonių minia neturi kritinio mąstymo ir gali įtikėti visiška fikcija. Galima vardyti gana šiuolaikinius pavyzdžius – Hitlerjungendas Vokietijoje, chunveibinai Kinijoje, komjaunuoliai SSRS. Ideologai skiriasi, bet minios mentalitetas tas pats. Tai – savo nuomonės neturintys ir vadais aklai įtikėję žmonės.

Pagrindinis įrankis – kontekstai

– Dėmesio centre – caras, absoliutus valdovas, daugiau nei paprastas žmogus, beveik dieviškas. Bet beveidė minia valdovus gali pašalinti iš valdžios. Kaip apibūdintumėte „Boriso Godunovo“ liaudį?

– Kai kurie kritikai kalba, kad A.Puškino „Borisas Godunovas“ yra ne apie carą, bet apie liaudį. Apie tai, kaip valdžia tampa tuo, kokią ją mato liaudis.

Kol dar nesi valdžioje, į tave dedamos viltys. Bet tau tapus valdžia, esi nebegeras. Gal ateidamas į valdžią viltingai matai ateitį, bet planai sudūžta į ugnikalnio išsiveržimą, badą, ligas. Liaudis galvoja, kad B.Godunovas yra vaikžudys, ir visos šalį kamuojančios negandos – dievo bausmė. Jis tampa žmonių, kuriems atėjo tarnauti, priešu. Pasklinda gandas, kad prisikėlė nužudytasis Dmitrijus ir jis turi tapti caru. Ir visai nesvarbu, kad B.Godunovas jį ir jo surinktą kariuomenę nugalės. Už apsimetėlio pečių stovi liaudis. Ir ji tiki, kad apsimetėlis yra tikrasis caras. Tikėjimas yra stipresnis už realybę.

Kiek pinigų ir žinių buvo sudėta į Afganistaną, bet talibai jį pasiėmė per kelias dienas. Arba kitas pavyzdys, Baltijos kelias – jei ne mūsų tikėjimas, būtų pakakę stipriau pagąsdinti ir būtume nutilę. Taip nenutiko, nes mes tikėjome. Visiškai virtualus dalykas – tikėjimas, ima ir materializuojasi. Daug apie tai galvoju.

– Klaipėdos dramos teatre pirmą kartą dirba režisierius J.Klata, kaip apibūdintumėte jo braižą, kas jam būdinga?

– Tai žmogus, turintis tvirtą savo poziciją, labai stiprią vaizduotę. Pagrindinis jo įrankis – kontekstai. Jis atrakina A.Puškino teksto prasmes kaitaliodamas kontekstus, tos prasmės apsinuogina, tampa akivaizdžios.

Istorinio teksto šiuolaikiniame kontekste žiūrovai galės atpažinti valdžios mechanizmo veikimo principą. Valdovai ir vėliavos keičiasi, bet esmė lieka ta pati. Žmonių mentalitetas taip pat nesikeičia. Ir šiais laikais galima sakyti: „Minios tai teismas: meilės nenorėk!“